Angle down Atgal

Teatro festivalis pažiro aukso dulkėmis

Kelias gegužės dienas Kaišiadoris gaubė teatro aura. Ne, ne tokia, į kurią pretenduoja nereikliam provincijos žiūrovui nusiteikę komerciniai teatriukai su savo ant banalumo ribos balansuojančiu humoru ir padėvėtais kalambūrais. Tie, kurie pasiryžo dovanoti miestui neregėto margumo fiestą, įsiveržė į mūsų pavasarį su tokiu gaiviu energijos pliūpsniu, kad atsidūrę artėliau negalėjo likti abejingi. Visa paletė emocijų, balsai, garsai, spalvos – tarsi pagreitintu tempu pasileidusi gyvenimo karuselė, atskriejanti iš ten, kur nėra pilkos kasdienybės, drungnų jausmų, gyvenimo nuovargio ir nuobodulio...

Spektaklio akimirka.
Spektaklio akimirka.

Kelias gegužės dienas Kaišiadoris gaubė teatro aura. Ne, ne tokia, į kurią pretenduoja nereikliam provincijos žiūrovui nusiteikę komerciniai teatriukai su savo ant banalumo ribos balansuojančiu humoru ir padėvėtais kalambūrais.

Tie, kurie pasiryžo dovanoti miestui neregėto margumo fiestą, įsiveržė į mūsų pavasarį su tokiu gaiviu energijos pliūpsniu, kad atsidūrę artėliau negalėjo likti abejingi. Visa paletė emocijų, balsai, garsai, spalvos – tarsi pagreitintu tempu pasileidusi gyvenimo karuselė, atskriejusi iš ten, kur nėra pilkos kasdienybės, drungnų jausmų, gyvenimo nuovargio ir nuobodulio... – Sunku apsakyti, kas čia mūsų nedideliame miestuke, turinčiame tik 8 tūkstančių gyventojų, įvyko...

Bet lauksim, kol tai pasikartos, - tarptautinio mėgėjų teatro festivalio-seminaro-praktikumo „Vaidiname vieną pjesę“ uždaryme įteikdamas padėkas sakė rajono savivaldybės meras Vytenis Tomkus, kuris, kaip ir daugelis kitų kaišiadoriečių, nepraleido nė vieno festivalio renginio. Keturios dienos su žodžio kompozitoriumi Antonu Pavlovičiumi Čechovu bei jo ironišku žvilgsniu nuspalvintu „Jubiliejumi“.

Ko gero, net didžiausi teatro gurmanai negalėtų pasigirti kada nors gyvenime matę tai, kas buvo prieinama kiekvienam kaišiadoriečiui bei miesto svečiui. Ypač gegužės 11-ąją, kai scenoje vienas ir tas pats spektaklis vienu ir tuo pačiu metu buvo vaidinamas... tris kartus! Dialogas rusiškai, dialogas lietuviškai, dialogas latviškai… Taip tris Čechovus arba – tai, kaip tą patį kūrinį mato ir pastatė trys skirtingi teatrai, sujungė projekto sumanytoja režisierė Alla Zorina.

Vargu bau, ar toks reginys kada nors pasikartos, nors – kas žino... o iki to vyko Kaišiadorių meno mokyklos orkestro nuspalvintas iškilmingas festivalio atidarymas, ir saulėje, kaip rašo literatūros klasika, blizgėjo varinės dūdos, o į Kaišiadorių kultūros centrą (ar kada nors galėjome to tikėtis?) žengė Valkos miesto (Latvija) teatro artistai su savo režisieriumi Aivars Ikseliu, su režisiere elena Zichareva – teatro studijos „šest“ aktoriai iš Rusijos.

Ir, žinoma, mūsiškiai, Kaišiadorių kultūros centro teatras su Jonu Andriulevičiumi – žmogumi, kuris atėjęs iš karto pakeitė Kaišiadoris, nes dabar mes esame ne paprastas miestelis, o miestelis su savo TeATRu. Vyko paskaita, teatriniai užsiėmimai, nuoširdūs ir gilūs pokalbiai, svečių pažintis su Kaišiadorimis.

Dar buvo penktadienio vakaras, kai A. Čechovo „Jubiliejų“ vienas po kito vaidino visi trys teatrai. Ir kiekvienas – kitaip, nes literatūra tuo ir nuostabi, kad paėmęs į rankas kūrinį kiekvienas skaitytojas tampa kūrėju, nuspalvina jį savimi, savo jausmais, patirtimis, suvokimu, savo kultūra ir intelektu. (Gal todėl tie, kuriuose šie dalykai pakankamai skurdūs, ir nėra skaitantys, nes tik dėlioti raides be fantazijos – ganėtinai nuobodus užsiėmimas...). Ypatingo šarmo įnešė tai, kad tą patį spektaklį rodė skirtingų tautų atstovai. Festivalio sumanytojams, dalyviams bei antrosios projekto dalies šeimininkams – Kaišiadorių kultūros centrui – gerų ir prasmingų žodžių uždaryme negailėjo garbūs svečiai. – Didelė laimė, kai tu dirbi savo darbą ir sutinki žmones, kurie ta meile dalinasi, - kalbėjo VDu lektorė, teatrologė V. Truskauskaitė.

– Labai brangu, kai mieste yra teatras, kuris yra kultūros vertybė ir gali vaidinti Čechovą, - su tokio teatro atsiradimu mūsų mieste kaišiadoriečius sveikino Latvijos mėgėjų teatro asociacijos prezidentė.
Su festivalio gimimu bei Kaišiadorių kultūros centro teatro vienerių metų sukaktimi sveikino Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezidentė V. Vadoklytė, kuri, kalbėdama apie režisierių Joną Andriulevičių, pakartojo išvakarėse girdėtus žodžius: „Ten, kur Jonas, ten – ir teatras“.

Kad toks festivalis Lietuvoje – pirmasis, visiems patvirtino Lietuvos nacionalinės kultūros centro specialistė I. Maciulevičienė, pavadinusi projektą „Vaidiname vieną pjesę“ puikaus tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdžiu. Įspūdžiais iš antrojo projekto renginio dalijosi visų trijų teatrų režisieriai, Kaišiadorių kultūros centro direktorius A. škimelis išdalijo atminimo dovanas, padėkota ir VDu studentėms savanorėms.

– Savo karjerą pradėjau gimtojoje Prienų žemėje, bet Dievulis taip patvarkė, kad atsidūriau čia. Apie Jonavą, kur dirbau daug metų, kadaise nieko nežinojau, o štai į Kaišiadorių rajono Kalvių bažnyčią močiutė vesdavosi, - mintimis dalijosi Jonas Andriulevičius. ...Festivalis, nubarstęs Kaišiadoris aukso dulkėmis, baigėsi. Tačiau liko teatras. Smalsu ir viltinga laukti, ką dar jis mums padovanos.

Romualda Suslavičienė

R. Grigo ir autorės nuotr.

Gerų emocijų nestigo.
Gerų emocijų nestigo.
Trys režisieriai (iš kairės): J. Andriulevičius (Kaišiadorys), E. Ziechareva (Rusija) ir A. Ikselis (Latvija).
Trys režisieriai (iš kairės): J. Andriulevičius (Kaišiadorys), E. Ziechareva (Rusija) ir A. Ikselis (Latvija).
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite