Angle down Atgal

Tre­ne­rio sva­jo­nė – bent vie­nas eu­ro­pi­nio ly­gio plau­ki­kas Šiau­liuo­se

Plau­ki­mo tre­ne­riui Mar­ty­nui Kas­pe­ra­vi­čiui ang­lų po­sa­kis „Nuei­ti pa­pil­do­mą my­lią“, t. y. pa­da­ry­ti dau­giau, nei rei­ka­lau­ja­ma, gy­ve­ni­mo šū­kis tie­sio­gi­ne ir per­kel­ti­ne pra­sme. Per­nai gruo­dį šiau­lie­tis už­si­dir­bo bau­dą, su­ma­nęs įveik­ti iš­šū­kį – pės­čio­mis nuei­ti iki Pas­va­lio, kai ša­ly­je ga­lio­jo ju­dė­ji­mo tarp sa­vi­val­dy­bių ri­bo­ji­mai. O lapk­ri­čio 19 d.  tarp­tau­ti­nė­se „Gin­ta­ro tau­rės“ plau­ki­mo var­žy­bo­se Klai­pė­do­je Mar­ty­no pa­reng­ti spor­ti­nin­kai iš­ko­vo­jo net 17 me­da­lių.
 

Per 300 dalyvių iš Vilniaus, Klaipėdos, Šilalės, Pasvalio, Palangos, Kėdainių, Šiaulių sporto mokyklų ir klubų varžėsi 50 m ilgio baseine, suskirstyti į amžiaus grupes. Sportininkai iš užsienio negalėjo atvykti dėl pandeminės situacijos. Šiauliams atstovavo penkiolika M. Kasperavičiaus treniruojamų auklėtinių.

Plaukimo treneriu sporto klube Martynas dirba šešerius metus. „Norėjau parodyti, kad sporto klube galima ne tik išmokti plaukti, bet ir paruošti vaikus varžyboms. Mano tikslas ir svajonė – varžytis su sporto mokyklomis, nors tai atrodė nerealu. Juk sąlygų neturime tokių, kokias turi kiti“, – sako treneris.

Vyras atvirauja, kad jam labai smagu garsinti Šiaulius, nors mažai kas žino, kad ne tik plaukimo mokyklų vaikai dalyvauja varžybose. „Į varžybas vykstame nuo 2017 m. Kol nebuvo pandemijos, per metus dalyvaudavome 32 varžybose. Per mėnesį apie 2–3 kartus“, – sako jis, pridurdamas, kad Šiaulių vaikai yra Šiaulių, nesvarbu, kur jie plaukia, kokiame baseine.

Pasak trenerio, tam, kad vaikas taptų sportininku, svarbu ir vaiko noras, ir tėvų norai, įsitraukimas. Vien tik trenerio noro neužtenka. Reikia ir aplinkos, draugų kompanijos, trenerio, su kuriuo sutaptų interesai. „Bent vienas faktorius nesuveikia ir nelieka tęstinumo“, – sako pašnekovas.

Kaip sekėsi karantino metu treniruotis?

– Sporto klubų baseinai neveikė ilgiau nei septynis mėnesius. Buvo rimtas iššūkis. Vaikai būna aukšto meistriškumo sportininkai, neiti dvi savaites į baseiną jau yra labai blogai. Teko vykti į Anykščius, Klaipėdą, kur gavome baseiną. Ačiū ir „Delfino“ mokyklai, kuri priėmė per karantiną.

Ir rezultatas – Iš Klaipėdos parsivežėme net 17 medalių, nors ruoštis sąlygų nelabai buvo. Sunkiausias momentas buvo, kad jei per pirmąjį karantiną niekas negalėjo sportuoti, tai per antrąjį vieni galėjo, kiti ne. Buvo neteisybė, kai žinai, kad varžybos laukia, o mes sėdime ant sofos... Buvo rimtas išbandymas, bet vaikai nepasidavė, pasitikėjo manimi. Iškentėjome ir grįžome kur kas stipresni, įrodėme, kad galime.

Per karantiną plaukikai treniravosi prie kompiuterio ekrano?

– Plaukimo sporto šaka tuo ir skiriasi nuo kitų, kad gali skirti fizinio lavinimo pratimus, bet be vandens nieko nepadarysi. Galima imituoti judesį. Bet svarbus kvėpavimas, plaukimo technika. Ant kranto to neišmoksi. Vandens per karantiną gauti buvo beprotiškai sunku.

Kaip sekasi bendrauti su vaikais? Įvairių sporto šakų treneriai sako, kad šiuolaikinė karta nori rezultatų čia ir dabar, sunkaus darbo vengia.

– Sutinku – dabar vaikai yra maksimalistai. Jie nori visko greitai ir iš karto. Kai kurie, didžioji dalis, gal ir tėveliai nori, kad vaikai būtų čempionai, neįdėję pastangų. Po truputį vaikus ir tėvelius informuoji, kiek tai kainuoja darbo. Dabar mano vaikai treniruojasi 10 kartų per savaitę. Turi aštuonias plaukimo treniruotes ir dvi treniruotes bendro fizinio lavinimo pratimų. Mano pagrindinis darbas yra išmokyti vaiką plaukti, o hobis – padaryti daugiau, nei man priklausytų. Tai ir „veža“ mane, smagu.

Ar matosi potencialas, kad, pavyzdžiui, vienas vaikas iš dešimties gali pasiekti daugiau?

– Treniruoju 120 vaikų, tai yra 9 grupės. Kiekvienoje grupėje po vieną vaiką, kuriam įdomu. Darbštų galima rasti, taip rankioji ir lipdai. Manau, kad nuo trenerio priklauso, ar atras tokį vaiką. Kartais gali ir per anksti nurašyti, kartais reikia tiesiog išlaukti. Visoje šalyje vien mūsų sporto klubo tinkle plaukia daugiau nei du tūkstančiai vaikų. Per visą Lietuvą dar daugiau. Iš tų tūkstančių galima rasti vieną kitą perlą.

Ką būtent, kad vaikas gali pasiekti daug, pamato treneris?

– Vaikai pradeda mokytis plaukti 6–7 metų, nėra lengva pastebėti, jis gabus ar ne. Kaip plaukimo treneriai pasakytų, vieni čiuožia vandeniu, kiti ne. Toliau svarbūs kiti dalykai: kiek vaikas geba dėmesį sukoncentruoti, kaip jis reaguoja, kaip gaudo kiekvieną detalę. Plaukime reikia visko. Žiūri, ar darbštus, ar noro yra. Pagrindinis dalykas – kad vaikas norėtų. Per prievartą nieko nepadarysi. Varžybos taip pat yra viena iš skatinimo priemonių – vaikas pamato daugiau nei treniruotėje. Išvykos, kelionės, susipažinimas su kitų miestų sportininkais lemia, kad plečiasi bendruomenė, ir vaikai į sportą ima kitaip žiūrėti.

Aš pats plaukiau penkiolika metų. Mačiau daug talentingų plaukikų, kurie greitai baigė karjerą. Jiems per greitai atėjo sėkmė. Kai ji greitai ateina, o tada truputėlį nepasiseka – ir numeta viską. Mačiau ir tokių, kurie buvo užsispyrę, dirbo ir atėjo sėkmė. Reikia daug darbo įdėti, bet talento irgi reikia.

Rūta Meilutytė pasaulio čempione tapo šešiolikos.

– Mergaitėms yra kitaip. Jos anksčiau bręsta, jau penkiolikos gali rodyti aukštus rezultatus. Berniukams kitaip. Jei penkiolikos dar rezultatų nėra, tai nereiškia, kad vėliau jų nebus. Bet plaukiko karjera yra pakankamai trumpa. Plaukimo veteranu būni 25 metų, nors pasaulyje yra ir vyresnių – ir trisdešimtmečiai plaukia. Sunku atsakyti, kodėl tokia trumpa karjera.

Yra nemažai suaugusiųjų, kurie nemoka plaukti. Kokio amžiaus vaikai turi pradėti mokytis plaukti?

– Rekomenduočiau nuo septynerių metų. Jau mokyklinukai sugeba išlaikyti dėmesį, koncentraciją. Iki septynerių galima vaikus pratinti prie vandens. Vaiko per prievartą nereikia tempti į vandenį, svarbu neišgąsdinti. Reikia daug laiko kartu praleisti vandenyje, kad jis suprastų, kas yra vanduo. Dabar pagal programą mokome Šiaulių rajono vaikus plaukti. Matosi, kurie pirmą kartą baseine. Patarčiau tėveliams vasarą daugiau laiko leisti su vaikais prie ežero, bet tai daryti atsakingai. Ne taip, kad uždėjai liemenę, paleidai ir pats eini kaitintis.

Valstybė skiria finansavimą, kad vaikai išmoktų plaukti. Ar kvotų užtenka?

– Beveik visi antrokai yra dalyvavę programoje, bet galiu pasakyti, kad trūksta ir baseinų, ir trenerių visiems norintiesiems priimti.

Ar pasitaiko, kad tėvai atveda vaiką į plaukimo būrelį, pamato, kad nelabai sekasi, ir atsiima?

– Būna. Pamato, kad nelabai sekasi, gal pasiduoda vaikų emocijoms. Vėliau dauguma sugrįžta, gailisi, kad prarado laiko.

Reikėtų nekreipti dėmesio į vaiko momentinę nuotaiką?

– Tėveliams nereikia pasiduoti vaikų nuotaikoms. Jeigu tai tęsiasi ilgai, reikia ieškoti problemos ir spręsti kuo anksčiau. Treneriui, tėvams reikia kalbėtis.

O yra kažkokių savybių, dėl kurių neišmokstama plaukti?

– Nėra nė vieno, kurio negalima išmokyti plaukti. Čia kaip vairavimo pažymėjimą gauti – kartais egzaminą išlaiko ir iš septinto karto. Kiekvienam reikia laiko, bet visi išmoksta – anksčiau ar vėliau, geriau ar blogiau, kiek reikia gyvenimui.

 

comment Skaitytojų komentarai (2)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite