Angle down Atgal

Tekstilės būrelis žengė į antrą dešimtmetį

„Kinusaiga, kinekomi, šibori, šenilas, crazy“ – iš Kaišiadorių kultūros centro Tekstilės būrelio vadovės Tatjanos Prakapienės lūpų tarsi burtažodžiai byra žodžiai, įvardijantys įvairias tekstilės techanikas. Vėl pavasaris – ir vėl „Mergrytis“!

Į jubiliejinę – dešimtmečio – finišo tiesiąją išėjusios tekstilininkės.
Į jubiliejinę – dešimtmečio – finišo tiesiąją išėjusios tekstilininkės.
Skiautinys turi begalę formų ir būdų.
Skiautinys turi begalę formų ir būdų.

Jau ne naujiena, ne sensacija, o pažįstamas, mielas, lauktas ir jaukus susitikimas. Žvilgsniu perbėgi susirinkusius – nesunku pastebėti, jog ties kai kuriais tais paslaptingais žodžiais tai vienu, tai kitu veidu nuslysta pergalinga šypsenėlė: girdėjom, žinom, ką tas žodis reiškia! Kur gi ne!

Juk tekstilės būrelis šiemetiniame „Mergrytyje“ kartu žymi ir savo veiklos dešimtmetį, tad ir mes, prijaučiantys, besidomintys, per tą laiką taip pat spėjome šį tą sužinoti ir įsiminti. 2019-ųjų „Mergrytis“ tarsi šiltu glėbiu visus apgaubia ant salės sienų kabančiais skiautiniais. Vienodas formatas, tačiau darbai – skirtingi. Kaip ir juos pasiuvusių moterų charakteriai, gyvenimai, patirtys.

Taip jau yra – į rankdarbį niekas specialiai nesistengia įpinti savo „charakteristikos“, tačiau ima ir išlenda. Būtent todėl tie darbai tokie šilti ir brangūs, todėl jų apžiūrėti ir susitikti su autorėmis norinčių kasmet atsiranda. Tatjana Prakapienė sako, jog per visus būrelio gyvavimo metus „gyvenimo vėjai atnešdavo naujų narių, daug kas keitėsi, bet liko viena – meilė tekstilei, vis kitokių technikų ir būdų pažinimo, naujienų troškimas“.

Iš tiesų – dabar jau sunku atrinkti, kas, kada ir po ko, tačiau kiekvienas „Mergrytis“, vainikuojantis kruopščių, begalinės kantrybės reikalaujančių darbų etapą, kas kartą stebino naujumu. Šiemet – skiautiniai, o prieš tai buvo ir skrybėlaitės, ir rankinės, ir prijuostės, kosmetinės, tekstiliniai papuošalai... Ir niekada – to paties. Tokią įvairovę lemia daugelis dalykų.

Pirmiausia – pačios vadovės asmenybė bei užsidegimas domėtis, ieškoti naujų technikų, jas išmėginti, kad paskui galėtų pasiūlyti savo būrelio moterims, kurias labai gerbia ir brangina. Kas pasirodo priimtina, įveikiama, „užkabina“ visas, tai ir tampa dar vienos būrelio „kadencijos“ kryptimi. Šių metų „Mergrytyje“, kaip minėta, karaliavo skiautiniai.

Gražūs Onutės Budvytienės, Linos Viršilienės, Danutės Kudulienės, Valentinos Damušienės, pačios vadovės T. Prakapienės darbai susilaukė ne vieno komplimento ir pasigėrėjimo atodūsio. Kaip, beje, ir viešnių teisėmis parodoje dalyvavusių Linos Jotkienės ir Linos Zdanavičienės skiautiniai. Gera buvo po juos ganyti akis skambant lengvoms ir žaismingoms melodijoms, kurias „Mergryčiui“ dovanojo Rima Lukoševičienė ir Stanislovas Straševičius. Jų muzika „Mergryčiuose“ – tai irgi jau tradicinė „vyšnia ant torto“...

Skiautiniai mūsų laikais – gana dažnai sutinkamas rankdarbis, nors reikalauja ne tik skonio pajutimo, įgūdžių, bet ir daug laiko. O štai jų istoriją žinome toli gražu ne visi, tad buvo įdomu pasiklausyti, kada ir kaip atsirado, iš kur atkeliavo, kaip keitėsi ir tobulėjo tas mažų audinio lopinėlių menas, atsiradęs toli gražu ne iš prabangos ar noro „prastumti laiką“.

Bet kad šiandien tapo prabanga – neabejotina. Juk kuri moteris atsisakytų papuošti savo namus skiautiniu: jaukiai juo užtiesti lovą, pasikabinti ant sienos ar padėti po šiltos arbatos puodeliu? Įvairių idėjų, pasak būrelio vadovės, šiemet „pametėjo“ pats gyvenimas. Žiemą kaišiadorietės atsiliepė į esčių kvietimą dalyvauti projekte Baltijos kelio 30-ečiui bei Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo 100-ečiui.

Sumanymas kiekvienam Baltijos kelio kilometrui pasiūti po skiautinį uždegė ne tik būrelio moteris, bet ir kitas kaišiadorietes. Taip gimė 10 vienodo formato darbų (toks buvo uždavinys), kurie iškeliavo į Estiją, sėkmingai atliko savo misiją ir dabar puikuojasi ne tik esčių socialinių tinklų paskyroje, bet žada daug kur nukeliauti su kilnojama paroda.

Šį etapą „Mergrytyje“ įprasmino skiautinių nuotraukos. – Ir mes, įkvėptos bendro Estijos skiautininkių projekto, pasiūlėme mūsų bendramintėms ir kolegėms iš Socialinių paslaugų centro dar vieną paprastą žaidimą. Pasinaudojus viena ir ta pačia schema, pasiūti skiautinį „šešėlio“ technika, o spalvinį variantą – improvizuoti - priklausomai nuo nuotaikos ir pasaulėjautos.

Ir štai siūlome jūsų dėmesiui lyg ir vienodus, vienodo rašto, arba skiautininkių kalba – vienodo bloko skiautinius, tačiau jų spalviniai sprendimai atneša kitas asociacijas, savo požiūrį į pasiūlytą idėją ir sukuria vis kitą nuotaika, kitą emociją, - „Mergryčio“ dalyviams pasakojo T. Prakapienė. Ne mažiau smalsu buvo susipažinti su įdomiu dalyku – „skiautiniu be adatos“ – iš Japonijos atkeliavusia technika, leidžiančia kurti įvairius paveikslus, figūras.

Beje, šią techniką kai kurie kaišiadoriečiai jau išbandė prieš Kalėdas vykusiame edukaciniame užsiėmime, kai kinekomi būdu mokėsi pasigaminti originalių eglutės papuošalų. Šįsyk parodoje savo kinekomi stiliaus darbus demonstravo Danutė Kudulienė ir Valentina Damušienė. „Mergrytis“ neapsiėjo be jubiliejinės staigmenos – žiūrovams, įsiminusiems tekstilės technikų pavadinimus, buvo įteikti prizai. Žinoma, rankdarbiai.

Taip pat ilgiausiai būrelį lankančios ir savo puikiais rankdarbiais džiuginančios moterys buvo apdovanotos Kaišiadorių kultūros centro padėkos raštais. Veiklos dešimtmetį vainikavęs „Mergrytis“ skiautinių spalvomis nuvilnijo vos prieš kelias savaites. O jau smalsu – ką pamatysime kitąmet?

Romualda Suslavičienė

Autorės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite