Sausio 26 dieną Kurtuvėnų regioniniame parke, Pageluvio ežeryne, surengtas tradicinis Pusiaužiemio žygis.

Senovėje, kai Lietuvoje gyveno meškos, tikėta, kad tą dieną savo irštvoje jos verčiasi ant kito šono ir pradeda čiulpti kitą leteną. Vaizduodami mešką, žygio pusiaukelėje sušokome senovinį „Meškutės“ šokį, sukdamiesi į kitą pusę.

„Žygio metu meškos neaptikome, nes iš Baltarusijos iki mūsų miškų ji dar neatklydo. Užtat Barsukyno oze ieškojome mūsų „mažosios meškutės“ – barsuko pėdsakų, panašių į meškos. Sakoma, kad Pusiaužiemio dieną dryžuotanosis išeinąs iš savo urvo pasidairyti, koks oras lauke. Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai pabūgęs savo šešėlio atbulas lenda atgal – žiema dar ilgai tęsis. Jeigu diena apsiniaukusi, barsukas išlendąs iš olos ir einąs pasivaikščioti – tuomet pavasaris jau ne už kalnų. Po medžių šaknimis įrengtas urvas buvo neseniai naudotas (tai rodė barsukui būdingas išraustas griovelis), tačiau pėdsakų aplink neaptikome. Nepaisant šilto oro, atrodė, kad žvėreliai slepiasi urve. Taigi, barsuko pranašystėmis pasinaudoti negalėjome. Tačiau to ir nereikėjo. Prie Širvos ežero žydintys lazdynai, prie Zuikiškės ąžuolo išsiskleidę žalčialunkio žiedai jau pranašauja pavasarį.“ – įspūdžiais dalijosi Kurtuvėnų regioninio parko direkcija.

„Šiuometinis Pusiaužiemio žygis vėl išsiskyrė dalyvių gausa – jų susirinko apie 280. Didžioji dalis žygeivių atvyko iš Šiaulių apskrities: Šiaulių, Radviliškio, Kuršėnų ir Kelmės rajono. Šis gražus Žemaitijos kampelis sulaukė svečių ir iš toliau: Papilės, Naujosios Akmenės, Panevėžio, Vilniaus, Kauno, Pasvalio. Ir nors žygyje trūko sniego, o pelkėse į batus gėrėsi vanduo, nuėjus vos dešimt kilometrų, buvo galima pasigrožėti net dešimčia ežerų. Nedaug Lietuvoje galima rasti tokių įstabių gamtos vietų.“ – džiaugėsi organizatoriai.