Tėtis ir senelis – vyras su šimtu talentų

Šiauliai
Andrius Tverijonas Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Pirmasis birželio sekmadienis paskelbtas Tėvo diena, ir turbūt mažai yra šeimų, kuriose ši šventė nešvenčiama. Santūrūs lietuviai, ypač vyrai, dažnai nemoka reikšti jausmų, tačiau ir jie nori dėmesio, padėkų, tad tikrai nudžiunga sulaukę gražių žodžių iš savo vaikų, anūkų. Kaip savo tėčius prisimena gerai žinomi šiauliečiai, už ką jiems labiausiai dėkoja?

Aušrinė Dubauskienė, Šiaulių rajono mero padėjėja:

– Man trūksta žodžių išsakyti visiems jausmams, kokius jaučiu savo tėčiui Juozui Jakumui. Man tėtis yra viskas – jis viską geriausiai žino, moka, viską išmano.

Sovietmečiu Tėvo diena nebūdavo švenčiama, švęsdavome gimtadienius, tačiau tėtis gimtadienių nelabai mėgdavo, todėl Juozinės kovo 19 d. visada buvo švenčiamos. Jos būdavo antra šventė po Kalėdų.

Vaikystėje gyvenome labai aktyvų gyvenimą – aplankyta visa Lietuva, pabuvota Latvijoje, Estijoje. Mano tėtis dirbo trijuose darbuose, net ekskursijų vadovu buvo, tad tėvus pamatydavome tik vėlai vakare. Mus prižiūrėdavo močiutės, tetos, bet vasaromis su draugų šeimomis su nakvynėmis visur keliavome.

Pamenu, tėtis visada visur skubėdavo. Net pažįstami juokdavosi, kad Juozas gatvė ne eina, o bėga. O aš su broliu Ryčiu, įsikibę jam į delnus, skuodžiame iš pas-kos...

Mano tėtis buvo šokių vadovas, aš šokau jo vadovaujamame jungtiniame medicinos mokyklos ir politechnikumo kolektyve. Bešokdama aplankiau visas dainų šventes Šiauliuose, Vilniuje, visur drauge važiuodavome.

Man su tėčiu visada gera, esu tikra tėčio dukra. Tėtis man yra autoritetas visame kame, visais klausimais su juo tardavausi.

Šiemet tėčiui sukaks 75-eri, o Tėvo dienos proga jam padėkosiu, kad jis yra toks nuostabus, kad vis dar yra, palinkėsiu daug sveikatos, kurios jau nelabai turi. O švelnius žodžius pasakysiu jam asmeniškai.

Ir Aušrinės dukra Greta panoro tarti jautrų žodį:

– Pirma mintis pagalvojus apie senelį – jis visada buvo šalia. Jis nėra tik senelis, jis – antrasis mano tėtis.

Vartydama nuotraukų albumus, vis atkreipdavau dėmesį į mėgiamiausią nuotrauką, kurioje aš ir mano pusseserė Gabrielė sėdime Kalėdų Seneliui ant kelių. Niekada neatkreipiau dėmesio, kad tuo metu mano senelis irgi paslapčia dingdavo.

Kai buvau vyresnė, nuotraukoje gerai įsižiūrėjau į Kalėdų Senelio akis ir supratau, kad jos – mano pačios senelio. Supratau, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja, bet liūdesio nebuvo. Priešingai – aš didžiavausi ir džiaugiausi, kad visus tuos metus senelis atnešdavo pačias geriausias dovanas.

Visas vasaras senelis Juozas praleisdavo dirbdamas vasaros stovykloje „Talša“, netoli Geluvos ežero. Visuomet mane veždavosi, o mano mama Aušrinė dirbdavo vadove. Senelis buvo griežtas vadovas, visi jį gerbė ir klausė, aš buvau ne išimtis.

Senelis vesdavo rytinę mankštą, kurios baisiai nemėgau. Deja, man specialių išimčių nebuvo, todėl teko keltis, daryti mankštą ir bambėti panosėje.

Stovykloje senelis, buvo viskuo: nuo stovyklos viršininko, trenerio, gelbėtojo, renginių vedėjo iki įvairiausių personažų. Toks jis yra ir gyvenime – vyras su šimtu talentų ir žiniomis.

Labai gerai pamenu, kaip bėgdavau pas senelį į kabinetą prašyti pagalbos ruošiant lietuvių gramatikos namų darbus. Kartais istorijos, o kartais netgi matematikos. Po ilgų darbo valandų senelis visada atrasdavo man laiko. Jis mane saugojo ir gynė nuo piktų vaikų, šypsojosi ir didžiavosi, kai mokytojai mane gyrė.

Ačiū, seneli, už įskiepytą meilę muzikai bei menui. Už iškalbą ir charizmą. Taip pat už stiprų charakterį ir norą siekti savo tikslų. Užaugau pasitikinti savimi, stipri ir talentinga tik dėl nuostabios šeimos ir jų palaikymo.

Seneli, Tu visada buvai ir esi mano pavyzdys, ir mes su mama tau dėkojame, kad užauginai dvi savo kopijas.