Angle down Atgal

Tikras savanoris

Birštonietis Aivaras Požaitis yra baigęs Alytaus kolegiją, Multimedijos, dizaino ir leidybos technologijos, informatikos inžinerijos studijas. Birštono viešojoje bibliotekoje Aivaras lankydavosi nuo mažumės. Jis buvo ir yra išskirtinis. Drovus, tylus, nekrentantis į akis, tačiau kuo Aivarą labiau pažįsti, tuo daugiau jis stebina savo apsiskaitymu, erudicija, savitu mąstymu ir puikiu humoro jausmu. Vaikinas eilę metų yra bibliotekos savanoris. Ir dabar, karantino metu, Aivaras padeda sukurti linksmus naujų knygų pristatymo filmukus, kurie skelbiami bibliotekos svetainėje. Skiltyje „Vaikams“ naujas knygas pristato Žiogas Jeronimas. Kol ribojamas gyvas bendravimas, bandome neprarasti ryšio su savo skaitytojais.

Trumpas pokalbis su mūsų pagalbininku Aivaru.
– Kaip atsirado noras savanoriauti?
– Daug ką pas mus daro savanoriai bei entuziastai. Kam mokėti pinigus, kai yra žmonių, kurie kažkuriuo momentu neapsikentę viską padarys už dyką. Taip jau nutiko, kad aš esu tas neapsikentęs.
– Kaip tavo savanoriavimas siejasi su biblioteka?
– Nepamenu tos akimirkos… Gal dėl atmosferos. Juk pastatas – tik paskirtis, visa kita žmonės. Ir Antikos raštuose parašyta, jog žmogui paprastai reikia pastato vidaus, o ne paties pastato.
– Kaip atsirado pirmieji tavo sukurti filmukai, kiek jų ir kokie?
– Neskaičiavau, kai kurie iš jų pasimetė, kai kuriuos pamečiau pats. Pirmą vaizdo įrašą sumontavau būdamas 12 metų, dar naudodamas Windows Movie Maker. Buvo daug šeimos nuotraukų ir pagalvojau, jog nuotraukas vis vien žmonės dažniausiai uždaro stalčiuje, albumuose užrakina. O juos varto retai. Net ir skaitmeninės nuotraukos guli kažkur aplankuose. Albumas tikriausiai būtų apdulkėjęs.
Paprastai darau filmukus be išankstinės idėjos. Būna, kad sėdi rimtu veidu, o komedija išeina. O būna ir taip, kad esi nerimtai nusiteikęs, tai dar didesnė komedija išeina.
– Ką patartum savo bendraamžiams ir jaunimui, kurie nori savanoriauti?
– Savanoriauti galima visur ir visada, ir be popierių. Padėti atsistoti nugriuvusiam jau yra savanoriavimas.
– Mėgstamiausia knyga, filmas, citata?
Filmų taip griežtai neskirstau. Yra daug gerų filmų, bet jei reiktų parekomenduoti kažkam filmą, tai pirmiausiai rekomenduočiau šiuos du: Bong Joon-ho „Parazitas“ (vienintelis filmas, kurį žiūrėjau tiek daug kartų ir ne dėl to, kad gavo Oskarą. Jau vien prieš Oskarus buvau jį matęs bent tris kartus) bei Michael Cacoyannis „Graikas Zorba“ (Zorba the Greek).
Knyga – „Rašalo širdis“. Mus pradinukus vesdavo į mokyklos biblioteką ir reikėdavo ten rinktis knygas, nesvarbu, ką pasiimsi, svarbiau, kad pasiimtum. Ten pasirinkimas ne toks didelis, tad atrodydavo, kad visos knygos nuobodžios. „Rašalo širdis“ buvo ta knyga, kuri įvedė mane į knygų pasaulį, po jos pamačiau, kad visgi būna skaitomų knygų.
Citata – Juokas ir verksmas – jie man beveik kaip kinų raštas. (Samuelis Beketas „Molojus“).
– Didžiausia svajonė?
– Pagaliau reikia paimti ir padaryti tą prakeiktą pirmą filmą… kai prisiruošiu.
Aivarą kalbino bibliotekininkė Ingrida
Žodžius sudėliojo
bibliografė Genovaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite