Angle down Atgal

Švie­ti­mo kon­sul­tan­tas – apie per­var­gu­sių su­per­he­rojų šalį

Nuo ko pri­klau­so mo­ki­nio ir mo­ky­to­jo laimė? „Nuo bend­ruo­menės“, – sa­ko mo­ky­to­jas, švie­ti­mo kon­sul­tan­tas Lu­kas Be­ne­vi­čius. Nors laimės paieškų te­ma am­ži­na, vis­gi, anot jo, sa­vo­jo lai­ko sky­ri­mas bend­ruo­menės na­riams ga­li smar­kiai pa­ge­rin­ti mūsų sa­vi­jautą. Ir dar – be iššū­kių ne­bus sėkmės po­jūčio, o ga­li­mybė pa­liūdė­ti – taip pat laimė. Tik kaip viską su­de­rin­ti, kai esa­me „įka­lin­ti“ ma­žuo­siuo­se ek­ra­nuo­se?

Mūsų laimė priklauso nuo bendruomenių

Įdomus faktas – kaip manote, kokių paieškų gūglo sistemoje yra daugiau – „laimingas mokytojas“ ar „laimingas mokinys“? „Aš galvojau, kad daugiau ieškoma apie mokinius, bet triskart daugiau yra apie mokytojus. Nežinau, kodėl. Labai įdomus dalykas“, – stebisi lektorius, ŠU alumnų organizuotoje „Tobulėjimo ir atradimų savaitėje“ skaitęs nuotolinę paskaitą „Laimingas mokytojas = laimingas mokinys?“

L. Benevičius sako, kad ugdymo įstaigose mokytojai ir mokiniai yra tiesiogiai priklausomi vieni nuo kitų: jei laimingas bus mokytojas, tokie jausis ir jo ugdytiniai, jei mokytojas bus perdegęs emociškai – vaikai taip pat nepajėgs priimti visko, ką gali suteikti pedagogo patirtis.

Bet kurio žmogaus laimei svarbus bendruomeniškumas. Ir ne teorinis, kai tiesiog priklausai vienai ar kitai grupei žmonių, o įsijungi į bendras veiklas, pokalbius, jautiesi jai priklausantis, padedi, sulauki pagalbos pats.

„Aš sau buvau išsikėlęs tikslą – būti apsuptam žmonių, iš kurių galiu mokytis. Norėjau būti keliose bendruomenėse ar bent jau vienoje, kur galėtume kartu augti, vienas iš kito mokytis. Taip yra ir „Patirčių slėnyje“, kur dirbu (bendruomeninis darželis ir mokykla, – aut. past.). Mes patys, kaip suaugę žmonės, mokomės būti vaikais“, – juokiasi L. Benevičius.

Tiesa, lietuviams yra kur pasitempti. „Dažnai pastebiu, kad esame linkę užsidaryti ir vieni spręsti problemas, nevargindami kitų žmonių. Aš tai vadinu pavargusių superherojų šalimi“, – sako lektorius, vedantis mokymus ir seminarus. Galiausiai tai persiduoda vaikams – matydami tokį pavyzdį, mažieji patys nebežino, kaip paprašyti pagalbos, nebedrįsta, kai jos prireikia, nežino, kaip siekti gilesnio ryšio su bendruomenės nariais.

„Patirčių slėnyje“ vaikai patys prisideda prie taisyklių kūrimo, todėl jaučiasi už jas atsakingi, atsiranda savarankiškumo, šeimininkiškumo jausmas – tai mūsų taisyklės, mes jas susikūrėme, tai galime vienas kitą paskatinti jų laikytis. „Atsiranda supratimas, kad esame grupė ir kartu socializuojamės, mokomės vienas iš kito“, – priduria Lukas.

Nuotolinis mokymas ir bendruomenė – tai suderinama?

Pritapti prie bendruomenės ir įsitraukti esant įprastoms sąlygoms yra viena, bet kai visi šiuo metu „įrėminti“ išmaniųjų įrenginių ekranuose, susiduriama su klausimu – kaip išlaikyti tapatumą su bendruomene per nuotolį? Kokios išvis bendruomenės karantino metu gali būti?

„Sudėtingas klausimas… Pirma mintis – virtuali atskirtis. Jau ir šiaip, klasėje būnant, nėra paprasta patirti bendruomeniškumo jausmą, ne visi mokiniai ir mokytojai tarpusavy tai patiria. Bet vaikai kitaip suvokia šį pasaulį, jiems kartais sunku atskirti virtualią erdvę nuo realybės, jiems tai atrodo tapatu. Manau, ne visi, bet dauguma patiria gana daug to bendruomeniškumo ir online. Kaip tik sunkiau yra suaugusiesiems“, – pastebi mokytojas. Galų gale jis priduria, kad stebuklingų patarimų, kaip išlaikyti bendruomeniškumą, nėra, tėra vienas efektyvus – skirti tam laiko.

Visgi šiuo metu pabėgti nuo vienišumo nelengva ir vaikams – sunku sulaukti norimo dėmesio, prie kurio galbūt yra pratę. Pasigirsta baimių, kad vaikams ir mokytojams bus sunku grįžti prie įprasto darbo ugdymo įstaigose, negana to, suprastės mokinių emocinis intelektas. L. Benevičius pritaria – stresą jaučia visi, net ir to nepripažįstantys, tad grįžimas į ankstesnes vėžes gali užtrukti: „Jei dar ilgai būsime tokioje situacijoje, kai kuriuos įpročius bus labai sunku pakeisti, bus įvairių pasekmių. Pamatysime tik vėliau, kai susitiksime gyvai, kaip bus iš tiesų, kokių gebėjimų išsiugdė vaikai ir kokius prarado, kaip jie atsigaus.“

Nors be šiuolaikinių technologijų šiandien niekur nepajudėsi, pasak švietimo konsultanto, darželiai ir pradinės klasės yra tos vietos, kur technologijų reikėtų kuo mažiau. „Keliami tikslai mokytis kompiuterinio raštingumo, bet kartais net trečiokai ar ketvirtokai negeba komunikuoti, socializuotis grupėse, bendradarbiauti. Skaudu. Manau, kad tokiame amžiuje turi būti kuo mažiau technologijų“, – sako jis.

Be to, lektorius siūlo į klases (kai bus įmanoma grįžti) mokytojams pažvelgti kūrybiškai: gal jaustis geriau gali padėti tam tikri kvapai, gal kitoks suolų išdėstymas, galbūt kai kurios pamokos galėtų vykti sėdint ant pagalvėlių, kad mokiniai jaustųsi jaukiau, laisviau. Žinoma, tai priklauso ir nuo mokyklos, ir nuo mokytojų požiūrio, bet patys vaikai, anot jo, naudodamiesi internetu, suvokia, kad ne visur viskas yra vienoda, kad standartai ne visada yra gerai, tad jie irgi nori naujovių, kitokios aplinkos.

Laimė slypi iššūkiuose

L. Benevičius mena vieno vengrų autoriaus mintį apie laimę knygoje „Srautas“ – kad pasiektume laimės būseną, reikia dviejų elementų: žmogus turi dirbti arba su savo įgūdžiais, arba su iššūkiais. Jei nuolat būsi komforto zonoje, nepatirsi iššūkio ir sėkmės pojūčio. „Bet kartais mes tiek sau, tiek vaikams keliame per didelius iššūkius. Tada atsiranda stresas, baimė. Reikia galvoti, kaip sumažinti tą iššūkį, kad galėtų patirti sėkmę ir nuo jos atsispirti. Tada ir įgūdžiai auga, ir iššūkius galiu priimti didesnius“, – pasakoja lektorius.

Neretai rimtu iššūkiu mokyklose tampa komandos subūrimas. Lukas mielai veda įvairius vebinarus, seminarus ir mokymus, skirtus komandoms formuoti. „Jei noriu augti sąmoningai, svarbu sustoti, kad galėčiau kokybiškai reflektuoti, kažką išmokti. Kai kurioms komandoms tiesiog susėsti ir pasikalbėti atrodo kaip metodas, o man tai atrodo natūralus dalykas…“ – tikina.

Tik svarbu neperdegti. Deja, bet švietimo srityje tai pasitaiko pernelyg dažnai. Kad mokytojas ar bet kuris kitas asmuo būtų laimingas, galėtų būti naudingas, turi mokėti priimti save. O ar lengva tai padaryti? „Reikia pasinerti į savęs pažinimą, tyrinėjimą, pabendrauti su artimaisiais tomis temomis, kuriomis įprastai nebendrauji. Reikia skirti tam laiko ir erdvės, kur gali apie save pagalvoti, pamąstyti ir susivokti“, – pataria lektorius.

„Vai­kai ki­taip su­vo­kia šį pa­saulį, jiems kar­tais sun­ku at­skir­ti vir­tua­lią erdvę nuo rea­lybės, jiems tai at­ro­do ta­pa­tu“, – sa­ko lek­to­rius. (Standret nuotr.)
„Vai­kai ki­taip su­vo­kia šį pa­saulį, jiems kar­tais sun­ku at­skir­ti vir­tua­lią erdvę nuo rea­lybės, jiems tai at­ro­do ta­pa­tu“, – sa­ko lek­to­rius. (Standret nuotr.)

Laimė – leisti sau paliūdėti“

Kaip į pedagogikos kelią pasuko pats Lukas? Sako – obuolys nuo obels netoli rieda. Jo mama mokytoja, darželyje praleidusi daugybę metų. Pats Lukas sako savęs kaip mokytojo neidentifikavęs, bet pasirinkta specialybė turėjo minusą – nejautė bendruomeniškumo.

„Architektai tokie yra. Man trūko bendradarbiavimo, pradėjau savanoriauti, organizuoti stovyklas vaikams. Didžiausia įtaka ir buvo šių stovyklų. Man vaikai sakydavo, kad kažką turiu, kad mano pokalbis paliečia“, – prisimena mokytojas ir priduria: tada ėmė kirbėti mintys, kad su tuo reikia sieti gyvenimą.

Atsakydamas į dar vieną asmeninį klausimą, kada jis pats jaučiasi laimingas, nebijodamas sako, kad laimė – ir leisti sau paliūdėti, nebijoti liūdesio: „Aš to nuolat neanalizuoju, kad esu laimingas ar nelaimingas. Bet man laimė yra tai, kad galiu leisti sau patirti skirtingas būsenas, emocijas, leisti sau būti, nieko nekeičiant. Nieko man netrūksta, esu toks, koks esu – su blogais ir gerais įpročiais, savo klaidomis ir nuoskaudomis, svajonėmis. Visoks, koks galiu būti.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite