Angle down Atgal

Taip ir su­plevė­sa­vo Kam­bod­žo­je Lie­tu­vos tris­palvė

Vie­niems Bal­ti­jos ke­lias su­grąži­na pri­si­mi­ni­mus, ki­tiems do­va­no­ja nau­jas šei­mos tra­di­ci­jas ir ga­li­mybę pa­žvelg­ti į mūsų laisvę ki­taip, su dėkin­gu­mu. Ypač šįmet, kai, su­si­kibę ran­ko­mis, skan­da­vo­me „Žy­ve, Be­la­rus“. Nu­si­pelnęs in­ži­nie­rius, es­pe­ran­ti­nin­kas, Šiau­lių mies­to garbės pi­lie­tis Ze­no­nas Ei­mu­tis Sa­ba­lys prie­š 31 me­tus da­ly­vau­ti Bal­ti­jos ke­ly­je ne­spėjo – tuo me­tu ke­lia­vo į Kam­bodžą.

Nežinojo, kad vykti į Kambodžą buvo pavojinga

O prasidėjo viskas nuo teniso, kurį Z. Sabalys, dirbdamas Vykdomajame komitete, globojo. Būtent jo iniciatyva prieš daugiau nei 30 metų Šiauliuose iškilo pirmieji uždari teniso kortai Lietuvoje ir buvo įsteigta Šiaulių teniso mokykla. Z. Sabalys į miestą kvietė profesionalius teniso trenerius, sportininkams sudarė galimybes varžytis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, nors jis tuo metu ir apsiribojo Sovietų Sąjunga.

„Kiti kolegos globojo krepšinį, futbolą, žolės riedulį, o aš pasakiau, kad užsiimsiu tenisu. Iš tiesų niekada nebuvau jo žaidęs, bet žinojau, kad šis sportas yra ir tautos kultūros dalis. Taip pat kaip golfas“, – sako Z. Sabalys.

Jis tapo Teniso federacijos pirmininku, o 1989 m. iš Vilniaus sulaukė pasiūlymo: galbūt norėtų priimti tenisininkus iš Kambodžos, o vėliau su savo sportininkais nukakti į šią egzotišką šalį pasisvečiuoti ir susigrumti draugiškuose mačuose. Kvietimas pasirodė itin viliojantis, maža to, valdžia sutiko skirti pinigų tolimai kelionei, jeigu visi delegacijos nariai bus šiauliečiai.

Tiesa, nei Z. Sabalys, nei jo bendražygiai tuo metu nežinojo, kad vykti į Kambodžą buvo pavojinga. Šalyje nuolatos girdėjosi šūviai: Šiaurėje vyko kariniai veiksmai su Raudonaisiais khmerais – kariniu komunistų judėjimu. Raudonieji khmerai buvo užėmę Kambodžą ir pervadinę į Kampučijos Liaudies Respubliką.

Komunistai pakeitė ne tik šalies pavadinimą, bet vėliavą, todėl į Šiaulius atvykę kambodžiečiai maloniai nustebo, kai varžybų metu buvo iškelta jų istorinė vėliava. Tokią pagamino Vilius Puronas.

„Kuo dar juos nustebinome, tai obuoliais. Rugpjūtis, tų obuolių kaip tik buvo, tai ir vaišinome. O Kambodžoje obuoliai be galo brangūs. Kilogramas bananų kainavo dešimt centų, kilogramas bulvių – apie du dolerius, kilogramas obuolių – apie penkis. Mėnesinis tarnautojo atlyginimas irgi buvo apie penkis dolerius“, – skaičiuoja Z. Sabalys.

„Kam­bod­žo­je ofi­cia­liai at­sto­va­vo­me So­vietų Sąjun­gai, bet var­žybų me­tu vie­ti­niam ber­niu­kui pa­da­viau iš­kel­ti Lie­tu­vos vėliavą“, – pa­me­na Z. Sa­ba­lys. (Z. E. Sa­ba­lio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
„Kam­bod­žo­je ofi­cia­liai at­sto­va­vo­me So­vietų Sąjun­gai, bet var­žybų me­tu vie­ti­niam ber­niu­kui pa­da­viau iš­kel­ti Lie­tu­vos vėliavą“, – pa­me­na Z. Sa­ba­lys. (Z. E. Sa­ba­lio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Vainikas iš driežų

Kambodžiečiai – keturi tenisininkai, grupės vadovas ir vertėja – į Šiaulius atvyko likus maždaug savaitei iki Baltijos kelio. Grįžti atgalios jie turėjo ne vieni, o drauge su lietuvių delegacija: Z. Sabaliu, treneriu Remigijumi Balžeku ir keturiais jaunais sportininkais. Vis tik nupirkti bilietai pakeitė planus – į Kambodžą lietuviai išvyko pirmi ir vieni Baltijos kelio dieną.

„Turėjome patekti į traukinį Ryga–Maskva. Gavome autobusiuką, susėdome. Bandėme važiuoti per Ginkūnų sankryžą – trombas. Sankryža užkišta automobiliais, visi juda viena kryptimi – į Baltijos kelią. Aš, statybininkas, sakau – važiuokime per laukus, aplinkui. Tik taip pavyko įšokti į plentą ir pasiekti Rygą“, – pasakoja Z. Sabalys ir priduria: lygiai septintą valandą vakaro, sėdėdami autobusiuke, visi susikibo į nedidelį Baltijos kelio ratelį. Vėliau, jau įvažiuodami į Rygos priemiesčius, matė, kaip pamažu skirstosi už nepriklausomybę ir laisvę stovėję žmonės.

Iš Rygos delegacija patraukė į Maskvą, kur laukė 17 valandų skrydis. Pertraukėlės buvo tik dvi – lėktuvui stabtelėjus Bombėjuje (dabar – Mumbajus, Indija) ir Hanojuje (Vietnamas) be išėjimo iš tranzito zonos.

Z. Sabalys pamena, kad kai pagaliau pasiekė kelionės tikslą – Kambodžos sostinę Pnompenį, buvo toks pavargęs, jog pramigo susitikimą su tenykštės Teniso federacijos pirmininko pavaduotoju. Šias pareigas ėjo ne kas kitas, o tuometinis Kambodžos sveikatos ministras.

„Išsimiegojęs pabundu, o ant lubų pilna roplių riestomis uodegomis, atrodo, taip ir taikosi man į burną įkristi. Supanikavau, bet mane nuramino, kad nepavojingi. Būdavo, atsigulu į lovą, o jie ant sienos, maždaug pusantro metro atstumu, sustoja ratu. Kaip koks vainikas iš kelių šimtų driežų“, – atmintin įstrigusiais vaizdais dalijasi Z. Sabalys.

Į Kam­bodžą lie­tu­viai iš­vy­ko še­šie­se: iš kairės grupės va­do­vas Z. Sa­ba­lys, te­ni­si­nin­kai Ne­rin­ga Bui­vy­daitė, Mo­ni­ka Špo­kaitė, Žil­vi­nas Strak­šas, To­mas Pet­raus­kas ir tre­ne­ris R. Bal­že­kas.
Į Kam­bodžą lie­tu­viai iš­vy­ko še­šie­se: iš kairės grupės va­do­vas Z. Sa­ba­lys, te­ni­si­nin­kai Ne­rin­ga Bui­vy­daitė, Mo­ni­ka Špo­kaitė, Žil­vi­nas Strak­šas, To­mas Pet­raus­kas ir tre­ne­ris R. Bal­že­kas.

Mes daugiau kaip estai“

Skrendant į Kambodžą, lietuviams teko pabendrauti su lėktuve sėdėjusiais Rusijos futbolo treneriais. Jau nusileidus ir įsikūrus viešbutyje, Z. Sabalys sulaukė jų kvietimo susitikti dar kartą.

„Tarėmės su R. Balžeku, ką daryti. Klausėme savo vertėjos – kvietimas privalomas ar galime pasirinkti? Sakė – galite rinktis. Nusprendėme nevažiuoti, o vertėja nustebusi paklausė: tai jūs kaip estai? Pasirodo, metais anksčiau čia buvo atvykę estų badmintonininkai. Sakiau jai: mes daugiau kaip estai“, – prisimena
Z. Sabalys.

Po tokio sprendimo šiauliečių statusas pasikeitė – ir taip draugiški kambodžiečiai tapo dar malonesni ir kasryt atveždavo kalną vaisių, atsiprašinėdami, kad jų „tik“ trisdešimt rūšių. Juk ne sezonas.
Z. Sabalys sako tuomet supratęs, kad sovietai šalyje nebuvo nei savi, nei mieli. Be to, daugelis jų su vietiniais elgėsi tarsi su antrarūšiais žmonėmis.

Lietuviai tuo metu kambodžiečius kvietė prie bendro pietų stalo – matė, kad žmonės gyvena vargingai, dažnai būna alkani. Kiekvienas delegacijos narys kasdien išlaidoms gaudavo po 17 dolerių, skurstančioje šalyje tai buvo didžiuliai pinigai. Vietiniai netgi protino šiauliečius neišlaidauti, verčiau nusipirkti ką nors naudingo, turinčio išliekamąją vertę. Taip Z. Sabalio namuose atsirado iš Kambodžos turgaus parsivežtas nedidelis radijo imtuvas, gaudęs trumpąsias bangas.

Kam­bod­žo­je šiau­lie­čius pa­si­ti­ko karš­tis – toks, kad pėstu­te ne­pa­tu­ris­tau­si.  Z. Sa­ba­lys sa­ko pa­stebėjęs, kad pa­si­vaikš­čio­jimų vengė ir vie­ti­niai žmonės.
Kam­bod­žo­je šiau­lie­čius pa­si­ti­ko karš­tis – toks, kad pėstu­te ne­pa­tu­ris­tau­si. Z. Sa­ba­lys sa­ko pa­stebėjęs, kad pa­si­vaikš­čio­jimų vengė ir vie­ti­niai žmonės.

Mačas su sveikatos ministru

Pažindami šalį ir vietinius žmones, šiauliečiai nepamiršo ir pagrindinio savo kelionės tikslo – kasdien treniravosi ir ruošėsi draugiškoms varžyboms. Dalyvauti varžybose buvo pakviestas ir Z. Sabalys. Jo oponentu tapo jau minėtasis Kambodžos sveikatos ministras.

„Ir ką daryti? Žaisti juk nemoku. Ten, kur gyvenome, buvo asfaltuotas takelis, R. Balžekas įdavė man raketę ir pradėjo mokyti – taip ir mušinėjomės mudu gal keletą dienų. Varžybas aš, aišku, vis tiek pralaimėjau rezultatu 6:4 ir tai buvo tikra jų tautos šventė, nes Kambodžos sportininkai mūsų vaikams pralošinėjo“, –  juokiasi Z. Sabalys.

Savotiška lietuvių pergale tapo ir trispalvės iškėlimas varžybų metu. Vėliavą į Kambodžą atsivežė Z. Sabalys.

„Kambodžoje oficialiai atstovavome Sovietų Sąjungai, bet varžybų metu vietiniam berniukui padaviau iškelti Lietuvos vėliavą. Žiūriu, parbėga neiškėlęs. Viskas, galvoju, saugumas užlaužė, nes mus nuolat lydėjo du saugumiečiai. O berniukas parbėgęs manęs ir klausia – kuria spalva į viršų? Taip ir suplevėsavo Kambodžoje Lietuvos vėliava“, – šypteli Z. Sabalys.

„Kas­dien gau­da­vo­me švie­žios žu­vies. Kartą vertė­ja man pa­rodė lai­velį, ku­ris Me­kon­go upės įlan­ko­je būtent mums ir žve­jo­jo žuvį. Jį nu­fo­tog­ra­fa­vau“, – ro­do nuo­trauką Z. Sa­ba­lys. (Z. E. Sa­ba­lio as­me­ni­nio archy­vo nuo­tr.)
„Kas­dien gau­da­vo­me švie­žios žu­vies. Kartą vertė­ja man pa­rodė lai­velį, ku­ris Me­kon­go upės įlan­ko­je būtent mums ir žve­jo­jo žuvį. Jį nu­fo­tog­ra­fa­vau“, – ro­do nuo­trauką Z. Sa­ba­lys. (Z. E. Sa­ba­lio as­me­ni­nio archy­vo nuo­tr.)
Kam­bod­žie­čiai kas­ryt at­vež­da­vo kalną vai­sių, at­si­pra­šinė­da­mi, kad jų „tik“ tris­de­šimt rūšių. Juk ne se­zo­nas. (Z. E. Sa­ba­lio as­me­ni­nio archy­vo nuo­tr.)
Kam­bod­žie­čiai kas­ryt at­vež­da­vo kalną vai­sių, at­si­pra­šinė­da­mi, kad jų „tik“ tris­de­šimt rūšių. Juk ne se­zo­nas. (Z. E. Sa­ba­lio as­me­ni­nio archy­vo nuo­tr.)
comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite