Ričardas Pasiliauskas
Angle down Atgal

Tildos misija – padėti sergantiems

Apie samojedų veislyną „Prie Svetlicos“ su jo savininke Jolita Skamaročienė kalbėjomės prieš dvejus metus. Susipažinome ir su pirmaisiais jo augintiniais gražuoliais Gariu ir Tilda. Du tos pačios veislės šunys buvo ir panašūs, ir skirtingi: abu draugiški ir besišypsantys, tačiau vienas – dvigubai didesnis, išdidesnis, kita – grakšti ir elegantiška. Skirtingo temperamento šunys netapo pora. Garis savo išskirtines savybes, orią laikyseną, paklusnumą, savarankiškumą demonstravo įvairiose parodose, o Tildai, taip pat tapusiai įvairių čempionatų nugalėtoja, buvo skirta „gydytojos“ misija.

Meilė žmonėms užkoduota genuose

Nuo pat pirmų dienų Jolita pastebėjo švelnų ir jautrų Tildos charakterį. Supratusi, kad ji būtų puiki pagalbininkė slaugant ligonius, moteris pradėjo domėtis kaniterapija, kai specialiai paruoštas šuo padeda sveikti.

Susipažinusi su Kauno kaniterapijos pagalbos centro prezidente Iveta Šikšniuviene Jolita sužinojo, kokie reikalavimai keliami šunims „gydytojams“. Paaiškėjo, kad norint padėti sergantiems žmonėms, šuo pirmiausia turi išlaikyti charakterio testą: būti itin ramus, protingai paklusnus, visiškai nereaguoti į jokius dirgiklius – nei triukšmo, nei kvapų, nerodyti jokios agresijos, jokios baimės.

– Viso to Tilda mokėsi kaniterapijos užsiėmimuose Kaune. Važinėjome į juos apie du mėnesius ir Tilda sėkmingai išlaikė terapijos testą. Egzaminuojant buvo specialiai sukeltas triukšmas ir stebėta kaip šuo elgiasi. Taip pat žiūrėta, kaip šuo reaguoja į kvapus: spirito, vaistų. Tikrinta, kaip bendrauja su svetimu žmogumi: atliekantis užduotis šuo turi leistis, kad svetimas padėtų ant jo galvą, per gulintį permestų kojas – kas galbūt būtų svarbu ligoniui, – pasakoja Jolita.

Samojedų genuose, pasak šeimininkės, yra užkoduota meilė žmonėms, ypač vaikams. Tad Tildai nebuvo sunku nei ruošiantis egzaminui, nei laikyti testą, leidžiantį padėti onkologinėmis ligomis sergantiems ar psichikos sutrikimų turintiems ligoniams. Beje, tarp kaniterapijos užsiėmimus lankančiųjų, pasak Jolitos, yra įvairių šunų, nebūtinai grynaveislių, svarbu „gydytojo“ savybės.

Ypatingas lankytojas sušildo ligonius

Į Kauno klinikas Jolita su Tilda, kaip savanorės, anksčiau važiuodavo pagal iškvietimus. Jų buvimas šalia ligonių, bendravimas padėjo jiems greičiau nusiraminti, įgauti pasitikėjimo savimi ir aplinka.

Šiemet Tilda su Jolita (būtinai abi kartu, nes jos – komanda) dalyvauja Kaniterapijos pagalbos centro vykdomame projekte, pagal kurį sukurta specializuota onkopsichosocialinės pagalbos tarnyba, padedanti sveikti onkologiniams ligoniams: kvalifikuoti psichologai, dvasininkai, socialiniai darbuotojai, bendruomenės savanoriai, kaniterapijos specialistai ir jų paruošti šunys. Dabar jos nuolat, pagal sudarytą grafiką, dažniausiai antradieniais, susitinka su Kauno klinikų Onkologijos ir Hematologijos skyrių pacientais, kuriems būtina psichologinė pagalba.

Skyriuje Tilda ir Jolita dirba po dvi valandas, kas pusvalandį daromos pertraukos.

– Stebime ne tik sergantį žmogų, bet ir šunį, jo kūno kalbą, kuri išduoda jo būseną. Suprantama, kad nuo didelio dėmesio šuo pavargsta, jam norisi pagulėti, išeiti į lauką pavaikščioti, bet Tilda dažniausiai vis dar nori pabūti, – sako Jolita.

Tilda į skyrių atneša gerą nuotaiką. Žmonėms to reikia, juk šuo besąlygiškai priima visus – seną ar jauną, sveiką ar ligotą – ir tai sukelia teigiamas emocijas. Išgirdę, kad koridoriuje vaikšto ypatingas lankytojas, ligoniai išeina iš savo palatų ir pamatę Tildos šypseną patys pradeda šypsotis. Ypač džiaugiasi vaikai: jie net paguli ant jos, glosto, šukuoja, pina kasas. Tildai patinka, kai ją niurko, o vaikams gera emocija padeda sveikti, jie labai laukia susitikimų ir džiaugiasi. Prie nevaikštančio vaiko lovos Tilda pati prieina, noriai fotografuojasi. Smagus žaidimas Tildai ir vaikams – kamuoliuko mėtymas koridoriuose: vaikai numeta, o Tilda iš bet kur suradus atneša.

Ne tik vaikai, ir suaugusieji, Tildą vis palepina skanėstu, o ji ir neatsisako. O viena mergaitė Tildai vis dovanodavo šokį – kaskart vis kitokį.

Klinikose Tilda, pasak Jolitos, viską pati žino – paleista galėtų ir viena visur vaikščioti. Yra žmonių, kurie nenori šunų, tą jaučia ir šuo ir prie tokių ligonių neina. Bet prie kai kurių žmonių Tilda pati prieina, pabūna, „pasišneka“ ir nueina, o kitą kartą apsilankius skyriuje ir vėl į tą pačią palatą užsuka. Net neaišku, kodėl? Gal jaučia gerą žmogų, kuriam tik dabar nieko nesinori...

Pas ligonius – ir su dovanomis

Ketverių Tilda – ne tik „gydytoja“, bet ir dvi vadas mažų baltų pūkų kamuoliukų užauginusi mama, laisvai lakstanti po savo valdas Svetlicoje. Ruošiantis į pasimatymus su vaikais klinikose Jolita ją išprausia, papudruoja kailį ir prisega ryškiaspalvį pavadėlį.

– Pamačiusi internete rankų darbo pavadėlius, kuriuos pina buvusi marijampolietė Elada, dabar gyvenanti Vilniuje, užsiprašiau, kad atsiųstų. Paskui paprašiau nupinti neilgą pavadėlį, kad šunį galėtų vedžioti vaikai, papasakojau, kodėl tai svarbu, – apie pažintį pasakoja Jolita.

Taip bebendraujant į diskusiją įsijungė ir daugiau moterų, išsiplėtė norinčių savo darbais pradžiuginti ligoniukus auksarankių grupė. Iš visos Lietuvos moterys siuntė Jolitai siuntinius su savo rankdarbiais. Visus juos net neišpakuotus ji nuvežė į klinikas.

– Visi kartu su vaikais atidarinėjome dėžutes. Ir kokių tik grožybių ten neradome: ir megztų lėlių baldų, ir plaukų puošmenų, ir kepuryčių, pirštinėlių, ir kitokių mielų darbelių. Vaikai labai džiaugėsi staigmena. Ačiū moterims, – sako Jolita.

Marija BURBIENĖ

Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO ir iš asmeninio Jolitos albumo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite