Angle down Atgal

Tėvas Stanislovas durų nerakino

„Džiaugiuosi dėl visų, kuriems teko sutikti Tėvą Stanislovą“, – sako žurnalistė, rašytoja Vitalija Morkūnienė. Daugelį metų trukęs jos bendravimas su šia neeiline asmenybe prieš dešimtmetį sugulė į knygą „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje" , kurios puslapiai – it galimybė pažinti tą, kurio gyvo balso jau nebeišgirsime. Į spaustuvę prieš keletą dienų iškeliavo ir antroji V. Morkūnienės knyga apie „žmonių kunigą“. Gražus sutapimas: 2018-aisiais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, minimos ir 100-osios Tėvo Stanislovo gimimo metinės.

Nerakino nei bažnyčios, nei miegamojo

„Kažkada paauglystėje išgirdusi Tėvelio Stanislovo vardą, į tikrą pažintį su juo leidausi gerokai vėliau. Tai buvo 1993 m. Nevažiavau pas jį atsiversti, pasitaisyti, išgyti nuo priklausomybių – važiavau parengti publikacijos, nes tuo metu dirbau žurnaliste. Bet, tiesą sakant, žurnalistika tebuvo pretekstas jį pamatyti ir pasikalbėti. Manau, kad jeigu ne tuomet, tai kažkada mūsų keliai vis tiek būtų kaip nors susikirtę“, – įsitikinusi V. Morkūnienė.

Rašytoja sako nuo pat pirmųjų susitikimų pajutusi, kad bendraujant su Tėvu Stanislovu kaukės nereikalingos: „Savo pačios nuostabai, supratau, kad galiu būti atvira, kalbėti su juo be užuolankų, nesislėpdama už žodžių, pozos, nedailindama savęs ir neplakdama. Žinojimas, kad yra žmogus, pas kurį galiu nuvažiuoti, kai, rodosi, nuo tavęs nusisuka visas pasaulis, kai dieną naktį kamuoja nerimas, ilgesys, slegia neatsakyti klausimai, buvo brangus. Kiekvienas žmogus buvo ten laukiamas, jautėsi reikalingas.“

Ir iš tiesų – Paberžėje nuo pat Tėvo Stanislovo atvykimo nebuvo rakinamos durys: nei bažnyčioje, nei klebonijoje. Kai čia buvo sukauptos vertingos sakralinių reikmenų ir rūbų kolekcijos, gausūs liaudies meno rinkiniai, atviros durys buvo tarsi ženklas, kad kiekvienas yra laukiamas ir kiekvienu pasitikima. „Jis nerakino net savo miegamojo. Yra sakęs, kad kartais kas nors ištraukdavo kokį rublį iš pakabintų kelnių kišenės, bet tai nekeitė jo požiūrio“, – šypteli V. Morkūnienė.

Pažintį su Tėvu Stanislovu ji vadina viena didžiausių gyvenimo dovanų ir pamokų. „Dovanas susirinkau visas, o neišmoktų pamokų likę iki šiol“, – priduria.

Tarnystės kaina: tėvo priekaištai, tremtis, persekiojimas

2018 m. Tėvo Stanislovo vardas skamba itin dažnai – minimos jo šimtosios gimimo metinės.

Būsimasis dvasininkas Algirdas Mykolas Dobrovolskis gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje. Anksti neteko mamos, bet, kaip pats sakė, turėjo pačią geriausią pamotėlę. Jo tėvas buvo aukšto rango geležinkelio tarnautojas ir tikėjosi, kad vienintelis sūnus taps jo veiklos įpėdiniu. „Bet atsitiko kitaip. Tėvas Stanislovas, baigęs pradinius mokslus Radviliškyje, vėliau – Kauno jėzuitų gimnaziją, pajuto žinių skonį, patyrė kitokių išgyvenimų ir ryžtingai apsisprendė rinktis dvasinį gyvenimą bei stoti į Plungės kapucinų vienuolyną. Tėvui tai buvo didžiulis smūgis. Jis grasino atsižadėti sūnaus, buvo uždraudęs namuose minėti jo vardą. Manau, ne iš piktumo, bet iš liūdesio“, – pasakoja V. Morkūnienė.

Mažesniųjų brolių kapucinų ordiną Tėvas Stanislovas pasirinko dėl griežtos regulos ir susitelkimo į studijas, akademinį lavinimąsi. „Vienuolyne atsiskleidė ryškūs Tėvo Stanislovo gabumai teologijai, filosofijai, kalboms. Jis buvo ruošiamas vykti studijoms į Paryžių, bet atgriaudėjo 1940-ieji ir jis liko Lietuvoje. Matyt, taip nusprendė likimas. Nes visur ir visada Tėvas Stanislovas buvo ten, kur jo labiausiai reikėjo“, – sako V. Morkūnienė.

1944 m. A. M. Dobrovolskis buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu. Po Lietuvą ėmė sklisti žinia apie nepaprastos dvasios kunigą. Tiesa, ji pasiekė ir negeras ausis: 1948 m. Tėvas Stanislovas buvo apkaltintas antisovietine propaganda ir nuteistas 10 metų griežto režimo lageryje. Kalėjo Intoje, Vorkutoje. Po aštuonerių metų sugrįžo į Lietuvą, tačiau buvo sekamas, tardomas, suimtas, antrą kartą išvežtas į Sibirą ir vėl paleistas. „Sugrįžęs Tėvas Stanislovas buvo visą laiką genamas iš vienos atokios parapijos į dar atokesnę. Jam buvo atimtos kunigystės teisės, uždrausta pamokslauti. Jį nuolatos stengėsi atskirti nuo žmonių, bet visados atsitikdavo priešingai: kuo labiau norėjo atskirti, tuo didesnė žmonių upė paskui jį traukdavo“, – pasakoja rašytoja.

Tėvo Stanislovo gyvenimo kelią galime skaityti tarsi viso Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio istorijos vadovėlį.  (Gin­ta­ro Če­so­nio nuo­tr.)
Tėvo Stanislovo gyvenimo kelią galime skaityti tarsi viso Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio istorijos vadovėlį. (Gin­ta­ro Če­so­nio nuo­tr.)

Paberžė – Dievo dovana

Dukart ištremtas į Sibirą, kilnojamas po nuošaliausias parapijas tėvynėje Tėvas Stanislovas neprarado dvasios stiprybės. „Atvažiuodavo į menkutę parapiją, rasdavo bažnyčią kiauru stogu, pirmas darbas – jį užlopyti. Tuomet išsivalyti šiukšles, pasilabinti su žmonėmis. Matyt, visa tai atėjo iš šeimos – juk buvo kilęs iš tvarkingų namų. Todėl buvo įsitikinęs, kad aplink žmogų ir jo viduje turi būti tvarka. Nepaisant sąlygų ar nepriteklių. To mokė ir kitus“, – sako V. Morkūnienė.

1966 m. Tėvas Stanislovas buvo paskirtas į Paberžę. „Atvykęs rado tą patį vaizdą kaip ir kitur: sukrypusi bažnytėlė, po kurios šventorių laksto ūkininkų paršeliai, kapinėse – šabakštynas, žmonės atpratę nuo bažnyčios, nuo tvarkos. Iškart ėmėsi darbų – nežinodamas, ar ilgai čia pasiliks. Tėvas Stanislovas mokėjo visus ūkio darbus: jam buvo smagu skinti obuolius, maišyti betoną, kalti saulutes. Prie klebonijos ilgainiui atsirado kalvė, kurioje buvo nukalta per 30 tūkst. saulučių. Jos iš Tėvo Stanislovo rankų pasklido po visą Lietuvą“, – pasakoja rašytoja.

Paberžę, kurioje Tėvas Stanislovas klebonavo 24 metus, V. Morkūnienė vadina dangaus atlygiu už visas dvasininko patirtas kančias: tremtį, draudimus, skundimus ir nuolatinį akylą tam tikrų tarnybų žvilgsnį.

„Tėvas Stanislovas sakydavo, kad labai gerai, jog jo akylieji draugai, sakalai – taip jis vadino kagėbistus – neskaitė knygų ir nežinojo, į kokią vietą jį išsiuntė. Paberžė – ne šiaip sau paprastas bažnytkaimis. Tai buvo vienas karščiausių 1863 m. sukilimo židinių. Toje pačioje bažnyčioje, kur pamokslavo Tėvas Stanislovas, kadaise mišias laikė Antanas Mackevičius – lietuvių kunigas, vienas sukilimo vadų. Būtent iš Paberžės išėjo ir pirmasis sukilėlių būrys, vedamas to paties A. Mackevičiaus. Kovoti už laisvę, už kalbą, už tėvynę. Štai į kokią vietą buvo paskirtas Tėvas Stanislovas. Ta daug metų besikaupusi dvasinė energija padėjo atsilaikyti ir ilgainiui sukurti čia dvasinės traukos centrą“, – pasakoja V. Morkūnienė.

Nebuvo nei stebukladaris, nei gyduolis

1990 m. Tėvas Stanislovas buvo perkeltas į Dotnuvą atkurti kapucinų vienuolyno. Tuomet jam jau buvo 72-eji. Ne pagal metus sunkią užduotį jis įveikė, tačiau, sunkiai susirgęs, 2002 m. grįžo į Paberžę.

Ligi pat mirties, kuri užklupo 2005 m. birželio 23 d., pas Tėvą Stanislovą plūdo žmonių. Katalikų ir krišnaitų, jogų ir priklausomybių sužalotųjų, turtingųjų ir vargšų. „Jis tapo žmonių kunigu, – sako V. Morkūnienė. – Žinote, dabar dažnai pastebiu tendenciją Tėvą Stanislovą vadinti tuo, kuo jis nebuvo: stebukladariu, ekstrasensu, gyduoliu, burtininku, kuris pasako žodį ir praeina ligos, išnyksta negandos. Tai, kad jo žodis padėdavo atsikelti iš savo nuodėmių liūno ir atsitiesti, rodė, kokios vidinės stiprybės, galios ir darbštumo žmogus jis buvo. Tai – ne stebuklas. Tai – darbas, per dešimtmečius įgyta praktika ir nuoširdi tarnystė žmonėms.“

Artimai su Tėvu Stanislovu bendravusi rašytoja vis dar apsilanko Paberžėje: „Kartą pavasarį nuvažiavome į Paberžės kapinaites. Ten – labai gražu. Netoliese teka upelis, apaugęs ievomis, žilvičiais, viskas kupa, žaliuoja. O kapinėse moterytė ropinėja aplink kapelius. Sveikinuosi, klausinėju, iš kur, pas ką. Aj, sako, aš ne savo kapelius tvarkau. Tėvelis prašydavo, kad nebūtų užmirštų kapų, kad jeigu nesunku, aptvarkytume. Mes dar būtume kalbėjusios, bet staiga pradėjo kukuoti gegutė. Atrodo, nieko čia tokio, bet taip netikėta ir šviesu pasidarė... Senu papratimu norėjosi suskaičiuoti, kiek metelių ji prikukuos. Bet supratau, kad skaičiuoti beviltiška: gegutė kukavo ir kukavo nenustodama. Už buvusius ir už būsimus metus.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite