Angle down Atgal

Traukinių į kitus miestus tvarkaraštis

A. Čechovo kūriniai mano knygų lentynose guli aukštai, prie pat lubų, reikia neštis ir statytis kopėtėles, tad tingiu, bet, atrodo, gal iš atminties pavyks nesuklystant atkartoti pirmąją „Vyšnių sodo“ frazę: „Ačiū Dievui, atvyko traukinys.“ Aš ypač mėgstu pirmuosius knygų sakinius, man jie net įdomesni nei paskutinieji. Šis „Vyšnių sodo“ sakinys ypač mielas – dažnai, atvykus traukiniui, daug kas pasikeičia. Ir tavo gyvenimas, būna, priklauso nuo vieno ar nuo kito traukinio.

Mano jaunystės metais moterys iš kitų miestų atvykdavo traukiniais. Traukiniais pas jas vykdavau ir aš. Automobilius retas iš studentų turėjo, nebent to meto ponų atžalos. Kodėl nevykdavome autobusais? Jei gerai pamenu, studentui traukiniu reikdavo mokėti pusę bilieto kainos.

Iš Kauno vykstant į Šiaulius, tekdavo priemiestiniu traukiniu Kaunas–Jonava nuvykti į Jonavą, o ten persėsti į iš Vilniaus atvykusius traukinius: Vilnius–Mažeikiai, Vilnius–Klaipėda, Minskas–Talinas, Lvovas–Ryga. Gal nuo tada man pačios gražiausios moterys – išlipančios iš traukinio. Būdavo, kad net susitikimus skirdavome geležinkelio stotyje. Niekur vykti nereikėdavo, bet vis tiek susitikdavome perone. Net sakyti mėgdavau: „Susitinkame stoties laiku.“ Aišku, tai būdavo išsiskyrimo sakinys, nes moteriai taip ir neaišku būdavo, kada pagaliau susitinkame. Senatvėje gailiuosi šito posakio. Jei galima būtų atsukti laiką atgal, niekuomet nė vienai moteriai šito nebesakyčiau. Dar gailiuosi, kad kartais moterų telefonus užsirašydavau ant apelsinų žievelių. Nors moterys visada tokios – kartais išvyksta, kartais atvyksta ir nežinai, kada liūdėti, o kada džiaugtis.

Gi grįžtant prie geležinkelio stočių, tai labiausiai patikdavo restoranai juose. Kad ir restoranas Šiaulių geležinkelio stotyje. Ir maistas skanus, ir antkainis mažesnis nei kituose miesto restoranuose. Su draugais labai mėgdavome stalelius ne prie langų miesto pusėn, bet prie tų, kurie žvelgia į peroną. Taip pasitikdavai ir išlydėdavai traukinius. Kartais būdavo džiugu, kad tau niekur nereikia važiuoti, o kartais liūdna, kad kiti išvažiuoja, o tu lieki.

Pats nenuspėjamiausias jausmų pasaulis

Pradėjau tekstą istorijomis apie traukinius, nors, aišku, kovo 8-osios tekstas turi būti skirtas Kovo 8-ajai. Kovas vadinamas moterų mėnesiu ir tai šiek tiek keista, nes šį mėnesį minime tokius iškilius vyrus kaip Kazimieras, Juozapas, o dar yra Albinas, Aleksandras, Benediktas ir Benjaminas, Domininkas, Feliksas, Gabrielius, Gediminas, Liutauras, Teodoras, Konstantinas ir daugelis kitų. Tiek vyriškų vardų, bet Moters dienos šventė viską nugali ir šilčiausi žodžiai tariami moterims.

Anuomet Tarptautinė moters diena buvo viena iš svarbiausių metų švenčių, o išsivadavus iš sovietinės okupacijos pančių, į šią dieną buvo žiūrima su tam tikra pašaipa – kaip į iš anų laikų užsilikusį reliktą. Daug kalbėta, daug diskutuota, kol, atrodo, nuspręsta – moteris sveikinti reikia. Kovo 8-oji vėl tampa tokia kaip ir buvusi – susigrąžinamos kolektyvinės šventės tradicijos, kai moterys tikisi dėmesio ne tik iš savo mylimųjų, bet ir įsižeidžia, jei pasveikinti pamiršta kuris nors iš bendradarbių. Džiugu, jei tą dieną nebus užmirštų moterų – gėlių turės daugmaž visos.

Moterų laimė susideda iš tų pačių komponentų kaip ir vyrų, tik kitos proporcijos. Kuo geriau būti – vyru ar moterimi? Amžių klausimas. Ir neatsakomas. Statistikos rinkėjai ištyrė, jog vyrai dažniausiai ir nori būti vyrais, o moterys – moterystės šalininkės.

Vakaras. Moteris mezga, vyras žiūri televizorių. Kažką ekrane pamatęs ir išgirdęs, klausia žmonos: „Ar tu norėtum būti vyru?“ Moteris į tai pamąsčiusi: „O tu?“

Pats įvairiausias ir nenuspėjamiausias jausmų pasaulis. Jo bangavimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, nuo klimato, nuo profesijos, nuo to, ką patyrei. Savo moterį gali įsimylėti vis iš naujo. Keista, ar ne? Bet ne vienas man tai tvirtino.

Tu ateik į pasimatymą

Net nežinau, ar šiandien jaunimas skiria vienas kitam pasimatymų. Manau, kad skiria, nes kaip kitaip. Jei jauni dainuoja seną B. Gorbulskio dainą „Tu ateik į pasimatymą“, vadinasi, jie supranta, kas tai yra. O ką veikia pasimatymų metu? Eina į diskoteką, į restoraną, kino teatrą? Vargu ar eina pasivaikščioti į parką ar tiesiog paklajoti gatvėmis. Tik nepastebėjau, kad jaunimas girtųsi ar didžiuotųsi: „Einu į pasimatymą.“ O štai mano vienmetis bičiulis, sutiktas gatvėje, net neklausiamas pasigyrė: „Einu į pasimatymą.“ Paklausiau, kur jo draugė jam paskyrusi tą pasimatymą. „Saulės mieste“, – atsakė jis. Įspėjau jį, kad būtų atsargesnis, jei moteris pasimatymus skiria prekybos centruose. Nors draugui ir pavydėjau, nes pagal Valentino dieną gautus pasveikinimus supratau, jog mano asmeninio gyvenimo pikas buvo pirmaisiais studentavimo metais, o gal net dar anksčiau – mokykloje.

Mano jaunystės metais pasimatymus dažniausiai praleisdavome kino teatre. Po to kino teatrai pradėjo nykti, o kino filmai persikėlė į televizorių ekranus ir vaizdajuostes. Dabar visa tai keičia internetas, bet atgyja ir kino teatrai. Juose ne tik žiūri kino filmus, bet geria kokakolą ir triauškina spragėsius, kas anuomet niekaip nebūtų įmanoma, būtum išgintas iš salės. Nors, tiesa, kokakolos tuomet net nebuvo, nebent limonadas „Buratinas“.

Anksčiau ilgai aptarinėdavome vieną ar kitą kino filmą. Tai todėl, kad tų iškilesnių filmų buvo mažai. Prisimenu „Palaimink žvėris ir vaikus“, „Smėlio karjerų generolus“, „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ Metams po vieną kino filmą. Ir net tuos iškarpydavo ir bet kaip stengėsi, kad jie mažiau patiktų. Pavyzdžiui, šiaip jau spalvotą kino filmą „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ pas mus rodė nespalvotą.

Šiandien tų filmų begalė. Tiksliau, visi kino filmai, kurie pasaulyje sukuriami. Rinktis sunku. Štai, pavyzdžiui, paskutinę vasario savaitę galvojau, ką rinktis iš mūsų televizijų rodomų kino filmų. Pasirinkau „Kuždesių salą“, kurį rodė LRT. Tiesa, žiūrėjau šį kino šedevrą jau ne pirmą kartą, bet daug ką buvau primiršęs ir malonu buvo. Du vyrai atvyksta į saloje įkurdintą kliniką tirti, kaip iš kameros dingo tris savo vaikus nuskandinusi psichopatė. Žiūri režisieriaus M. Scorcezės filmą, sukurtą pagal D. Lehano romaną, o atrodo, kad scenarijų filmui rašė F. Kafka, režisavo A. Hičkokas. Sovietmečiu jokiu būdu tokio pobūdžio psichodelinis kūrinys nebūtų patekęs į mūsų ekranus.

Damai kavos ir deserto

Šiuos žodžius kavinėse anuomet tardavome retai, nes trūko pinigų ir ten lankydavomės tik su išskirtinėmis moterimis. Tad kas dar drįsta sakyti, kad „prie ruso buvo geriau“, kai šiandien veik visi pasimatymai baigiasi klubuose, keliant kokteilių taures? Ir kavinių ar restoranų anksčiau daug nebuvo. Norėčiau prisiminti „Gulbę“ šalia Kaštonų alėjos, kurią mažai kas ir bepamena. Buvo tvirtinančiųjų, jog tuo metu skaniausias maistas Šiauliuose – „Gulbėje“. Nors lankytojai dažniausiai čia mėgavosi kava, ledais ir rislingu. Dalis kavinės buvo lauke (laukinėje kavinės dalyje augo net medis), aplinka buvo puošni, ant stalų puikuodavosi ilgakojės taurės, kurios dažnai dužo: „Bet širdis trapi, ji dūžta / It Venecijos stiklai“ (J. Aistis).

Tiesa, poetų Šiauliuose gal daug nebuvo, nes eiles mažai kas skaitydavo, tad teko tik pavydėti nuogirdoms apie poetų pasilinksminimus Vilniaus kavinėse. Nebuvau tuomet dar buvęs jokiame Vakarų pasaulio krašte, net Lenkijoje, bet kažkodėl ši kavinė man asocijavosi su Vakarų pasauliu, nors rusų karininkų, tarnaujančių Zokniuose, čia nemažai lankydavosi (kur tik jų nesutikdavai). Labiausiai gaila, kad „Gulbė“ sudegė. Keista, kad dviejų man labiausiai patikusių kavinių likimas toks pat – antroji mano mėgstamiausia kavinė „Vaidilutė“ Palangoje irgi sudegė. Taip sudega ir jaunystė. Neseniai sapnavau, jog visi mano traukiniai jau išvykę. Pabudau – iš tikro. Svarbiausia beliko būti gražiai nelaimingam.

Kur Šiauliuose šiandien skirti pasimatymą, kad moteris būtų maloniai nustebinta? Kur ją kviesti? Atsakysiu. Į geležinkelio stotį, kur kabo traukinių į kitus miestus tvarkaraštis.

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite