REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Sausio 21 d. 09:15

Tarpukario Kaunas senojoje lietuviškoje filokartijos kolekcijoje

Vilnius

Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt


68578

Trakų viešoji biblioteka tęsia parodų ciklą „Prasmė ir grožis Trakų krašto bibliotekų fonduose“, kurio metu pristatome retus spaudinius iš mūsų kraštiečių asmeninių bibliotekų fondų.

Tęstinė šio ciklo dalis skirta Seimo paskelbtiems Laikinosios sostinės – Kauno – atminimo metams. Šių metų sausį sukanka 100 metų, kai Kaunas de facto tapo tarpukario Lietuvos sostine. Jame buvo sušauktas Steigiamasis Seimas, formuojami nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindai, į Kauną iš JAV, nugalėję Atlantą, skrido Steponas Darius ir Stasys Girėnas...

Tad septintoje ciklo dalyje, skirtoje Kaunui, pristatome unikalius, laikinąją sostinę menančius ir Lietuvoje spausdintus tarpukario atvirukus Kauno ir jo apylinkių tema iš Kazimiero ir Petronėlės Žagrakalių šeimos unikalios filokartijos kolekcijos, kurioje sukaupta per 200 unikalių atvirukų įvairiomis temomis. Šiuo nuostabiu turtu, tarpininkaujant trakietei Kazimierai Matulionienei, sutiko pasidalinti šios kolekcijos paveldėtoja Eglė Masalskienė (išsamiau su ypatinga Žagrakalių šeimos istorija, korespondencija, filokartijos kolekcija supažindinsime kitose parodose).

Šiuo metu parodoje eksponuojami tarpukario Kauną reprezentuojantys atvirukai – jų autoriai, leidėjai P. Ruseckas (iš 1, 2, 4, 6 serijų Lietuva), J. Šeškevičius (1920 m., serija „Kaunas ir jo apylinkės“), M. Pranckūnas. Juose atgyja laiko akimirkos, menančios Kauno vakardieną ir jau pakitusią nūdieną. Vaizduose užfiksuoti Kauno architektūros šedevrai – „Perkūno“ namas, Kauno rotušė, Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia (kitaip Kauno soboras), Kauno miesto vaizdai, atsiveriantys nuo Vytauto kalno, Linksmakalnio, Pažaislio Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyno vaizdas iš lėktuvo skrydžio, Girstupio slėnis, Neries įtaka į Nemuną ir kt.

Atskiro dėmesio nusipelnė Lietuvos knygnešio, spaudos darbuotojo, Didžiojo Vilniaus Seimo, Lietuvos kariuomenės savanorio, Steigiamojo Seimo atstovo P. Rusecko (1883–1945 m. Prostornensko lageryje, Kazachstanas) leisti atvirukai, fiksuojantys Lietuvos Respublikos Prezidento rūmus bei Laisvės ąžuolus, pasodintus 1920 m. gegužės 15 d., Steigiamojo Seimo sušaukimui atminti.

Apie pastarąjį faktą Vaižgantas rašė: „...P. Matulionies sumanymu, 9 forte, gale Malūnų gatvės, ten už prezidento namų, kur pats gražusis Kauno reginys <...> Lietuvos savarankumui, jos Seimui paminėti sumanyti įdiegti penki ąžuolėliai, lazdos drūtumo <... >. Medelius įsodino pats Prezidentas Smetona ir Vyriausias vadas Galvydis. Kalbėjo <...> Prezidentas, M. Biržiška vilniečių vardu, Vydūnas, Ysakas ir „Tautos“ redaktorius Tumas“ (Sveikiname Steigiamąjį Seimą!, Raštai, 1999 m., t.11, p. 59.).

Parodoje taip pat eksponuojami du tarpukario Kaune išleisti leidiniai iš gerbiamų trakiečių Kazimieros ir Stanislovo Matulionių privačios bibliotekos: tai „Sakalo“ bendrovės 1929 m. išleista E. M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, kurios išskirtinumą lemia tai, jog tai pirmasis vertimas į lietuvių kalbą, pasirodęs tais pačiais metais kaip ir originalas vokiečių kalba ir Lietuvoje karo cenzūros leistas spausdinti. Iš originalo kalbos šį veikalą vertė J. Kalnėnas (1901–1941 m. Sverdlovsko, dab. Jekaterinburgas, kalėjime) – Lietuvos žurnalistas, visuomenės veikėjas. 1919–1921 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvis, vienas Lietuviškosios enciklopedijos redaktorių (1932–1941 m.). Pats karo baisumus patyręs J. Kalnėnas knygos įžangoje kreipiasi į skaitytoją teigdamas, kad kūrinį paskatino versti ne jo pasisekimas, bet „šio veikalo gilus psichologinis karo metų turinys, kur žmogaus pasaulėžiūra baisiajai Marso šmėklai tiesiog į akis, be kokios ten tendencijos, ir kur stengiamasi parodyti niekur nepaliesti, kartais ir visai nutylimi, dalykai. Tikiu, kad šis kūrinys, kurį nors ir paskubomis, leidėjų raginamas, išverčiau, ir lietuvio sieloje ras žmogų...“ (Kaunas, 1929.VI.5).

Antroji knygelė turėtų sudominti visus, siekiančius ilgametystės. Tai 103 metų sulaukusio prancūzų daktaro A. Guéniot (1832–1935) knyga, kurios esmė kuo puikiausiai atskleista tituliniame puslapyje – „Kaip išgyventi šimtą metų arba savo amžių pailginti, parašė šimtametis dr. A. Guéniot, Medicinos akademijos narys ir buv. pirmininkas“ (iš 2-ojo prancūzų leidimo išvertė St. Češūnas, Kaunas, 1935, išleido spaudos fondas). Autorius prakalboje rašo – „šias eilutes aš rašau 12-ąją dieną 99-tų metų savo gyvenimo. Toks amžius, be abejo, teikia mano patarimams tam tikro orumo... Ėmiau jį rašyti, kad turėčiau nusitvėrimo savo žilojoj senatvėj ir kad padaryčiau naudingą darbą. Dievui dėkui, naudodamasis sveikata galėjau be kliūčių privaryti jį ligi galo; ir ne be šiokio tokio susijaudinimo aš pasirašiau šiandien po jo prakalba.“ (Paryžius, 1930 m., lapkričio 30 d.).

Pradėdamas knygą istorine apžvalga nuo Plutarcho, Cicerono „Senatvės traktato“ ir baigdamas eugenika, autorius apžvelgia žmogaus sveikatos ir ilgo gyvenimo galimybes, pateikia patarimų, paremtų asmenine patirtimi, bei nurodo ilgo gyvenimo pavyzdžių, paremtų tikrais faktais, kai ne vienam, 100 metų sulaukusiam asmeniui „išdygo dantys, galva apžėlė plaukais, akys pažvalėjo“, o tūlam Hulefenlandui iš Palatino, sulaukusiam 116 metų (sulaukė 120 metų!) ėmė dygti dantys, „visa tai vyko be jokio skausmo, ir visų tų dantų skaičius pakilo iki penkių dešimčių...“.

Trakų viešoji biblioteka nuoširdžiai dėkoja kraštiečiams, atsiliepusiems į kvietimą eksponuoti retus spaudinius TVB erdvėje. Su minėta ekspozicija kviečiame susipažinti iki balandžio 15 d.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA