Išsivadavimas. „Užsidaręs namuose, tik nuobodžiai skęsti negerose mintyse: ach, šiandien vieną vietą suskaudo, ryt – kitą, gal jau paskutinioji ateina?.. Veikla, bendravimas leidžia išsivaduoti nuo sunkumų, nuo rutinos, kuri vienokiu ar kitokiu būdu įslenka į gyvenimą“, – sako Šiaulių TAU rektorius A. Baublys. (A. Rutkausko nuotr.)
Angle down Atgal

Trečiojo amžiaus universitetas svajoja apie savo namus

Stebint keliems šimtams žmonių, virš Povilo Višinskio paminklo galvos į dangų pakyla 20 geltonų balionų. Apvalainis skaičius simbolizuoja Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto (TAU) gimtadienio sukaktį, geltona spalva – pavasarį, šviesą, brandą. O ir universiteto rektorius Algimantas Baublys senjorų kasdienybės nelinkęs piešti niūriomis spalvomis.

Žinios gali prailginti gyvenimą

– Šią šventę jums suruošė Šiaulių universiteto studentės. Kaip sekėsi bendradarbiauti dviem kartoms?

– Ogi visai gerai (šypsosi). Gal dėl to, kad savo širdimi, dvasia esame pakankamai jauni. Amžius, įrašytas dokumentuose, šiuo atveju nėra toks svarbus – žmogus gali būti jaunas, bet jeigu niekuo nesidomi, niekur nenori eiti, be laiko susensta. Mes norų turime sočiai. Pažiūrėkite: buvo toks žvarbus ketvirtadienis, o kiek daug mūsų susirinko į šventę!

Beje, tikrasis universiteto gimtadienis bus minimas spalio 1 d. Ketvirtadienį vykusi šventė – gražus akcentas, kuria norima priminti, kad mes gyvavome, gyvuojame ir gyvuosime. Kad mūsų studentų skaičius per 20 metų išaugo nuo 100 iki 960, kad iš pradžių veikė du fakultetai, o dabar jų yra visi aštuoni. Šventę avansu mums suorganizavo Šiaulių universiteto profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė, į pagalbą pasikvietusi savo ketvirtakurses studentes.

– Jūsų išsakytą mintį – esi jaunas, kol domiesi – teko girdėti ne kartą. Kaip pavyksta išlaikyti smalsumą?

– Matyt, toks jau esu – daug kuo domiuosi. Be medicinos, mane labai traukia gamta. Iki šiol sodininkauju, turiu augalų kolekciją. Kai dirbau, šie pomėgiai man padėdavo atsipalaiduoti, pašalinti įtampą, o dabar tiesiog teikia gerų emocijų. Tikra tiesa, kad kol kuo nors domiesi, nesensti. Netgi tikiu, kad noras siekti žinių gali prailginti gyvenimą. Užsidaręs namuose, tik nuobodžiai skęsti negerose mintyse: ach, šiandien vieną vietą suskaudo, ryt – kitą, gal jau paskutinioji ateina?.. Veikla, bendravimas leidžia išsivaduoti nuo sunkumų, nuo rutinos, kuri vienokiu ar kitokiu būdu įslenka į gyvenimą.

Sukaktis. Stebint keliems šimtams žmonių, virš Povilo Višinskio paminklo galvos į dangų pakyla 20 geltonų balionų. Apvalainis skaičius simbolizuoja Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto (TAU) gimtadienio sukaktį. (A. Rutkausko nuotr.)
Sukaktis. Stebint keliems šimtams žmonių, virš Povilo Višinskio paminklo galvos į dangų pakyla 20 geltonų balionų. Apvalainis skaičius simbolizuoja Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto (TAU) gimtadienio sukaktį. (A. Rutkausko nuotr.)

– Daugybę metų Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbote infektologu. Atsisveikinęs su savo profesija, nepasijutote nereikalingas?

– Laikausi nuostatos, kad vyresniam žmogui nereikia laukti, kada pasiūlys išeiti iš darbo. Reikia pačiam susiprasti, kad gal jau atėjo laikas. Aš pajutau, kad dirbti man darosi truputėlį sudėtingiau negu jaunystėje, jog apsukos nebe tos, ir priėmiau sprendimą. Galbūt dėl to nebuvo jokios nuoskaudos. Išėjau savo noru, žinodamas, kad turėsiu daugiau laisvalaikio. Bet, pasirodo, apsirikau – laisvalaikio daugiau neatsirado (šypsosi).

– Žmona lengvai išleidžia į universitetą? Juk paskaitose tiek damų...

– Jeigu to būtumėte paklaususi prieš 40–50 metų, būtų kitaip. O dabar vienas kitu labai pasitikime, jaučiame, kad kuo toliau, tuo labiau esame vienas kitam reikalingi. Jau vien dėl to, kad nežinome, kiek Dievulis yra ant svarstyklių atsvėręs gyvenimo likučio. Šių metų liepos 29 d. bus 47 metai, kaip mudu kartu. Žmona anksčiau ir pati lankė universitetą, bet dabar to daryti neleidžia darbo grafikas – ji dar dirba. Užtat noriai dalyvauja mūsų renginiuose, ekskursijose.

Jaustis reikalingam – vertybė

– Dirbote ir pedagoginį darbą – daugiau nei 30 metų dėstėte Medicinos mokykloje. Koks didžiausias skirtumas tarp jaunų ir vyresnių studentų?

– Jaunimas visais laikais buvo geras, bet motyvuotumu vyresnio amžiaus žmonių greičiausiai neaplenks (šypsosi). Jaunimas turi pasiteisinimą – iš vienos paskaitos lekia į kitą. Mūsų studentai į paskaitas ateina iš anksto nusiteikę, kartais netgi pasiskaitę ir pasiruošę klausimų. Būna, pasibaigia paskaita, o studentai pasilieka ir toliau klausinėja lektorių, nagrinėja temą.

– Šiais metais TAU studentai galėjo susitikti su tokiais lektoriais kaip režisierius Vytenis Pauliukaitis, aktorė Nijolė Narmontaitė. Sudėtinga prisikviesti žinomų žmonių?

– Visas sudėtingumas – mūsų finansinės galimybės. Jeigu žmogus atvažiuoja iš Vilniaus, iš Kauno ar kitų toliau esančių miestų, reikia padengti jo kelionės išlaidas, atsitraukimą nuo tiesioginio darbo. Esame sutarę, kad kiekvienas fakultetas gali pasikviesti po vieną kitą žymesnį lektorių, kuris paįvairintų mūsų nagrinėjamas temas.

A. Rutkausko nuotr.
A. Rutkausko nuotr.

– Kaip ir kada jūs įsitraukėte į TAU veiklą?

– Tai įvyko prieš daugiau nei dešimt metų. Žinojau, kad Šiauliuose veikia toks universitetas, bet per daug juo nesidomėjau. Kai gydytojas Alfonsas Stakėnas baigė TAU rektoriaus kadenciją, jo pareigas užėmė gydytoja Asta Damkuvienė. Būtent ji mane ir įtraukė, pasiūlydama tapti Sveikatos fakulteto dekanu. Kadangi dirbau pedagoginį darbą, tribūnos ir auditorijos nebijojau – sutikau. Dekanu išbuvau devynerius metus. Tuomet A. Damkuvienė panoro pailsėti ir vėl kreipėsi į mane – pasiūlė tapti rektoriumi. Iš pradžių dar svarsčiau, o po to pagalvojau: jeigu galiu būti naudingas ir reikalingas, kodėl gi nepabandžius. Žinote, mūsų amžiuje būti reikalingam yra labai svarbu, prasmingas laisvalaikis tampa vertybe. Šį darbą dirbu dvejus metus, bet vis tik esu tos nuomonės, kad per ilgai užsibūti rektoriaus pareigose nereikia – žmonės ir idėjos turi keistis.

– Vykstant rinkimams, ne vienas kandidatas į Šiaulių merus kalbėjo apie senjorų arba bendruomenių namų kūrimą, kuriuose galėtumėte priglausti galvą – savų patalpų juk neturite.

– Į šventę atsinešėme savo vėliavą, o dabar turėsiu ją neštis namo – neturiu, kur daugiau padėti. Atrodo įdomiai (šypsosi). Jeigu Šiauliuose atsirastų vyresnio amžiaus žmonėms skirta susibūrimo vieta, turinti dvi auditorijas, vienu metu talpinančias po 200 klausytojų, būtų nuostabu. Aišku, šiandien ir rytoj to nebus, bet svarbu, kad bent jau būtų perspektyva. Nes sakyti, kad ateityje mūsų universiteto neliks, jokiu būdu negalima. Galbūt keisis jo pavadinimas, bet veikla išliks ta pati.

Pavyzdžiui, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas turi patalpas, skirtas prie Vilniaus universiteto. Mes į tai žiūrime su baltu pavydu ir norime tikėti, kad kada nors džiaugsimės panašiomis sąlygomis.O kol kas mus visur, kur pasiprašome, priima. Mus išklauso, mums padeda. Jaučiame daug geranoriškumo iš aplinkos ir norėtųsi padėkoti visiems tiems žmonėms, kurie supranta TAU reikšmę.

– Gimtadienis. Ko palinkėtumėte universitetui?

– Visų pirma, kaip buvęs sveikatos sistemos darbuotojas norėčiau palinkėti sveikatos. Kad mūsų amžiaus žmonių nekankintų ligos, trumpinančios gyvenimą. Ir kad tie žmonės, kurie lanko universitetą, jame atrastų save ir gyvenimo pilnatvę.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite