Nedideliu laivu skrosti milžiniškas vandenyno bangas Audrius išmoko pats, naudodamasis kelionėse sutiktų jūreivių, žvejų patarimais ir pamokomis. (A. Dau­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Angle down Atgal

Trankytis laivu po pasaulį – įdomiau

„Jeigu vandenyno negerbsi, jeigu vandenyne tingėsi ir jeigu bandysi vandenyną apgauti, jis tave pražudys“, – sako Audrius Daunys, daugiau nei dvidešimt metų jachta klajojantis po pasaulį. Klausantis jo pasakojimų, apima jausmas, tarytum švelniai siūbuotumei, nors su Audriumi kalbamės visai ne laive, o vienoje Šiaulių kavinėje.

Mašiną statė kaip laivą

– Ir kiekgi laiko esate išsilaipinęs sausumoje?

– Beveik metus. Prieš tai vandenyne turėjau nemalonų atsitikimą – naktį užlėkiau ant kažkokio objekto. Rodos, tai buvo rąstas. Labai stipriai apgadinau laivo vairą, reikėjo grįžti į uostą Taityje. Paskaičiavau, kad, suremontavus laivą, prasidės ciklonų sezonas. Tai reiškia, jog turėsiu be sustojimo, liežuvį iškišęs, lėkti per visą Ramųjį vandenyną. Jokio džiaugsmo. Nutariau grįžti namo, į Šiaulius, – čia nesilankiau trejus metus.

– Lengvai atsikratėte jūreiviškų įpročių?

– Kartą pastačiau knygoms lentyną ir per vidurį prikaliau medinę lentelę – kad, laivui siūbuojant, neiškristų knygos. Tik po valandos supratau, kad padariau visišką nesąmonę: lentyna – name, o namas juk nesiūbuoja. Kai keliavau po Patagoniją, naktį laivą visada statydavau prieš vėją, kad neišmestų į krantą. Grįžęs pradėjau taip statyti mašiną. Įvažiuoju į stovėjimo aikštelę ir žiūriu, iš kurios pusės vėjas pučia. Pagal jo kryptį ir statau (juokiasi).

– O kuriam pasaulio krašte pastatyta liūdi jūsų jachta „Taura“? Beje, įdomus vardas.

– Šitą jachtą nusipirkau 1999 m. – ilgai mes kartu. Laivelis geras, nedidelis, labai universalus. Pavadinau jį „Taura“ – senovišku lietuvišku moterišku vardu.

Kodėl moterišku? Nuo senų laikų priimta, kad laivas turi turėti moterišką vardą – vyriškas pritraukia nelaimę. To mane išmokė anglų jūreiviai. Dar laivas turi turėti akis. Mano „Tauros“ akys didelės. Aš taip ant radaro sutaupiau – laivas pats mato, kur jam plaukti (juokiasi).

Dabar „Taura“ stovi Taityje. Aptvarkyta tiek, kad plaukti iš bėdos gali, nors reikėtų rimtesnio remonto.

– Prieš „Taurą“ buvo „Astutė“. Su ja 1998 m. per Atlanto vandenyną plaukėte į Karibus.

– Ach, taip, „Astutė“... Tik tiek, kad ten buvo ne laivas, o valtis. Kažkas padarė jai stiebą, priklijavo šiokį tokį kilį, o aš, nieko neišmanydamas, ėmiau ir nusipirkau. Bet ilgai ji man atlaikė, dar ir dabar kažkur Trinidade stovi, o jos šeimininkas besijuokiantiesiems aiškina, kad čia ne šiaip sau laivas: juo iš Norvegijos į Karibus toks lietuvis plaukė. Kaip ten sako: kvailumas padeda (šypsosi).

– Toji kelionė buvo ne tik rizikinga, bet ir vieniša. Vandenyne vienas praleidote 54 paras. Nesinorėjo vilku staugti?

– Būtent po tų 54 parų aš ir supratau, kad nenoriu atsisveikinti su vandenynu, nes tai – unikalus, nuostabus gyvenimas. Visuomenėje yra standartas: gyveni, dirbi, uždirbi. Bet yra žmonių, kurie spjauna į tokį standartą, apsigyvena laivuose ir bastosi po pasaulį. Badaujančio nė vieno nemačiau. Aišku, reikia tam tikrų įgūdžių, reikia nebijoti kad ir prasčiausio darbo krante.

O ta vienatvė irgi labai puiki. Iš galvos išsivėdina visi rūpesčiai. Pamažu supranti, kad toks gyvenimas, kokį turėjai, tau nebuvo nei tinkamas, nei reikalingas. Sausumoje daug kas susiveda į pinigus, vandenyne visai nesvarbu – turi tris milijonus ar tris dolerius. Pastebėjau, kad pokyčiai įvyksta po 25 dienų vandenyne. Tuomet tiesiog atsipalaiduoji, pradedi kitaip matyti gyvenimą. Nebekankina klausimai: kaip pelnysiu duonelę, kas bus toliau?

„Žinau, kad žmonės skaičiuoja, kiek šalių aplankė. Kitų tikslas – apiplaukti pasaulį. Aš šalių neskaičiuoju, man patinka tiesiog plaukti. O pagal jūrmyles pasaulį jau apiplaukiau“, – sako A. Daunys. (A. Dau­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
„Žinau, kad žmonės skaičiuoja, kiek šalių aplankė. Kitų tikslas – apiplaukti pasaulį. Aš šalių neskaičiuoju, man patinka tiesiog plaukti. O pagal jūrmyles pasaulį jau apiplaukiau“, – sako A. Daunys. (A. Dau­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Ant žemės – nuobodoka

– Žiūriu į jus ir paslapčiomis ieškau auskaro. Sako, įsiveria visi, kurie apiplaukia jūreivių Everestą – Horno ragą.

– Horno ragas įveikiamas tuomet, kai jį apiplauki iš rytų į vakarus, prieš srovę ir prieš vėją. Mažiausiai nuo 50-ojo laipsnio pietų platumos Atlanto vandenyne iki 50-ojo laipsnio pietų platumos Ramiajame vandenyne.

Dabar daug kas plaukia pasroviui, pavėjui, o paskui sako – įveikiau. Čiliečiai savo ruožtu daro „biznį“ – pardavinėja tokiems narsuoliams sertifikatus už 10 dolerių. Taip kad „apiplaukusiųjų“ Horno ragą privisę labai daug, auskarais gali apsikarstyti kas tik nori (šypsosi).

Jachtiškai – iš vakarų į rytus – Horno ragą apiplaukiau tris kartus. Jūreiviškai – prieš vėją ir prieš srovę – įveikiau tik pusę maršruto, nes taip gavau į kaulus, kad galvojau: atėjo paskutinioji.

Į Rytus nuo Horno rago yra dar įdomesnė vieta – sąsiauris tarp Patagonijos ir Estadoso salos. Jame iškyla bangos, kurios yra visiškai stačios, nes vėjas pučia į vieną pusę, o srovė neša į kitą. Su tokiomis bangomis buvau susidūręs Škotijoje, bet jos buvo trijų metrų aukščio, o čia – 10! Ne veltui šitas sąsiauris vadinamas laivų kapinynu – papuolusi ant tokių bangų, reta jachta išlieka gyva.

– Tokiomis akimirkomis jaučiate baimę ar adrenaliną?

– Vienąkart prie Argentinos krantų mane užklojo lūžtanti banga. Kaip dabar prisimenu: pakeliu galvą virš vandens ir matau tik savo laivo stiebą... Toji banga ir bures suplėšė, ir daugiau nuostolių pridarė. Kai šiaip ne taip „nušlubavau“ iki kranto, mane supykino. Iš baimės, iš streso.

„Laivas turi turėti akis. Mano „Tauros“ akys didelės. Aš taip ant radaro sutaupiau – laivas pats mato, kur jam plaukti“, – juokiasi A. Daunys.Apie A. Daunį: (A. Dau­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
„Laivas turi turėti akis. Mano „Tauros“ akys didelės. Aš taip ant radaro sutaupiau – laivas pats mato, kur jam plaukti“, – juokiasi A. Daunys.Apie A. Daunį: (A. Dau­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

– Tai, kad esate gyvas, pavadintumėte sėkme?

– Statistiškai žiūrint, kur kas daugiau žmonių žūsta autokatastrofose. Per visus tuos bastymosi metus vandenyne žuvo gal trys, o gal keturi mano pažįstami. Kai tik pradėjau plaukioti, vienas naujasis zelandietis man pasakė: „Vandenynas visada suteikia galimybę kovoti dėl gyvybės.“ Iš tikrųjų taip ir yra: kad ir kaip blogai būtų, jis duoda šansą. Girtas durnelis už vairo tokio šanso neduos.

– Apie vandenyną, apie laivus šnekate kaip apie gyvas būtybes. Kelionių metu yra nutikę kas nors mistiško?

– Mane yra aplankę įdomūs sapnai. Kartą plaukiau be galo pavargęs – matyt, buvau pasiekęs savo galimybių ribą. Pradėjau „lūžinėti“, o galiausiai iš viso užmigau. Miegu ir sapnuoju, kad laive sėdi kažkokie žmogiukai ir sako man: „Tu miegok miegok – mes laivą pavairuosime.“ Kai savo pamainą atbudėjo, jie mane pažadino. Atsibudau per penkias jūrmyles nuo ugnikalnio. Penkios jūrmylės – pakankamai toli, bet naktį vaizdas įspūdingas – prieš akis teka lava. Iki šiol galvoju, kad tų žmogeliukų dėka netrinktelėjau į ugnikalnį.

Kitą kartą prie Pietų Amerikos krantų norėjau įplaukti į vieną įlanką. Atrodo, lyg ir viskas joje gražu, bet nusprendžiau naktį praleisti vandenyne. Susapnavau žmogų ovaliais akinukais, kuris man sakė: „Mes labai džiaugiamės, kad jūs priėmėte tokį sprendimą, nes jums būtų buvę labai blogai.“ Rytą pamačiau, kad toje įlankoje – rifai ant rifų. Jūrlapyje jų pažymėta nebuvo, taip kad būčiau „pasodinęs“ laivą.

Beje, kažką panašaus sapnavo Joshua Slocumas – pirmasis žmogus, apiplaukęs pasaulį. Apie tai rašė savo knygoje.

– Po visų jūsų pasakojimų nesitiki, kad liksite gyventi sausumoje.

– Tradicinis gyvenimo būdas man truputį nuobodokas. Buvau išvykęs padirbėti į Norvegiją. Sėdėjau, už galvos susiėmęs, ir mąsčiau: „Dieve, ką aš čia darau?“ Juk buvau Polinezijos salose, kur – krištolinis vanduo ir 37 laipsniai šilumos, sėdėjau jachtoje ir turėjau laiko skaityti knygą. O dabar tik „arimas“. Ir klausimas – ko man taip prireikė? Mašinos? Televizoriaus? Gal kažkam tokie daiktai yra džiaugsmas, man – ne. Trankytis su laivu po pasaulį įdomiau. Aišku, kada nors reikės tūptelėti. Vis tik 51 metai (šypsosi).

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite