Angle down Atgal

Ukmergėje įkliuvo itin neįprastas prievartautojas: vyrišką organą „patobulino“ šratais

Vilniaus apygardos teismas Ukmergės gyventoją Mykolą Arlavičių pasiuntė ketverius metus „pailsėti“ pataisos namuose, mat į šeštąją dešimtį įkopęs romų tautybės vyras, vos spėjęs grįžti iš įkalinimo įstaigos, išžagino moterį. Tačiau M. Arlavičius neigė savo kaltę ir aiškino, kad, jeigu būtų taip pasielgęs, auka būtų patyrusi sužalojimus dėl jo lytiniuose organuose esančių svetimkūnių.

Į nesmagią istoriją M. Arlavičius įsipainiojo šių metų kovo 1 d., kai, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pradžių taip sumušė nukentėjusiąją, kad ši prarado sąmonę, o tuomet išrengė nebesipriešinančią moterį ir ėmėsi lytiškai santykiauti. Neteisėto proceso metu moteris atgavo sąmonę, tačiau žagintojas prispaudė auką ir toliau tęsė nusikaltimą.

„Jis neleido man rėkti, sakė, kad ilgai neturėjo moters“, – vėliau tyrėjams pasakojo nukentėjusioji, anot kurios, M. Arlavičius jai prievartos metu prasitarė, kad neseniai grįžo iš įkalinimo įstaigos, ilgai neturėjo lytinių santykių.

Prievartos aktą matė ir į namus sugrįžęs M. Arlavičiaus sūnėnas ir tokias aplinkybes nurodė vėliau atvykusiems pareigūnams, tačiau, pabartas dėdės, iškart „prisiminė“ nebematęs, kas dėjosi namuose.

Tą pačią dieną seksualinį smurtą patyrusi moteris pasiskundė policijai ir M. Arlavičius atsidūrė už grotų, kur yra iki šiol. Praėjusią liepą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai vyrą pripažino kaltu dėl išžaginimo ir nuteisė kalėti ketverius metus, tačiau šis nuosprendis įsiteisėjo tik antradienį, kai bylą dar kartą peržiūrėjo Vilniaus apygardos teismas.

Į pastarąjį kreipėsi M. Arlavičius, teigęs, kad buvo nuteistas nepagrįstai – esą nukentėjusioji, kuriai nusikaltimo dieną buvo nustatytas didesnis nei 3 promilių girtumas, neprisiminė, nei kas ją sumušė, nei kas išžagino, o DNR tyrimai rodo, kad vyras su ja apskritai nesantykiavo.

Kaip savo nekaltumo įrodymą M. Arlavičius pateikė dar vieną, itin neįprastą argumentą – anot vyro, jei lytinis aktas būtų buvęs, jo rezultatai būtų buvę akivaizdūs: moteris būtų sužalota jo lytiniame organe esančių svetimkūnių, laisvės atėmimo vietose vadinamų „šratais“ ar „perlais“.

Tokie „svetimkūniai“ – keistų ir protu ne visada suvokiamų laisvės atėmimo vietų tarpusavio taisyklių, vadinamųjų paniatkių, rezultatas: už grotų pernelyg daug laisvo laiko turintys kaliniai vardan prestižo ir vedini mados užsiima ne itin higieniškomis operacijomis, kurių metu į lytinius organus įsisiuva karoliukus, nugludintus žvejybinius svarelius ar kitas medžiagas.

Vyrauja įsitikinimas, kad toks „patobulinimas“ meilės akto metu turėtų suteikti papildomo malonumo ir vyrui, ir moteriai, tačiau M. Arlavičius tikino, jog dėl tokių svetimkūnių nukentėjusioji būtų buvusi akivaizdžiai sužalota, jei jis būtų su ja santykiavęs.

Visgi tokia versija teisėjai nepatikėjo – didesnį pasitikėjimą kėlė specialistų išvados, kad žirnio dydžio svetimkūniai suaugusiai moteriai sužalojimų negalėjo padaryti.

Skundą išnagrinėjusi teisėjų kolegija galiausiai konstatavo, kad M. Arlavičius prieštarauja akivaizdiems faktams – DNR tyrimai parodė, kad ant nukentėjusiosios drabužių rasta nuteistojo biologinių pėdsakų.

Be to, nukentėjusioji, priešingai, nei tikino M. Arlavičius, nuosekliai papasakojo, ką matė, kai atgavo sąmonę – o matė ja besinaudojantį nuteistąjį ir „išpūstas rudas akis“.

Šias aplinkybes įvertinęs Vilniaus apygardos teismas nutarė Ukmergės gyventojo skundą atmesti ir palikti jam paskirtą bausmę nepakeistą.

Alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite