Jie rado ne tik namus, bet ir mylinčią šeimininkę.
Angle down Atgal

Tris beglobius priglaudusi moteris: „Gyvūnai – ne žmonės. Jie savo vaikų nepalieka“

Priglausti gyvūną – milžiniška atsakomybė, bet tuo pačiu ir geriausia, kas gali nutikti be namų ir žmogaus meilės likusiems arba lauke gimusiems keturkojams. Net tris beglobiukus priglaudusi Joniškio rajono gyventoja D. J. (aut. past. redakcijai pavardė žinoma) stebisi, koks turi būti žmogus, galintis palikti gyvūną likimo valiai ar net jį pasmerkti kančioms, pražūčiai.

Moteris atsisakė būti paviešinta, ne dėl to, kad bijotų viešumo, o todėl, kad prie savo namų durų labai dažnai suranda mažus, sušalusius, murkiančius ar inkščiančius pūkų kamuolėlius. „Turbūt žino, kad labai myliu gyvūnus, neuždarau savo namų durų, todėl ir palieka juos man“, – svarsto ji.

Pirmasis nelaimėlis D.J. namuose atsirado daugiau nei prieš 10 metų. „Buvo žiema. Į mano namus užsuko žmonių pamestais gyvūnais besirūpinantis Juozas Ramonas. Jo užantyje pamačiau mažytį šunelį. Įsivaizduojate, koks mažas jis buvo, jei galėjo pasislėpti striukės užantyje? Sužinojau, kad šunelis keliaus į bešeimininkių gyvūnų globos tarnybą. Žinojau, jei per tam tikrą laiko tarpą neatsiranda keturkojo šeimininkai arba niekas jo nepaima globon, jo laukia galas“, – pasakoja Joniškio rajono gyventoja.

Ilgai nedvejojusi, kilniaširdė nusprendė suteikti namus pamestinukui. Jį pavadino Rikiu. Iki šiol Rikis gyvena jos namuose bei džiaugiasi, turėdamas jį mylinčią ir juo besirūpinančią šeimininkę. D.J. juokiasi, prisimindama, kad nors ir turėdamas namus, Rikis mėgsta laisvę. Jei jam pavyksta pabėgti nuo šeimininkės, tai pagauti laisve besidžiaugiantį keturkojį ir sugrąžinti jį į namus, yra be galo sunkus uždavinys.

Po kiek laiko į namų kiemą priklydo kalytė. „Vieną rytą prabudusi pažvelgiau pro langą ir matau, kad tuščioje šuns būdoje įsitaisęs šuniukas su antkakliu. Pagalvojau, gal pabėgo ir nebegali sugrįžti į tikruosius namus“, – prisiminė antrojo keturkojo istoriją pašnekovė. Deja, niekas kalytės nepasigedo, nors moteris ne kartą skelbė informaciją vietinėje spaudoje apie pasimetusį gyvūną. Praėjo dvi savaitės, o kalytė vis atklysta į D. J. namų kiemą ir nenoriai jį palieka, kai šeimininkė ją bando išvaryti.

Matydama, kad net varomas gyvūnas nenoriai palieka mano namus, aš pergyvenau, negalėjau ramiai nei valgyti, nei miegoti. Vis ieškojau jos tikrųjų šeimininkų, tačiau paieškos buvo bevaisės“, – teigia pašnekovė. Tačiau vieną dieną po skelbimo apie keturkojį, ieškantį namų, išspausdinimo laikraštyje, moteris sulaukė netikėto skambučio. Paskambinęs ir neprisistatęs vyras teiravosi, kur priklydo šuo. Moteris jo klausė, kada atvyks pasiimti savo dingusio augintinio, tačiau tuo metu judviejų pokalbis nutrūko – vyras padėjo telefono ragelį. Tuomet Joniškio rajono gyventoja suprato, kad kalytės likimas yra aiškus – jai reikia naujų namų. Ji paskambino į Joniškio bešeimininkių gyvūnų globos tarnybą ir ten dirbusiam specialistui J. Ramonui papasakojo atklydusio šunelio istoriją.

Pasak D. J., specialistas netrukus pasirodė jos kieme ir pasiėmė ten buvusią kalytę. Moteris pasiteiravo, kur jis bus gabenama. „Jis man tepasakė, kad tai – ne mano reikalas ir išvažiavo. Išsigandau. Vėl susisiekiau su J. Ramonu ir paprašiau jo grąžinti man kalytę. Atvyko ir grąžino“, – teigia ji. Rajono gyventoja kalytę pakrikštijo Broškės vardu ir šiuo metu ji puikiai jaučiasi jau savais tapusiuose D. J. namuose.

Atrodo, kad dviejų augintinių lyg ir pakaktų, tačiau vieną dieną likimas į D. J. namus tarsi atvedė dar vieną nelaimėlį. Prieš keletą metų belaukiant didžiųjų žiemos švenčių savo namų virtuvėje besidarbuojanti moteris išgirdo vos girdimą miaukimą. „Taip ir prabėgo kūnu šaltukas – nejau dar vienas nelaimėlis ieško namų ir mylinčių šeimininkų?“, – pagalvojo jau du beglobius priglaudusi rajono gyventoja.

Išėjusi į kiemą, ji pamatė liūdną vaizdą – po krūmu tupėjo mažytis apsiašarojęs, čiaudantis, pasišiaušęs katinėlis. Tuo metu iš dangaus krito šlapias sniegas, o katinėlis, pasirodęs D.J. kieme vis bandė ieškoti šilumos. „Katinėlis sirgo, buvo labai sušalęs. Draugės stebėjosi ir sakė, kaip aš galiu į namus priimti sergantį gyvūną. Juk nežinau, ar jo liga neužkrečiama. Nė minutės nesuabejojau savo sprendimu. Negalėjau jo palikti tokiu oru lauke. Jis būtų galą gavęs“, - apie savo sprendimą pasakoja kilniaširdė. Šiuo metu katytė vardu Juodukė gyvena D.J. namuose. Vasarą net varu nenuvarysi kambarin, o žiemą ji dažnai įsitaiso šiltame kambaryje, savo minkštame guolyje.

Praėjusį rudenį D. J. vėl rado prie durų „lauknešėlį“ – mažą šuniuką. Nedelsiant ėmė ieškoti jo šeimininko. Rado, tačiau jis neprisipažino, kad paliko keturkojį. Pasirodo, ne vienas šuniukas buvo paliktas. Vyro auginta kalė atsivedė šuniukų ir jie visi buvo paleisti gatvėje. Tačiau neretai gyvenime būna stebuklų. Žmogaus paliktą mažylį kartą pastebėjo jo mama. Kalė išsivedė savo vaiką kartu su savimi. Ji jo nepaliko auginti svetimiems. Pašnekovė atsidūsta ir sako, kad gyvūnai – ne žmonės. Jie tiesiog niekada nepalieka savo vaikų.

Net trims beglobiams namus suteikusi moteris kartas nuo karto pagal išgales remia gyvūnų globos namus. Ne kartą yra aukojusi ten gyvenantiems beglobiams. Ji prisipažįsta, kad kalbėdama su savo vaikais kartą pajuokavo. Neva, jei jos neliktų, tai jokiu būdų vaikai neturi atiduoti jos priglaustų gyvūnų kažkam ar jų palikti gyvūnų globos namuose. Kaip sako pati, vaikai mamos prašymą išgirdo.

Moters globojami šunys be galo mėgsta kaulus. Ji sako, kad išgirdę juos kapojant, ima tarsi choru dainuoti.

Pokalbio pabaigoje D.J. priduria, kad kartą teko skaityti mintį: „Meilę gyvūnams mes paveldime iš savo protėvių“. Norisi tikėti, kad tokį neįkainojamą prigimtinį turtą, kurį turi D. J, puoselėja dar ne vienas Joniškio rajono gyventojas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite