Angle down Atgal

Tverečius: garsi istorija turi įkvėpti vilties ateičiai

Ryčiausiame Ignalinos rajono pakraštyje – Didžiasalis, Tverečius. Tai – teritorijos, kuriomis driekiasi ne tik rajono, Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos siena, į kurią šiomis dienomis krypsta padidintas dėmesys. Bet su Tverečiaus seniūnu Aivaru Lozda kalbamės apie seniūnijos vidaus džiaugsmus ir rūpesčius.

Aivaras šiose pareigose  - nuo praėjusių metų rugsėjo pirmosios. Kaip koks pirmokas pradėjo eiti savivaldos mokslus kiek tolimame, bet gerai jam pažįstamame krašte. Pats jis – Dūkšto vaikas, mokslus ėjęs Visagine, bet Brandos atestatą gavęs Dūkšto vidurinėje. Šiuo metu Tverečiaus seniūnas gyvena Visagine, kur daugiau nei dvidešimt metų tarnavo policijoje. Kasdien įveikdamas daugiau nei šešias dešimtis kilometrų, pakeliui Aivaras dabar turi laiko surikiuoti būsimus darbus, grįždamas – įvertinti tos dienos sėkmes ir klaidas, jei tokių pasitaiko.  Ir, tikina, kad tai jam nekelia nei rūpesčių, nei kokių nepatogumų.

Aktyvesniems renginių Tverečiuje lankytojams Aivaras Lozda pažįstamas kaip gitara grojantis vaikinas, ne kartą koncertavęs Tverečiuje ir jo apylinkėse. Tverečiuje jis turėjo ir tebeturi gerų draugų, su kuriais iš ežerų vilioja žuvis. Prieš trejetą metų jam čia (ežero vardo neišduodam, kad jo pakrančių nenutryptų žvejai) užkibo net 12 kilogramų karpis. Gal čia ir auksinė žuvelė buvo pagauta ir paleista mainais į galimybę su šiuo kraštu susieti savo gyvenimą? Ne vienas pretendentas „matavosi“ Tverečiaus seniūno kėdę, bet konkursą be didesnės konkurencijos laimėjo Aivaras, pagal baigtus mokslus ir gautus pažymėjimus, diplomus ne tik teisininkas, bet ir elektrikas, dantų technikas... Sakė, jog labai mėgsta mokytis. Dar daug laiko užima sportas, muzika. Laiko kol kas nebuvo tik šeimos kūrimui.

Tikras optimistas, įdomus pašnekovas, greitai priimantis sprendimus. Gal tam turi įtakos ir tarnyba viešojoje policijoje, kur nebuvo prabangos ilgai svarstyti, atidėti sprendimus. Pirmas jo darbas, pradėjus dirbti seniūnu? Nesunku numanyti: „prarinko“ iš viešų vietų slankiojančius kaimo pijokėlius.

Juk ne paslaptis, kad ten, kur trūksta darbo, kur žmonės turi laiko į valias, tas laikas ne visada išnaudojamas produktyviai ir tinkamai. Teko, pripažįsta jaunasis seniūnas, prisiminti buvusio darbo patirtį, kviestis vyrus „ant kilimo“ ir kantriai aiškinti, kaip tikram tverečėnui, mylinčiam savo kraštą, elgtis nedera. Ir, pasirodo, tai gana veiksminga. Lengviau buvo su vyrais susitvarkyti nei su benamėmis miestelio katėmis. Su jomis irgi pasielgta civilizuotai: sugaudytos, sterilizuotos, grąžintos į buvusią aplinką.

O štai gyventojų mažėjimas seniūnijoje liūdina. Suskaičiavo Aivaras, kad vaikų ir mokyklinio amžiaus jaunimo Tverečiuje ir trijų dešimčių nėra. Šiemet, nuvykęs į paskutinio skambučio šventę Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje, tik trims savo krašto abiturientams spaudė rankas, linkėdamas sėkmės egzaminuose ir lengvo skrydžio link savos svajonės. Ar besugrįš į Tverečių, tą svajonę pagavę?

Aivaras kasdien patiria „kontrastinį dušą“: palikęs skubantį, triukšmingą Visaginą, jau po valandos atsiduria kaimo tyloje. Bet dabar į Tverečių žiūri ne vasarotojo, o šeimininko žvilgsniu. Apgailestauja, kad dorai šio krašto žmonėms nespėjo nė prisistatyti, nes užgriuvo karantinas, nemažai darbų – per nuotolį, renginiai – epizodiški. Sako, mažumėlę pasisekė, kad kaip tik jam pradėjus dirbti teko dalyti kalio jodido tabletes gyventojams. Su tom tabletėm į atokiausius kaimelius žvyrkeliais važiavo, į trobas beldėsi. Taip su daug kuo susipažino. Ir kelius išbandė. Tad šiuo metu džiaugiasi galimybe bent dvidešimt penkis kilometrus seniūnijos teritorijoje esančių žvyrkelių nugreideruoti. 

Kitąkart darbus pasiūlo ir gyventojų pastebėjimai, prašymai. Štai, atidarius valstybinės sienos praleidimo punktą, ėmė drebėti Dietkauščiznos kaimo namų langai. Seniūnaitė Vanda Lazareva perdavė seniūnui nuogąstavimą, kad važiuojantys vilkikai kelia baimę ramiai gyvenusiems kaimo žmonėms. Ir seniūnas jau mąsto apie kelio „kalnelius“, kad būtų sumažintas vilkikų greitis. Šiaip jau to kalnelio nesupilsi. Reikia kreiptis į Saugaus eismo komisiją, parengti dokumentus...

COVID-19 Tverečiaus labai neužkliudė. Bet žmonės supranta pavojų, laukdami vasaros, taigi ir svečių, mielai skiepijasi. Seniūnas pagelbsti norintiems tai padaryti, bet neturintiems galimybių nuvažiuoti. 

Taip jau yra, kad į Tverečių vasaroti sugrįžta ne tik gandrai, kurių čia visados būdavo nemažai. Vis dažniau tik vasaroti pargrįžta kaimų ir miestelio senbuviai, žiemoję pas vaikus miestuose. O ir seniesiems trobų šeimininkams Anapilin iškeliavus, vaikai neretai išsaugo gimtąsias sodybas kaip atminimą, kaip vietą vasarojimui. Gal dėl šios priežasties sodybos ir šiame pasienio krašte nepigios. Ir siūlomų – ne kaži kas. Seniūnas tai žino iš savos patirties: dairėsi būsto, kad nereikėtų kasdien kelio iš Visagino matuoti. Kol kas nerado. Bet tikino, kad, net negalėdamas Visagino pasiekti, Tverečiuje po žvaigždėmis nenakvotų: turi draugų, kurių namų durys visados jam atviros.

Kaip svarbu kito parama seniūnas prisimena ir matydamas „gyvenime paklydusių“ likimus. Jis visada dalyvauja posėdžiuose, kur svarstoma parama asocialioms šeimoms, bando ieškoti jiems bent sezoninių darbų, tariasi su vietos ūkininkais.  Juk kai rankos užimtos darbu, ir galvoje – ne vien paikystės.

Nors pats daug mokęsis, bendraujantis su išsilavinusiais žmonėmis, Aivaras niekados šio krašto žmonių nelaikė tamsuoliais, kažko neišmanančiais. Atvirkščiai: visados stebėjosi tverečėnų gilia išmintimi, supratimu. Taip pat – nuoširdumu ir pagalba vienų kitiems. Gal tai ateina iš giluminio klodo, mat ši žemė užaugino ne vieną šviesuolį. Čia visados išliko trauka knygai, mokslui. Ir nors Tverečiuje šiuo metu yra tik 1934 metais Baltarusijoje gimusio, bet Vaicekavo kaime augusio, Tverečiaus progimnaziją lankiusio žinomo šviesuolio (Lietuvos geografo, gamtininko, Kovo 11-osios Akto signataro) Česlovo Kudabos ir 1884 metais Daktoriuose, Tverečiaus valsčiuje, gimusio Lietuvos fiziko, matematiko aviatoriaus, visuomenės veikėjo Zigmo Žemaičio vardais pavadintos gatvės, atminties įamžinimo lauktų ne vienas garsus šio krašto žmogus.

Prieš  daugiau nei penkis šimtus metų,  kai Ignalinos ne tik to meto žemėlapiuose, bet net mintyse nebuvo, Tverečiuje jau stovėjo bažnyčia, 18 a. pabaigoj jau veikė parapinė, 1866 įsteigta valdinė pradžios mokykla. Čia devynioliktajame amžiuje per sieną buvo nešamos ne pigios cigaretės, o knygos. Knygnešystę organizavo 1882–87 Tverečiuje klebonavęs Jonas Burba, į šią veiklą įtraukęs ir daraktorių Karolį Baužį, švietėjišką veiklą vykdžiusį ir Daugėliškyje, Labanore. Tverečiuje gimė ir Lietuvos teisininkas, visuomenės ir politinis veikėjas Boleslovas Masiulis, 1926-1928 metais buvęs Vyriausiojo tribunolo teisėju, vėliau – Valstybės Tarybos nariu, šios Tarybos vicepirmininku ir pirmininku, Lietuvos respublikos teisingumo ministru Vlado Mirono Ministrų kabinete, 1936-1940 metais – Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku, Lietuvių draugijos pirmininku...  

O dar - tverečėnas Vilniaus krašto lietuvių sąjungos išeivijoje pirmininkas Bronius Saplys, Tverečiaus krašto kultūros šviesuolis Antanas Bielinis... O dar – neseniai užgesusi, bet šviesą palikusi žvaigždė - Lietuvos kraštotyros ir tautinės kultūros bičių motinėle etnologo Liberto Klimkos pavadinta ir į Tverečių amžiams sugrįžusi Irena Seliukaitė... Kokie tai kultūriniai klodai, kokie krašto pamatai! Kaip reikėtų Tverečiui augti, kai tiek vardų naujoms gatvėms.

Tverečiaus krašto žmonės moka saugoti atmintį. Tai liudija ir gražiai prižiūrimas paminklinis akmuo 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų Tverečiaus valsčiaus savanoriams.

Dabartinis seniūno rūpestis - legendomis apipintas mitologinis Čelniukų akmuo. Labai nenorėtų Aivaras Lozda, kad šis akmuo, tikslinant seniūnijų ribas, atsidurtų Mielagėnų seniūnijoje. Nors eik pas vietos kleboną Antaną Domeikį užtarimo prašyti, kad seniūnijai ponas Dievas akmenį su velnio pėda paliktų.

Tokios seniūno dienos. Tarp kasdienių darbų ir susitikimų su miestelio kultūrine ir dvasine šviesuomene, su bėdos ištiktais ar patarimo prašančiais. Ir didelė (kaip ir pats krepšininkas seniūnas) viltis, kad vasara padovanos ne  tik garsiąsias Onines, bet bus leista ir kitomis šventėmis pasidžiaugti, su savo seniūnijos gyventojais pasilabinti,  nuoširdžiai pabendrauti. Ir visiems drauge uoliai darbuotis Tverečiaus ateities labui.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite