Angle down Atgal

Tomas Stupuris: sklandymas atitinka mano charakterio savybes

Rugpjūčio 1–16 dienomis Pociūnuose vykusios sklandytuvų varžybos sukvietė sklandytojus iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp dalyvių buvo ir kraštietis Tomas Stupuris. Savo pirmuosius žingsnius sklandytuvų sporte žengiantis Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktorius jau džiaugiasi pirmosiomis pergalėmis.

– Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo sklandymas?
–Tai – mano vaikystės svajonės įgyvendinimas. Prienuose gyvenu visą gyvenimą, čia augau, visada matydavau, kaip skraido šie gražūs aparatai. Anksčiau skraidymai buvo daug intensyvesni. Danguje skraidydavo ir pilotažiniai lėktuvai, kurių pilotai atlikdavo įvairias sudėtingas akrobatines figūras. Visada puoselėjau svajonę skraidyti. Iš tikrųjų, antroje klasėje vos nelikau kartoti kurso, nes nesimokydavau, o tiesiog žiūrėdavau pro langą, svajodavau, kaip pasidaryti lėktuvą, kaip skristi. Bet vis kažkas stabdė…
– Būtent, kas stabdydavo?
– Pratybos vykdavo savaitgaliais, reikėdavo važiuoti į aerodromą, o tais laikais transporto priemonių nebuvo daug, ne visi turėjo automobilius, tėveliai irgi negalėdavo atvežti. Po to užsiėmiau kitais reikalais, įsitraukiau į kitus sportus. Vėliau vėl kilo idėja, kad visgi noriu bandyti sklandyti, bet kažkas atkalbėjo: juk kainuoja daug ir taip toliau… Vėliau, kai visus planuotus darbus padariau, pasiryžau: reikia pradėti sklandyti.
– Kokioms sporto šakoms anksčiau teikėte prioritetą?
– Sportuoju ir dabar. Viskas prasidėjo vaikystėje, užsiiminėjau įvairia veikla. Buvau pradėjęs šokti tautinius šokius, drožiau medį, bandžiau radijo moduliavimą. Paskui pradėjo populiarėti rytų kovos menai. Labai daug žmonių tuo užsiiminėjo. Atsimenu, netgi per žinias rodė, kad krepšinį buvo aplenkęs karatė sportas. Jei karatė treniruotės vykdavo, tai šimtai žmonių salėje susirinkdavo.
– Kaip sekėsi kovos menuose?
– Tikrai sekėsi gerai. Įtraukė rezultatai, tapau vaikų, vėliau jaunimo čempionu Lietuvoje. Tada ir į rinktinę pakvietė, ten irgi gerai sekėsi. Buvau pasiekęs laimėjimų Europoje, o 2001 metais laimėjau Pasaulio kikbokso čempionatą. Tuomet ir į Sporto universitetą įstojau, pakeičiau sporto šaką, pasirinkau krepšinį. Žaidžiau Prienų „Rūdupio“ komandoje, dalyvavusioje nacionalinėje lygoje. Baigęs universitetą, darbą taip pat susiejau su sporto sritimi. Dirbau Krepšinio federacijoje, o vėliau perėjau į Alytaus sporto ir rekreacijos centrą. Čia užimu direktoriaus pareigas. Taip išėjo, kad visas mano gyvenimo kelias susijęs su sportu. Tai – ir profesiniai, ir asmeniniai, ir hobio reikalai.
– Ar tai galima pavadinti jūsų gyvenimo aistra?
– Tikrai taip.
– Kada ir kaip ji atvedė į sklandymą?
– Visai neseniai, tik praėjusių metų lapkritį. Iš pradžių mokymosi procesas buvo nuobodokas. Vakarais po darbo reikėdavo važiuoti į paskaitas iš Alytaus į Kauną. Po darbo dienos, kai nuvažiuoji dar 60 km, labai jau imdavo miegas per paskaitas. Ta visa paskaitų medžiaga, aišku, reikalinga, bet ją įsiminti – sunku. Prasidėjus karantinui, paskaitos persikėlė į namus. Iš tikrųjų, visai neblogai: nereikia važiuoti, atsidarai kompiuterį ir klausaisi, žymiesi. Tokia buvo ta pati pradžia. O kai prasidėjo praktika, tai visi su nekantrumu laukėme savo pirmųjų startų. Tikrai buvo fainas jaudulys. Juk kilsi į orą su sklandytuvu. Visi šiek tiek jaudinosi, bet po to, kai pripratome, tai tarsi dviračiu važiavome. Juo labiau, kad tapo žinomesnės visos smulkmenos: kokie aukščiai, kokie greičiai, kokie yra mūsų pagrindinio sklandytuvo parametrai.
Aviacijoje – įdomu, nes visą laiką reikia mokytis, atnaujinti savo žinias ir labai atsakingai į viską žiūrėti. Turbūt man ir pagal charakterį tinka aviacija. Man labai svarbu atsakomybė, patinka išmokti vis ką nors nauja ir nuolat tobulėti.
– Ar pamenate pirmą savo skrydį?
– Tikrai taip. Visiškai savarankiškas, tas pats pirmas pakilimas, toliau nuo aerodromo, buvo labai neseniai, todėl dar esu laimės pilnas. O pats pirmas skrydis, su instruktoriumi, pasirodė kaip su kokia raketa. Buvo pavasaris, šaltesnis oras, truputį apsiniaukę, pakilome ir nesupratome: čia lyg pavasaris, o ten lyg ir sniegas krenta. Tuose debesyse tamsu, kaip kokioj audroj. Buvo kaip tikrame nuotykių filme.
– Koks jausmas pakilus į orą?
– Pirmą kartą pakilus, kartu su manimi skriejo du sakalai. Tai – toks neįprastas jausmas. Didelis įspūdis tie aukštai skraidantys paukščiai… Atsimenu, kai važiuodavau į universitetą, visą laiką vienoje vietoje tupėdavo sakalas, jį draugu vadindavau, visą laika pasisveikindavo. Pasirodo, ir čia mane, ore skriejantį, jis irgi palydi.
– Ar sklandymas labiau rizikingas sportas nei kiti Jūsų išbandyti?
– Kikboksas irgi pavojingas. Kažkada seniai, kai buvau jau daug pažengęs sportininkas, dalyvaujant tarptautinėse varžybose, į galvą „įkrito“ mintis, kad atsitiks kažkokia nelaimė, tiesiog taip sau įsigalvojau. Atrodė, kad man čia per gerai sekasi – jokių pralaimėjimų, traumų. Tuomet išėjęs kovoti varžybose tiesiog simuliavau. Sklandyme tas pats, galima galvoti, kad kažkas atsitiks bloga, bet manau, viską darant atsakingai, ta baimė – dingsta. Kaip ir kikbokse ar rytų kovos menuose yra daug gynybos būdų, kad išliktum saugus, taip ir sklandyme yra tam tikri apsaugos dalykai. Mes mokomės, kaip elgtis pavojingais atvejais, tokiems dalykams ruošiamės. O kai ruošiesi, psichologiškai tvirtėji.
Prieš skrydį privaloma atlikti tam tikras procedūras: apsižiūrėti, ar viskas veikia, ar nėra gedimų. Nusivalome sklandytuvą, apsižiūrime audinius, ar neįtrūkę. Viską įvertinam: atkreipiame dėmesį į parašiutą, prietaisus, diržus, kilimo procedūrose nustatome vėjo kryptį. Visus tuos dalykus pasižiūri, įsimeni, paskaičiuoji greičius ir aukščius. Čia tas pats kaip ir prieš kovą ringe ar krepšinio varžybas: psichologiškai pasiruošti geriausiai padeda kartojimas. Reikia kartoti, kartoti ir dar kartą kartoti. Egzaminui ruošdamasis, juk irgi nuolat kartojiesi. Ir tada viskas būna gerai.
– Kaip sekėsi neseniai vykusiose sklandymo varžybose?
– Tikrai įdomus tas varžybų nuotykis. Nejaučiau jokio jaudulio, jaučiau tik malonumą. Varžybos vyko ir tarp pradedančiųjų sklandytojų. Vienas iš pratimų buvo apskristi keturkampės dėžutės formą ore ir nutūpti. Vadinasi, pakyli ir turi išlaikyti kryptį, sakykim, į rytus, tada sukiesi į vakarus arba šiaurę ir grįžti. Tuomet pagal kompiuterį pažiūri, ar dėžutė išėjo taisyklinga. Pagal tai ir nustatoma, kas geriausiai pasirodė.
Pažiūrėjęs į mūsų grupę, pamačiau, kad niekas per daug nesiruošia šioms varžyboms. Tada kilo mintis nupirkti medalius, taurę, paruošti nuostatus. Startas įvyko. Žinoma, kiekvienose varžybose norisi geriau pasirodyti, bet tokių intencijų neturėjau. Buvo svarbus pats procesas, jo organizavimas ir dalyvavimas. Visa tai padėjo užmegzti glaudesnius ryšius tarp grupės narių. Tose varžybose, iš tikrųjų, laimėjo visi. Buvo daug smagių emocijų. Kai skelbė rezultatus, tikrai nesitikėjau, kad pateksiu į prizininkus.
– Užėmėte antrąją vietą…
– Taip, antrą vietą asmeninėje ir pirmą komandinėje. Komandinėje užduotyje laimėjome kartu su Jonu Petrausku.
– Galbūt sklandymas ne pabaiga ir dar kuo nors nustebinsite?
– Gal, gal… Gal dar norėčiau buriavimą išbandyti. Jis iš tikrųjų labai panašus į sklandymą. Sklandytuvas nuo tam tikrų atmosferinių dalykų kyla į viršų, burės – irgi. Pažaboti vėją yra be galo įdomu. Turiu kilmės nuo Kuršių marių, ten močiučių, diedukų žemės, galbūt kada nors ten pavyks ir paburiuoti.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie turi svajonių, bet vis atidėlioja jas įgyvendinti?
– Yra posakis – viskam pasakyti „taip“. Kai ateina mintys, gimsta svajonės, jas reikia pirmiausia išdrįsti sau leisti. Negalvoti apie priemones. Svarbiausia – išdrįsti norėti. Reikia pasakyti: čia – man, aš esu to vertas. Po to viskas susitvarkys automatiškai.
– Gyvenate Prienuose. Ar nebuvo minčių gimtąjį kraštą iškeisti į didmiestį?
– Reikia tik pasižiūrėti, kokios čia ypatingos vietos. Šalia – gražus kurortas Birštonas, čia sutvarkyta infrastruktūra. Aš dirbau ir mokiausi nemažai laiko Kaune, o dabar jau septynerius metus dirbu Alytuje. Bet juk į ten nuvažiuoti nėra sunku. Užsienyje žmonės į darbą kiekvieną dieną po keturias valandas važiuoja. Be to, tuoj pastatys Prienuose dar ir baseiną, todėl nesuprantu, ko turėčiau ieškoti Vilniuje ar Kaune, kai viską randu čia.
– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Ugnė Besusparytė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite