Angle down Atgal

Tau­to­dai­li­ninkė – su le­do ri­tu­lio laz­da

Šiau­lietės Ing­ri­dos Re­mi­nienės su­gebė­jimų ir po­mėgių ne taip ir pa­pras­ta būtų su­skai­čiuo­ti. Fi­zikė-op­to­met­ri­ninkė, tau­to­dai­li­ninkė ir dviejų sūnų ma­ma ne­se­niai ap­siavė pa­čiū­žas, pa­si­čiu­po le­do ri­tu­lio lazdą ir su bend­ra­mintė­mis net su­si­būrė į le­do ri­tu­lio ko­mandą. „Įspūdžiai – ne­nu­sa­ko­mi“, – emo­cin­gai pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Audėjos – iš kartos į kartą

Ingrida kilusi iš vaizdingo Žemaitijos kampelio – Lykšilio. Ji anksti išmoko įvairių rankdarbių, prisijaukino audimo stakles ir, tapusi audėja ir kitų tekstilės gaminių gamintoja, pelnė tautodailininkės vardą.

Nors merginą anksti paviliojo liaudies menas, ji pasirinko visai ne meniškas, o skaičiavimais paremtas fizikos-optometrijos studijas Šiaulių universitete, kurias sėkmingai baigė. „Bet dabar dirbu dviejų sūnų – šešiamečio ir trimečio – mama. Nors gyvenimas smarkiai pasikeitė, mano smalsumas, energija, naujovių trauka niekur nedingo“, – sako moteris.

Moteris nuo mažens augo kuriančių žmonių aplinkoje. „Tokios mūsų giminės šaknys. Mano močiutė buvo audėja, vėliau į stakles jau sėdo mama, o galiausiai – ir aš“, – pasakoja. Labiausiai Ingridai norėjosi išmokti austi močiutės ir mamos audimų raštais.

Lykšilyje, jos tėviškėje, atsirado vietos senoms, iš praeities prikeltoms staklėms. Ir Ingrida, padedama mamos, audė. Kantriai, bet nejausdama nuovargio. Kiekvienas akyse tarytum išplaukiantis raštas, audinio centimetras dovanojo tik džiugesį.

Pirmiausia audė paprastus, bet širdžiai mielus rankšluostėlius, vėliau – takelius. Jauna moteris audė ir žemaitiškas juostas mažomis staklytėmis, kurias, į labai seną paveikslėlį žiūrėdamas, sumeistravo labiausiai su metalu draugaujantis Ingridos tėtis.

Vėliau moteris įsijungė į Šiaulių tautodailininkų gretas, tekstilės gamintojų poskyrį, dalyvavo ir dalyvauja ne vienoje parodoje, konkursuose.

Beje, Ingridos sesuo puikiai mezga, neria, o brolis, kaip ir tėvas, užsiima kalvyste. Tėvas dar savo sodybą yra išpuošęs medžio dirbiniais. „Mama? Mama, man atrodo, galėtų sukurti ką nors gražaus iš bet ko. Jai visi rankdarbiai – mieli, ji puikiai siuva, mezga“, – tvirtina ji.

Ingrida dar yra išmėginusi pynimus iš šiaudelių bei vytelių, sodų vėrimą, bandžiusi graviruoti kiaušinius, mezgusi riešines su karoliukais, nėrusi. Grožiui neabejinga moteris ir savo vestuvėms komponavo puokštes, nes tuo metu buvo labai susidomėjusi šventine floristika.

Šiau­lių mo­terų le­do ri­tu­lio ko­man­da su tre­ne­riu Er­nol­du Bal­ta­ra­giu už­sibrė­žu­si siek­ti rimtų tikslų. (Ing­ri­dos Re­mi­nienės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)
Šiau­lių mo­terų le­do ri­tu­lio ko­man­da su tre­ne­riu Er­nol­du Bal­ta­ra­giu už­sibrė­žu­si siek­ti rimtų tikslų. (Ing­ri­dos Re­mi­nienės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

Ant ledo – paskui sūnų

Pačiai keista, bet visai neseniai Ingrida labai rimtai susidomėjo ledo rituliu. Pradžioje buvo baisu, tačiau baimę nugalėjo smalsumas. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme ant ledo į areną iščiuožė paskui sūnų.

„Vyresnėlis nuo ketverių su puse metukų treniruojasi, mokosi ledo ritulio paslapčių Šiaulių „Šaulio“ ledo ritulio mokykloje. Labai jam patinka toks aktyvus sportas, be to, ir sveikatai naudinga. Kol vaikai treniruodavosi, mes, mamos, būdavome tik stebėtojos. Kažkaip treneris atsargiai pradėjo ir mus kalbinti ledą išbandyti“, – pasakoja.

Išbandė. Ingrida su profesionaliomis pačiūžomis čiuožti nemokėjo. Išmoko. Kaip ir dar keletas moterų. Pernai, kai „Šaulio“ mokykla minėjo savo veiklos dešimtmetį, mamų komanda išdrįso prieš savo gerokai labiau patyrusias atžalas ant ledo net susigrumti. Žinoma, varžybos buvo labai smagios, draugiškos.

„Naujas užsiėmimas mane „užkabino“. Dabar mūsų, mamyčių-moterų, komandą jau sudaro septynios žaidėjos. Treniruojamės atsakingai. Jei tik yra galimybių, net po tris kartus per savaitę. Treniruotė gali trukti nuo 45 minučių iki pusantros valandos. Sugalvojome ir pavadinimą – „Hockey Spice“. Siekiame tikslų“, – ir rimtai, ir žaismingai pasakoja Ingrida.

Treniruotės – nelengvos, nes moterims tenka dėvėti nemažai sveriančias alkūnių, kelių, krūtinių apsaugas, šalmus. Bet dėl azarto, pasak Ingridos, nuovargis dažnai nejuntamas.

Moterys komandoje – labai skirtingos: nuo 30 iki 45 metų, įvairių profesijų. Ne tik šiaulietės, bet ir iš Kairių, kitų aplinkinių vietovių, net iš kur kas atokesnės Kelmės. Kol kas pradedančiosios ledo ritulininkės nėra suskirstytos į pozicijas, mokosi įvairių pratimų, taisyklingo čiuožimo, kuo saugesnio kritimo.

Ingrida ir kitos komandos draugės tikisi, jog prie jų prisijungs dar ne viena drąsi, save norinti išbandyti moteris.

Tik besiformuojanti komanda jau sulaukė ir paramos. Ekipiruotę įsigyti padėjo Panevėžio ledo arenos direktorius Artūras Blazinskas, draugai iš Latvijos ir Lenkijos, ledo ritulio HC „CETRA“, HC „LEDO LINIJA“, mokykla „Šaulys“, būsimoms varžyboms aprangą paruošė „AGO textile“. Už visą paramą moterys sakė esančios labai dėkingos.

Tai – nau­jau­sias Ing­ri­dos ir jos ma­mos nuaus­tas dar­be­lis. (Ing­ri­dos Re­mi­nienės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)
Tai – nau­jau­sias Ing­ri­dos ir jos ma­mos nuaus­tas dar­be­lis. (Ing­ri­dos Re­mi­nienės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

Ledas jau nebeatrodo toks slidus“

Visos tik pradedančiosios ledo ritulininkės tvirtina, jog pirmiausia sportuoja dėl sveikos gyvensenos. Po truputį atsiranda ir azartas, ugnelė.

Pasak trenerio Ernoldo Baltaragio, moterų ledo ritulys pasaulyje populiarėja milžiniškais žingsniais. Senokai jam knibždėjo mintis suburti moterų ledo ritulio komandą ir Šiauliuose. Kol kas treneris „Hockey Spice“ dar vadina komandėle, nors ir ambicinga, užsispyrusia, kūrybinga ir sparčiai judančia užsibrėžto tikslo link.

„Geros emocijos ir puiki nuotaika – garantuota. Esu dėkingas merginoms už pasitikėjimą ir idėjos įgyvendinimą“, – sako treneris.

Įspūdžiais pasidalijo ir komandos narės. 32-ejų Giedrė ant ledo išdrįso užlipti pirmą kartą. Iki tol bijodavo slidumo ir nestabilumo.

Metais už Giedrę vyresnė Jelena, sportavusi visą gyvenimą, ledo rituliu susižavėjo iškart. „Kaip ir pridera Zodiako ženklui Jaučiui, dirbu, dirbu ir dirbu, net jei nebeturiu jėgų, kylu ir vėl judu“, – tvirtina.

37 metų Aušrai ledo ritulys – smagi avantiūra, išaugusi į daug jėgų ir atsidavimo reikalaujantį darbą: „Labai džiaugiuosi, kad treneris Ernoldas mus subūrė. Ir žinau, kad dėl sunkaus darbo ir profesionalaus trenerio dėka mes daug pasieksime.“

42 metų Neringa teigia mėgstanti sportuoti, tačiau niekuomet negalvojusi, kad žais ledo ritulį, – moteriai tai atrodė sudėtinga ir nepasiekiama: „Ledas jau nebeatrodo toks slidus. O svarbiausia – judėjimas, kūno stiprinimas yra suderinamas su smagia veikla.“

Ing­ri­da Re­mi­nienė sa­ko, kad rim­čiau­sias jos dar­bas – būti dviejų sūnų ma­ma. (Ing­ri­dos Re­mi­nienės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)
Ing­ri­da Re­mi­nienė sa­ko, kad rim­čiau­sias jos dar­bas – būti dviejų sūnų ma­ma. (Ing­ri­dos Re­mi­nienės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

Pirmojo įvarčio laukimas

Lietuvoje, kaip Ingrida išsiaiškino, yra įregistruotos trys moterų ledo ritulio komandos. „Mūsų būtų ketvirtoji. Bet iki tikros komandos dar reikia labai daug dirbti“, –sako ji.

Moteriai naujasis pomėgis kelia tik geras emocijas. Ji neįsivaizduoja, kaip jausis, kai įmuš pirmąjį įvartį. „Sūnus jau muša. Mažėlis išmoko čiuožti ant ledo. Tik greitai pavargsta. Vis dėlto – tik treji metukai. Tik mūsų tėvelis nesiryžta pabandyti, nors kartu važiuoja į vaikų varžybas, stebi kitų komandų rungtynes. Be to, tėvelis yra labai užsiėmęs, dirba rimtus darbus“,– pasakoja Ingrida.

Paauginusi sūnus, moteris ketina grįžti į darbą. Tik dar turi baigti kvalifikacinius kursus, kurie yra kartojami kas penkerius metus. Jos darbas – akių ligų tikrinimas ir akinukų parinkimas. Bet, ir grįžus prie darbų, neabejoja: laiko užteks ir kūrybai, ir ledo rituliui.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite