Angle down Atgal

Tragiška sesers netektis paskatino tapti nuolatine kraujo donore

Mūsų redakciją pasiekė toks trumpas, bet iškalbingas laiškutis:

– Į „Deimančiukus“ siūlome Genutę Milnikovienę, gyvenančią Nereikonių kaime, Joniškėlio apylinkių seniūnijoje. Ši paprasta moteris, dirbanti Švobiškio kaimo parduotuvėje, jau daugiau nei dvidešimt metų neatlygintinai duoda kraujo. 2019 metų gruodžio mėnesį Nacionalinis kraujo centras ją apdovanojo kaip Garbės kraujo donorę. Mūsų manymu, tai yra pasiaukojimas, gelbėjant sveikatą ir gyvybes.

Tačiau pati Genutė Milnikovienė nelinkusi apie tai kalbėti ar garsiai sureikšminti bei vadinti pasiaukojimu, nebent tik savo pavyzdžiu norėtų paskatinti daugiau žmonių tapti donorais.

Genutė turi skaudžios patirties, kaip donoro kraujas galbūt galėjo išgelbėti artimo žmogaus gyvybę:

– Prieš dvidešimt dvejus metus mūsų jaunėlė sesuo Linutė pakliuvo į avariją. Jai skubiai reikėjo retos grupės kraujo. Ketinome kreiptis pagalbos per radiją, bet nespėjome. Sesuo iškeliavo amžinybėn.

Ši skaudi netektis paskatino dar giliau susimąstyti, kodėl ne aš, o kitas turėtų padėti.

– Dažnai net nesusiprantam, kol patiems kas nors skaudaus neatsitinka, – pastebi nereikonietė Genutė Milnikovienė, nemokamai kraujo davusi bene keturiasdešimt keturis kartus.

Anksčiau kraujo buvo galima duoti ir už pinigus, tuomet rikiuodavosi donorų eilė.

– O mano nuostata – duoti veltui, nes sveikata neperkama ir neparduodama, – įsitikinusi Genutė.

Beje, Šiukštonių kaime gyvenančios jos seserys Gaivutė ir Gitana – taip pat kraujo donorės.

– Mano kraujo grupė būtų tikusi ir seseriai Linutei. Buvau pasiryžusi duoti net alpdama. Smerkiu save, kad nespėjau, – susigraudina Gaivutė.

Ji prisiminė, jog kadaise kraujo negalėjo duoti ir dėl per mažo svorio, ir dėl suprastėjusios sveikatos:

– Svėriau keturiasdešimt aštuonis kilogramus, o reikia ne mažiau kaip penkiasdešimties. Jaunystėje, kai mokiausi technikume, buvo galima duoti ir du šimtus miligramų kraujo. Sykį pabandžiau tris šimtus ir nualpau. Dabar norma – keturi šimtai penkiasdešimt miligramų ir dar plius tyrimams. Pradžioje kraujo duodavau mokamai, vėliau buvo suprastėjusi sveikata. Ir jau gal dešimt kartų buvau donorė be atlygio.

Šį sausį abi sesės nuvažiavusios į Panevėžį irgi jau spėjo duoti kraujo.

– Pirmiausia atliekami tyrimai, nes donoras iš esmės turi būti sveikas. Moterys per metus gali duoti kraujo keturis kartus, vyrai – penkis. Taigi tiek suteikiama galimybė pasitikrinti sveikatą. Džiaugiesi, kad esi sveikas, džiaugiesi, kad kitiems gali padėti, – Genutė taip pat pastebi, jog mūsų visuomenė sensta, eismo, kitokių nelaimių ir ligų iš tiesų labai daug, tad kraujo donorystės vertė neįkainojama…

Garbės donorė Genutė Milnikovienė iš Nereikonių kaimo su Nacionalinio kraujo centro direktoriumi Daumantu Gutausku. Nacionalinio kraujo centro nuotr.
Garbės donorė Genutė Milnikovienė iš Nereikonių kaimo su Nacionalinio kraujo centro direktoriumi Daumantu Gutausku. Nacionalinio kraujo centro nuotr.

Be nereikonietės Genutės ir šiukštoniečių Gaivutės bei Gitanos, dar dvi seserys gyvena Šeduvoje ir Panevėžyje. O jauniausieji brolis ir sesuo – mirę.

Iš Sabonių kilusi ši Raišių šeima buvo gausi ir draugiška.

– Tėvai, be mūsų, dar ir dukterėčią užaugino, – išsitaria Genutė. – Mamytė mirė prieš pusantrų metų, o tėvelis slaugomas kol kas Panevėžyje.

Seserys prisiminė, kad jų tėvai irgi yra buvę kraujo donorai:

– Mamytė rečiau, nes turėjo daug gimdymų. – Pamenu, kad ir aš kartu esu važiavusi, mačiau, kaip ant ligoninės laiptų nualpo kraujo davęs vyras, – šis vaizdas Gaivutei stipriai įstrigo.

– Kol jauni, apie donorystę tiesiog nepagalvojam. Tiesa, sykį mane atvežęs sūnus irgi davė kraujo. Dabar abu mūsų sūnūs dirba Anglijoje, vyras važinėja į Panevėžį, o aš Švobiškyje dirbu pardavėja. Prie mūsų dar likusi devynerių metų pagrandukė Miglė, – apie šeimą truputį papasakoja Genutė, penkių mėnesių Motiejaus močiutė.

Ji kadaise mokėsi virėja:

– O jau keturiasdešimtmetė baigiau Joniškėlio žemės ūkio mokyklą, svarbiausia – išsilaikiau vairuotojos teises. Mes įpratusios prie darbo, ir į mokslus buvom išleistos.

Gaivutė technikume įgijo zootechnikės specialybę, dirbo Sabonių kolūkyje, vėliau – kaimo parduotuvėje, pieninėje. Užaugino dvi dukras ir sūnų, sulaukė penkių anūkų. Ir ši jaunatviškai energinga močiutė dar šoka Švobiškio „Smilgos“ kolektyve.

– Šokau ir aš, bet vis tiek turiu daugiau laiko praleisti namuose su devynmete dukra Migle. Nuostabus „Smilgos“ kolektyvas, – pripažįsta Genutė.

– Su bendruomene turim ir tokį teatriuką, – išduoda Gaivutė.

– Mūsų mažame Nereikonių kaime žmonės irgi labai draugiški, – pasidžiaugia Genutė.

Kai žodis po žodžio išsikalbame apie gyvenimą, abi sesės susizgrimba, kad pirmiausia būtina šnekėti tik apie kraujo donorystės svarbą.

Gruodžio mėnesį Vilniaus rotušėje buvo pagerbti Lietuvos garbės donorai.

Į šį jautriai nuoširdų renginį Nereikoniuose gyvenanti Genutė Milnikovienė važiavo su šiukštoniete seserimi Gaivute.

Vilniaus rotušėje Genutei buvo įteiktas Garbės donoro pažymėjimas.

Garbės donoro vardas suteikiamas žmogui, ne mažiau kaip keturiasdešimt kartų neatlygintinai davusiam kraujo ir ne mažiau kaip dešimt metų dalyvaujančiam neatlygintinos donorystės veikloje.

Pirmą kartą Lietuvoje Garbės donoro vardas suteiktas 2008-aisiais. Dabar mūsų šalyje yra daugiau nei pusę tūkstančio tokių donorų.

Šie apdovanojimai – tai simbolinis būdas padėkoti kilniems tikslams atsidavusiems, savo laiko negailintiems žmonėms, savo auka padėjusiems išgelbėti ne vieną gyvybę. Lietuvoje, kaip ir daugumoje Europos šalių, kraujo donorystė yra neatlygintina, todėl pagrindinė motyvacija dovanoti kraujo – galimybė padėti kitiems.

– Šiandien noriu kreiptis į kraujo donorus – žmones, kurie nesitikėdami atlygio, atiduoda dalelę savęs tiems, kuriems ji taip reikalinga. Kartais medicina bejėgė ir gyvybės išgelbstimos tik dėka jūsų. Jūs grąžinate viltį gyventi. Jūs esate tie, kurie negaili savęs ir saugo kitą žmogų, sutvirtindami tikėjimą gyvenimu ir aplinkinių gerumu. Ačiū jums už tai, kad jau daugiau nei 40 kartų mus aplankėte su dovana, kuri yra ypač brangi ir gyvybiškai svarbi, – renginyje kalbėjo Nacionalinio kraujo centro direktorius Daumantas Gutauskas.

– Mums šis Nacionalinio kraujo centro šventinis vakaras paliko nuostabų įspūdį, jautėmės pakliuvusios tarsi į kitą besišypsančių laisvų žmonių pasaulį, – prisipažino sesės Genutė ir Gaivutė.

Renginyje koncertavo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir solistė Viktorija Miškūnaitė…

– Labai draugiška kraujo donorystės medikų komanda. Mes irgi stengiamės per gyvenimą žengti su gera nuotaika ir šypsena, – sesės taip pat mano, kad ligos prasideda nuo streso ir blogų minčių.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite