Angle down Atgal

Tradicinė Užuguosčio stovykla pulsavo šiluma ir gera nuotaika

Užklydus į Užuguostį, girdėjosi vaikų juokas, karinių komandų davimas ir netylančios dainos, o kaimo mokykloje pasitiko jau buvęs pamirštas vaizdas: kiemas, pilnas lakstančių vaikų, sūpuoklės nenustoja lingavusios nuo norinčių pasisupti antplūdžio, kiemą puošia didelės karinės palapinės. Jau penktą vasarą Užuguostį ir aplinkinių kraštų vaikus džiugino „Karybos ir kūrybos“ stovykla.

Prie pagrindinio įėjimo, kasdienius darbus dirbdamos, pasitiko stovyklos savanorės. Iš jų šypsenų nesunku atspėti – stovykla tikras nuotaikos užtaisas ne tik vaikams bet ir jaunuoliams. Vasarą leidžiančios pas senelius Užuguostyje sesės Laura ir Agnė Valaikaitės neatsispyrė savanorystei, o kartu ir dalyvavimui stovykloje.
Paklaustos apie savanorystės pareigas, merginos išvardino visą eilę darbų: padėti vadams ruošti ir dalinti maistą, prižiūrėti vaikus ir netgi šiek tiek pavadovauti. Dar viena iš jų pareigų – padėti paruošti užduotis ir žaidimus, prie kurių vykdymo prisideda ir pačios merginos.
Pasiteiravus apie įspūdžius stovykloje, merginos nedvejojo ir sakė: įspūdžiai tik geriausi. Savanorės neslėpė, jog stovykla yra vienas iš labiausiai laukiamų įvykių Užuguostyje, kurio kraštiečių vaikai ir jaunuoliai laukia ir noriai dalyvauja.
Nuolat buvusi apsupta jaunųjų stovyklautojų, iš Užuguosčio kilusi stovyklos organizatorė, buvusi žurnalistė Jolita Mažeikienė taip pat neslėpė šypsenos: smagu matyti linksmus vaikų veidus ir atgimstantį gimtąjį kraštą. O pradėti šią gražią iniciatyvą paskatino noras gimtajam kraštui duoti ką nors gero.
Jolita Mažeikienė prisiminė prieš penkerius metus nutikusį nemalonų įvykį. Viename garsiausių Lietuvos naujienų portalų pasklido Užuguosčio nuotraukos. Jose – jos gimtasis kraštas pilkas ir nykus. Kažkada klestėjusi mokykla – uždaryta, praeityje miestelio centru buvusieji kultūros namai – apleisti, o fermos sulygintos su žemėmis. Moteris pripažįsta: „Tada suvirpėjo mūsų, kraštiečių, širdys, tada užspaudė gerklę“.
Po šio įvykio socialiniame tinkle „Facebook“ atsirado grupė „Mūsų Užuguostis“, kuri dabar turi net 1188 narius. Ten renkasi žmonės, kurie vienaip ar kitaip susiję su Užuguosčiu. Jie stengiasi puoselėti ir atgaivinti šį kraštą. Vienas iš būdų prikelti kadaise klestėjusį kraštą, buvo surengti karnavalą, kuris dabar jau tapo tradicija ir vyksta kiekvienus metus. Jis tapo vienu iš dviejų labiausiai laukiamų įvykių Užuguostyje. Kitas renginys, kuris yra taip pat laukiamas, kaip ir karnavalas – tai ši Užuguosčio stovykla.
Paklausta apie idėją derinti du, iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus – karybą ir kūrybą, stovyklos iniciatorė nusijuokė: „Karyba ir kūryba labai dera, skiriasi tik viena raidė.“ Galima sakyti, vienu metu vyksta dvi stovyklos. Vieni vaikai renkasi karinio pobūdžio veiklą, kiti – kūrybinę.
Prisimindama stovyklos ištakas, vadovė neslėpė, kad pirmaisiais stovyklos metais viskas buvo kitaip. Tada Jolita Mažeikienė tuometine savo žurnalistės profesija bandė „užkrėsti“ jaunuolius: „Čia buvo mano pirmieji rašiniai, mano pirmoji žurnalistinė patirtis, pagalvojau, kad gal ir kiti atras save šioje srityje, todėl norėjau juos sudominti“.
Jau pirmieji metai turėjo įtakos tolimesnei stovyklos ateičiai ir bendradarbiavimui su Lietuvos kariuomene. Prieš penkerius metus 4 km nuo Užuguosčio buvo statomas radijo lokalinis postas oro erdvei stebėti. Tuo metu aplinkiniai žmonės į jį žiūrėjo su baime, nes nežinojo tikrosios jo paskirties.
Jolita Mažeikienė suorganizavo jaunųjų žurnalistų spaudos konferenciją su Krašto apsaugos ministerijos paskirtais atstovais. Taip bendradarbiaujant su Lietuvos kariuomene ir suteikiant neeilinę patirtį jauniesiems žurnalistams, kraštiečių baimės buvo išsklaidytos. Viešai buvo paskelbta tikroji posto paskirtis – stebėti oro erdvę.
Nuo to laiko Lietuvos kariuomenė ir Užuguosčio stovykla bendradarbiauja. Pasinaudojus Lietuvos krašto apsaugos ministerijos finansavimo plano nevyriausybinėms organizacijoms, kurios propaguoja patriotiškumą, puoselėja vertybes, lėšomis Užuguosčio stovykla įsibėgėjo dar vieneriems metams ir tapo „Karybos ir amatų stovykla“.
Bėgant metams dalyvių skaičius nuolat augo, šiais metais jis rekordinis – net 65. Anot organizatorės, vaikų yra įvairių, vieniems – įdomesnė karyba, kitiems – menai, todėl atsirado dvi sritys.
Šią vasarą stovykloje buvo neužmiršti ir senieji lietuvių amatai. Pirmąją šių metų stovyklos dieną jaunieji dalyviai turėjo galimybę susipažinti su įvairių sričių amatininkais. Vaikai noriai domėjosi įvairiais senaisiais amatais: nuo kalvystės iki žolininkystės.
Besižvalgant, kaip viskas vyko karybos grupėje, vaizdas prikaustė dėmesį. Prie jaunųjų stovyklautojų galėjai pamatyti profesionalius karius, kurie vadovavo šiai grupei. Jų programa susidėjo iš: fizinio parengimo, disciplinos ugdymo, psichologinių užduočių. Pasak Jolitos, karinėje grupėje jaučiama tvarka ir disciplina, jei pradžioje jaučiamas chaosas, pabaigoje jo nebelieka.
Karinę aurą mokyklos kieme, kuriame vyko stovykla, stiprino karinės palapinės. Jose naktį miegojo norintys stovyklautojai. Karo lauko virtuvė puikavosi šalia mokyklos įėjimo, joje ryte ir vakare jauniesiems kareiviams buvo verdama košė.
Vieną iš naktų pliaupęs lietus sugriovė naktinio žygio planus. Tačiau dalyvių laukė kita staigmena. Vėlų vakarą karybos grupės vadovai surengė naktines pratybas: mokykloje paleido dūmų, per kolonėles leido sirenas, parengė užduotis. Kaip prisimena Jolita: „Jie visur lakstė, buvo pakelti iš miegų, kai kurie tik su kojinėmis, net batų nespėjo apsiauti.“ Tačiau ji neabejoja, tos nakties įspūdžiai išliko ilgam laikui.
Kitą dieną neramią naktį turėję jaunieji kariai uoliai ir energingai bėgo estafetes. Prie jų prisijungė ir teatro grupė. Nors jaunieji aktoriai patyrė pralaimėjimą, jie ryžtingai metė iššūkį jauniesiems kariams savo jėgas išbandyti ne sporto aikštelėje, o scenoje.
Tuo tarpu kūrybos grupė šiemet, kaip niekad, buvo specifinė. Jai vadovavo taip pat Užuguoščio kraštietė, aktorė Giedrė Kederytė. Čia vaikai ir jaunuoliai mokėsi teatro pradmenų, improvizacijos, akrobatikos, susikaupimo pratimų ir dainų.
Pradarius vienerias iš klasės durų, ausis pasiekė pirmieji dainos „Svajoklis“ akordai. Aktorei ir režisierei Miglei Remeikaitei grojant ukulele, o Giedrei vadovaujant jauniesiems choristams, pasigirdo pirmieji dainos žodžiai. Vaikų veiduose nušvito šypsena, o kūnai prisitaikė prie muzikos ritmo. Po repeticijos pasigirdo plojimai ir vadovės pagyrimas: „Bičiuliai, labai gražiai išmokote dainelę“.
Paklausus aktorės, kokie yra šio krašto vaikai, ji neslėpė: „Šitie vaikai yra iš gamtos, jų fantazija neužsikimšus nuo kompiuterinių žaidimų, jų vaizduotė labai švari.“
Teatro grupė intensyviai ruošėsi finaliniam spektakliui. Spektaklio tema – skęstantis Užuguostis. Tik būdami geri, atskleisdami savo talentus jaunieji stovyklos dalyviai galės pastatyti laivą ir, išgelbėdami Užuguostį, saugiai išplaukti į krantą.
Sugrįžusi į gimtąjį kraštą, profesionali aktorė Giedrė Kederytė neslepia nostalgijos: „Didelis džiaugsmas būti čia, sugrįžti iš ten, kur viskas prasidėjo.“
Šiais metais kūrybos grupei vadovavo net dvi merginos. Giedrei Kederytei padėjo gera jos draugė ir režisierė Miglė Remeikaitė. Ji taip pat neslėpė džiaugsmo ir puikių emocijų. Režisierė sakė, jog pradžioje buvo jaučiamas tam tikras susikaustymas tarp jaunųjų aktorių, tačiau laikui bėgant to nebeliko: „Kūryba atsiskleidžia tada, kada žmogus laimingas ir saugus.“ O taip jaunieji aktoriai pradėjo jaustis susipažinę su vadovais, susiradę naujų draugų ir apsipratę su aplinka.
Deja, šiais matais Covid-19 grėsmė kėsinosi ir į Užuguoščio stovyklos likimą: iki birželio pabaigos nebuvo aišku, ar stovykla įvyks. Gavus paskutinio finansuotojo atsakymą, stovykla maksimaliai greitai buvo paruošta ir paskelbta. Šią vasarą, siekiant sumažinti koronaviruso riziką stovykloje, buvo įvesti keli pakeitimai: maitinimas vyko erdviame mokyklos koridoriuje, siekiant užtikrinti saugų atstumą, kiekvieną rytą vaikams buvo matuojama temperatūra, užsiėmimai, kiek yra įmanoma, vyko atviroje erdvėje, o išvyka į Kauną buvo surengta saugiai, dėvint kaukes.
„Karybos ir kūrybos“ stovykla yra unikali tuo, kad organizatoriai „matuoja“ vaikų norą dalyvauti stovykloje. Šiais metais tai buvo daroma registracijos formų pavidalu, kitais metais planuojama daryti vienos dienos stovyklą. Jos metu, dalyviams nežinant, vadovai ir organizatoriai stebės vaikus ir „matuos“ jų motyvaciją. „Stovykloje visi vaikai laukiami, bet jie turi turėti motyvacijos“, – sako Jolita Mažeikienė.
Šis projektas pritraukia ne tik kraštiečių vaikus ir jaunuolius, bet ir visą bendruomenę. Rugpjūčio 7 ir 8 dienomis vyko atvira programa. Kraštiečius džiugino kinas po atviru dangumi ir strėliasvydžio turnyras – piknikas. Per paskutinius kelerius metus kinas po atviru dangumi tapo toks laukiamas ir populiarus, kad, pasak organizatorės: „Amžiaus diapazonas šiame renginyje yra nuo tokių, kurie sėdi vežimėliuose, iki senolių, kurie ateina pasiramsčiuodami lazdelėmis“. 

„Dėl to Užuguosčio norisi daug ką padaryti“, – sako Jolita Mažeikienė. Ji atskleidė, kad pagrindinis tokių renginių tikslas didinti Užuguosčio žinomumą. Moteris sakė pastebinti, kad taip ir atsitinka.
Užuguostyje atsiranda naujakurių, kurie matydami, kiek daug vyksta mažame miestelyje, pasirenka į jį atvykti. „Čia ir yra mūsų sėkmės istorija“, – su šypsena sako buvusi žurnalistė.
Ši stovykla vyksta kraštiečių pastangomis, viskas pasiekta savanorystės pagrindais. „Mūsų niekas nevaro, neprašo, nedarome dėl tos vadinamos „varnelės“, o tiesiog norim – darom, nenorim – nedarom“, – sako Jolita Mažeikienė. Ji neslepia lūkesčio, jog šių vaikų, kurie dabar linksmai bėgioja estafetes ar su aktore dainuoja dainas, nostalgija ir atsiminimai privers grįžti į gimtąjį kraštą tęsti šios gražios tradicijos ar investuoti į panašius projektus: būtent tokios grąžos iniciatorė ir tikisi.
O šiandienos grąža – vaikų šypsenos ir gera jų nuotaika. Štai devynerių metų Ieva, kuri stovykloje jau trečią kartą, džiaugiasi įspūdžiais: „ Šiais metais man labiausiai patiko vaidinti“. Ji net neabejoja, čia sugrįš ir kitais metais.
Aštuonerių metų Elžbieta džiaugiasi galimybe susirasti naujų draugų. Jaunoji stovyklautoja su džiaugsmu prisimena piešimo pamokėlę ir nedrąsiai išreiškia norą kitais metais grįžti vėl.
Karybos grupei atstovaujantis devynerių metų Naglis sako: „Čia galima ir žaidimus žaisti, ir į žygius eiti“. Jis su nekantrumu laukia kitų stovyklos metų.
Stovyklos metu jaunieji dalyviai, grupių vadovai, organizatoriai labai susidraugavo. Nesunku buvo pamatyti šiltą ryšį tarp jų: vaikai atbėgdavo apsikabinti, parodyti sugautą žiogelį delnuose ar bėgant paspausti ranką. „Žinau, koks būna sunkus atsisveikinimas, čia būna ir ašarų, o kai kurie ir iš anksto kitiems metams į stovyklą rašosi“, – sako stovyklos iniciatorė Jolita Mažeikienė.
Ugnė Besusparytė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite