Atmintyje – ryškus mamos prisiminimas

Krizių centro-nakvynės namų bibliotekos duris nedrąsiai pravėrė Kęstutis (59 m.), kuris tik prieš dieną apsigyveno minėtoje įstaigoje. Lėtai eidamas prie stalo, vyras įtariai mane nužvelgė, nors aš susitikimo su Kęstučiu labai laukiau. Jokių sensacijų nesitikėjau, tačiau nuojauta kuždėjo, kad jis turės ką papasakoti. Neklydau. Pašnekovas atsisėdo priešais mane, o šalia jo įvairiausiomis spalvomis žibėte žibėjo papuošta žaliaskarė. Pokalbį pradėjau aš, nes Kęstutis visą laiką tylėjo. Pirmiausia susipažinome ir įvardijau savo vizito tikslą. Išgirdęs, kad tiesiog norėčiau išgirsti jo gyvenimo istoriją, vyras liūdnai pažvelgė ir truktelėjęs pečiais retoriškai paklausė: ,,ką gi galėčiau papasakoti?“. Pokalbį pradėjome mintimis nusikėlę į Kęstučio vaikystę. ,,Gimiau Žiurių kaime, Joniškio rajone. Šeimoje buvome dviese su broliu. Mokiausi Žagarės vidurinėje mokykloje, kur baigiau 8 klases. Vėliau metus mokiausi Kuršėnuose“– lėtai pokalbį pradėjo Kęstutis. Vėliau vaikinas grįžo pas tėvus į Žagarę, kurį laiką dirbo darbininku. ,,Mano mama buvo labai gera. Tėvas buvo alkoholikas. Toks, koks ir aš esu. Kartą tėvą puoliau peiliu, nes jis bandė smurtauti prieš mamą. Pasakiau, kad jei dar kartą bandysi kelti ranką prieš motiną, tau bus skirtas tas peilis“, - prisiminimais dalijasi Kęstutis.

Išėjo į gatvę

Anapilin iškeliavus Kęstučio tėvams, jis liko gyventi Žagarėje, jų bute. Vis dažniau ir dažniau buto duris praverdavo įvairaus plauko Kęstučio pažįstami ir draugai. Vyras šventė gyvenimą, tačiau šventė užsitęsė, skola už nesumokėtus komunalinius mokesčius vis augo, kol galų gale Kęstutis su keletu daiktų išėjo tiesiog į Žagarės miesto aikštę. Savo pašnekovo paklausiau, galbūt jis dar turi išlikusių savo jaunystės, šeimos nuotraukų. Žagarietis papurtė galvą ir atsakė, kad nemažai nuotraukų albumų liko bute, iš kurio jis buvo priverstas išeiti. Ten pasiliko ne tik nuotraukų albumai, visi asmeniniai daiktai, bet ir vyro jaunystės prisiminimai. Dabar jis nebeturi nieko, kas primintų ankstesnį gyvenimą. Išėjęs į Žagarės miesto centrą, vyras ten ne vienerius metus leido laiką. Vyro biografijoje – 7 teistumai. Nors Kęstučiui teko dirbti įvairiose biudžetinėse įstaigose, tačiau ilgesniam laikotarpiui darbo vietos nepavykdavo išsaugoti.

Nemokama nakvynė – už butelį

Daugiau nei dešimtmetį gatvėje gyvenantis Kęstutis sako, kad nakvynę vis dėl to surasti įmanoma. ,,Jei pas draugą atsineši butelį – gausi nakvynę. Kartu išgeriam, po to ir išmiegu iki ryto. Ryte dar ir veidą nusiprausti galiu. Jei ateini tuščiomis, nakvynės gali nesitikėti“, - sako pašnekovas. Kai vaišių nėra, nakvynės tenka ieškotis kur papuola. Šaltuoju metų laiku vietos nakvynei vyras ieškosi daugiabučių namų laiptinėse. ,,Pamenu, kai vieną naktį teko pakeisti tris daugiabučių namų laiptines, nes jos gyventojai vis išvarydavo mane į lauką. Visokių žmonių yra. Vieni nieko nesako, kiti veja lauk. Pamenu, kad šaltuoju metų laiku, pučiant žvarbiam vėjui, teko visą naktį nesumerkti akių ir vaikščioti lauke, kad nesušalčiau“, - apie ne kiekvienam išgyvenamas patirtis pasakoja žagarietis. Vyras serga epilepsija, tad toks gyvenimo būdas kelia didelę riziką jo sveikatai. Kai šilta, prieglobstį ir gamtoje galima rasti. Ten, kaip sako Kęstutis, yra uogų, vaisių. Numalšinti alkį bent kuriam laikui pavyksta.

Ant buvusios draugės – kraupaus nusikaltimo šešėlis

Mums kalbantis su Kęstučiu, bibliotekos duris vienas po kito pravėrė jo likimo draugai Viktoras ir Algirdas. Vyrai paklausė Kęstučio, ar gali prisėsti ir dalyvauti pokalbyje. Žagarietis linktelėjo galva – sutiko. Greit trijulės kalba pasisuko apie meilę ir moteris. Pašnekovas prisipažino, kad turėjo nevietinę draugę, tačiau jų bendravimas truko neilgai. „Ji norėjo išgerti ir neturėjo kapeikų. Jų prašė savo motinos. Kai pinigų negavo, pasmaugė motiną. Po to buvo nuteista laisvės atėmimu. Kaip galvojate, ar aš galėjau būti su tokiu žmogumi? Taigi vieną dieną dar ir mane pribaigtų? Tokios man nereikia“, - šokiruojančius faktus apie buvusią draugę vardijo Kęstutis. Viktoras ir Algirdas paklausė jo, ar kada iš tiesų mylėjo. Kęstutis minutėlę tylėjo, o vėliau įsižiūrėjo į vieną tašką ir lyg kalbėdamas pats su savimi pasakė: ,,kokia dar čia meilė?“. Turbūt pačius giliausius išgyvenimus jis pasiliko tik sau.

Gatvės istorijos – lyg iš kino filmo

Paprašiau Kęstučio prisiminti, kokios gatvės istorijos, labiausiai įsirėžė jo atmintin. „Vaikščiojau miesto centre, prie vieno prekybos centro. Prie manęs priėjo vyras. Ištraukė didžiulę saują popierinių banknotų – po šimtą, dešimt eurų. Man pasiūlė paimti dešimties eurų banknotą ir nuėjus į prekybos centrą nupirkti ko išgerti. Aš paėmiau ne dešimt, o šimtą. Nupirkau plečkutę. Žinoma, liko daug grąžos. Grįžau pas vyriškį ir paklausiau, ar galiu grąžą pasilikti sau. Vyras pasiteiravo, ar tikrai paėmiau dešimt eurų. Aš pasakiau, kad tikrai, nors tai buvo netiesa. Abu išgėrėm tą plečkutę ir jis nuėjo, o man kiek pinigų liko!”, - pasakoja Kęstutis.

Aš įsitikinusi pasakiau, kad turbūt likusios pinigų sumos užteko ilgam. Tačiau pašnekovas greit išsklaidė mano įsitikinimą purtydamas galvą: „neilgam, greit išleidau“. Vyras prisiminė dar vieną istoriją, kuri galėjo pakeisti jo gyvenimą kardinaliai. Anot jo, kartą sustojo automobilis, iš kurio į Kęstutį kreipėsi vyriškis, siūlydamas dirbti prie ūkio. Už darbą, kaip sakė žagarietis, būtų jam suteikta pastogė ir maistas. ,,Siūlė pagalvoti apie pasiūlymą. Sutarėm susitikti po keleto dienų sutartoje vietoje. Aš laukiau, bet pasiūlymą pateikęs vyras nepasirodė. Tikrai būčiau ėjęs dirbti. Gal tik pasišaipyti iš manęs norėjo“, - svarstė pašnekovas. Kęstučio prisiminimuose – ir gatvėje surasti 400 litų (du banknotai po 200). Jo teigimu, tokių pinigų niekada nebuvo matęs ir galvojo, kad rasti banknotai yra kitos šalies pinigai. Tačiau nuėjus į parduotuvę ir pabandžius įsigyti prekių paaiškėjo, kad pinigai – oficiali Lietuvos valiuta. 

Kavinių ir barų klientai – dosnūs

Vasaromis Kęstutis vakarus ir naktis dažnai leisdavo sėdėdamas miesto centre, šalia barų ar kavinių. Pasak jo, jų klientai būdavo labai dosnūs: ir cigarete, ir alaus bokalu pavaišindavo, o ir pinigų duodavo. Kęstutis ištiesia ranką ir rodo delną: „Vieną savaitgalio naktį, va, tiek pinigų buvau gavęs“. Gatvėje gyvenančių žmonių susibūrimo vieta – pats miesto centras, kuriame verda gyvenimas. Pasak pašnekovo, kartais net nereikia nieko prašyti – vienas kitas praeivis delnan įmeta keletą eurų, o kartais ir tokių žmonių sutinka, kurie grasindami varo Kęstuti kuo toliau nuo savęs.

,,Prie stalo sukalbėdavome maldą“

Vyras sako, kad anksčiau lankydavosi pas šviesios atminties Joniškio garbės pilietį, monsinjorą Juozapą Dobilaitį. „Klebonas manęs niekada neišvarydavo, pietumis pavaišindavo. Susėdę prie stalo sukalbėdavome maldą. Buvęs Joniškio miesto klebonas Eduardas Semaška man taip pat neparodydavo durų, gaudavau pavalgyti. Buvau užėjęs į kleboniją, tai dabartinio klebono gaspadinė paprašė daugiau nesirodyti“, - prisiminimais dalijasi Kęstutis.

Pašnekovo veide atsiranda šypsena. Jo teigimu, joniškiečiai jį pripratino gerti alų, nes Žagarėje ,,ant bangos“ būdavo kiti alkoholiniai gėrimai. „Jei keletą dienų išgeriu, tai ryte prabudus norisi alumi suvilgyti gerklę, bet kai noriu, galiu ir visai negerti“, - atvirauja žagarietis.

Iš Šiaulių į Joniškį – pėstute

Prieš mėnesį Kęstutis atsidūrė Šiaulių vyriausiajame policijos komisariate. Mums kalbantis jis parodo basą koją, kuri sutinusi, raudona, vietomis ryškėja akivaizdūs nušalimai. ,,Kai mane paleido, į Joniškį parėjau pėsčiomis. Ėjau visą naktį, stabdžiau automobilius, bet niekas nestojo. Pastovėdavau kokioje stotelėje ir vėl pirmyn“, - apie kelionę pėstute iš Šiaulių į Joniškį pasakoja Kęstutis. Vyras padejavo, kad skauda kojas, sunku vaikščioti, tačiau susimąstęs lyg tarp kitko prasitarė: ,,Traukia ta gatvė“. Jam pasiūliau daugiau neiti į gatvę, pasilikti nakvynės namuose. Vos prieš parą įstaigoje apsigyvenęs vyras atsakė: ,,šiandien neisiu“. Po švenčių pasiteiravau socialinės darbuotojos J. Rudienės, kaip Kęstutis praleido šventes ir sužinojau, kad niekur iš nakvynės namų neišėjo.

Norėjo būti policijos pareigūnu

Pasidomėjau, kokia Kęstučio vaikystės svajonė, kuo norėjo būti užaugęs. Jis atsakė, kad turbūt kaip ir daugelis berniukų, užaugęs norėjo vilkėti policijos pareigūno uniformą, tačiau toji svajonė taip ir neišsipildė. ,,Paauglystėje niekada negalvojau, kad taip gyvensiu. Matydamas tokius žmones, koks dabar pats esu, dar pasijuokdavau, pasišaipydavau“, - liūdnai kalba vyras. Paskutinį kartą televizorių Kęstutis žiūrėjo bene 1996 metais, kiek leidžia prisiminti jo atmintis. Kava ir sotūs pietūs – taip pat seniai pamirštas malonumas. Kaip sako pats, koks yra mėnuo arba diena, sužino iš gatvės praeivių. Valandas dabar mato pažvelgęs į bažnyčios bokštą, o kitu atveju – jei šviesu yra diena, jei tamsu – naktis. Kuo gyvena jo miestas, Kęstutis sužino iš draugų arba radęs rajono laikraštį, jį perskaito. ,,Skaityti moku. Jei randu senesnį laikraštį, tai paskaitau, sužinau, kas vyksta rajone. Tiek žinių man pakanka“, - teigia vyras.

Paklausiau, ar eidamas gatve ir matydamas prieš šventes pasipuošusį miestą, žybsinčias girliandas miesto centre ar namų languose, jis savo širdyje jaučia artėjančių švenčių nuotaiką. Kęstučio balse pasigirsta abejingumas: ,,pažiūriu, šviečia“. Socialinės darbuotoja J. Rudienė Kęstučiui parodė nuotrauką, kuri daryta tuomet, kai vyras apsigyveno nakvynės namuose. Joje – šukuoseną pakeitęs, nusiprausęs Kęstutis, vilkintis odine striuke ir mėlynais džinsais, . Jis įdėmiai kurį laiką žiūrėjo į nuotrauką, kol galu gale išgirdome jo reakciją: ,,Nu, visai neblogas“.

Pokalbio pabaigoje jis prasitaria, kad visada turėdavo rožančių arba kryželį, bet jis vis kažkur pasimesdavo. Ar Kęstutis tiki? Į šį klausimą jis atsako klausimu: ,,O kas dabar netiki?“ Pašnekovas prisipažino, kad niekada negalvojo, jog jo gyvenimo kryžius bus toks sunkus. Svajoti apie darbą Kęstutis nebedrįsta. Sveikata jau nebe ta, o ir kaip anksčiau pačiam yra sakę darbdaviai, jau per senas. Prieš keletą dienų vyras buvo sumuštas grupelės paauglių viename iš gyvenamųjų miesto kvartalų. Gatvės gyventojas nežino, už ką jam buvo skirti jaunuolių smūgiai. ,,Pavadino mane vardu, užkalbino, vėliau sumušė“, - nutyla pašnekovas. Jis manęs paklausė, ar jau galime baigti pokalbį, nes prieš miegą dar norėtų atsigerti kavos. Padėkojau Kęstučiui, palinkėjau gražių švenčių ir ramybės. Su viltimi Kęstutis laukia pavasario, o kaip bus toliau – vienas Dievas težino.