Kaip visada, šauniai grojo Meno mokyklos pučiamųjų orkestras. Vadovas A. Vrublevskis. Autorės nuotr.
Angle down Atgal

Šventė buvo. Kaip ją prisiminti

Jei tūlo kaišiadoriečio paklaustumėte, kokia buvo mieste paskutinė šventė, vargiai kuris pasakytų, kad Kaišiadorių miesto vardo paminėjimo 430 metinės.

Atrodo, kad pandemija taip sujaukė organizatorių galvas, jog apie renginį buvo labai nedaug informacijos, ji pasirodė vėlai - lyg norint kad apie šventę sužinotų kuo mažiau gyventojų. Ji tokia ir buvo – praėjo labai tyliai ir mažame žmonių rate. Kaišiadorių katedroje pamaldų metu buvo galima suskaičiuoti kelias dešimtis žmonių, buvo meras V. Tomkus, Seimo narė L. Matkevičienė, savivaldybės administracijos direktorius su žmona, keli kandidatai į Seimą. T. Matulionio aikštėje, kur per šventes stovi scena ir vyksta amatininkų turgelis, buvo pastatytos kelios palapinės – partijos, keliančios į Seimą savo kandidatus bei saldumynų pardavėjų. Gyventojai arba grybavo, arba kasė bulves, arba tiesiog dirbo.

Tad jų mažai buvo ir pagrindiniame renginyje, kuris vyko Kaišiadorių kultūros centre. Tiesa, skambūs Meno mokyklos pučiamųjų orkestro garsai patraukė praeivių dėmesį. Vieni jų apžiūrinėjo knygas, išleistas apie Kaišiadorių istoriją bei kultūrą, kiti vaišinosi kava, dar trečius sudomino fotosesija „Šypsosi kaišiadoriečiai“, kur iš karto buvo galima gauti nuotrauką.

Vertingiausia šventės dalis vyko kultūros centro salėje, kur vyko konferencija apie tai, kaip kaišiadoriečiai šventes švęsdavo 1918 – 1940 metais. Ją pradėjo ir vedė Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Jis suteikė žodį merui Vyteniui Tomkui, kuris paminėjo garsiausius iš Kaišiadorių kilusius žmones – palaimintąjį T. Matulionį, kardinolą V. Sladkevičių, Prezidentą A. Brazauską, agronomą V. Ruokį, krepšininką R.Šiškauską. Meras pabrėžė, kad pats kiek galėdamas deda pastangas, kad miestas ir rajonas klestėtų bei gražėtų.

„Mūsų nedidelis miestas turi kuo nustebinti atvykusius iš kitur. Esame žinomi ne tik dėl šaunių žmonių, bet ir dėl pramonės įmonių, kultūros kolektyvų ir kitos veiklos“, - sakė meras. Susirinkusiuosius pasveikino Seimo narė L. Matkevičienė, ji įteikė Padėkos raštą merui V. Tomkui, Seimo vardu dėkodama už miesto tvarkymą, naujų iniciatyvų skleidimą, kultūros puoselėjimą. Pasak istorikų, Kaišiadorims vardą davė kilmingo totoriaus Chadži Haidaro pavardė.

Jis gyveno XVI amžiuje, valdė dvarus. Pirmą kartą Chašaidaras buvo paminėtas 1590 metais. Ilgainiui ši pavardė buvo keičiama, lietuvinama ir tapo Kaišiadorių vietovės pavadinimu. Kaišiadorių muziejininkai paruošė tris įdomius pranešimus. O. Lukoševičius priminė ne tik pirmas šventes, bet ir miesto istoriją. Kaišiadorys buvo ir apskrities centru, turėjo geležinkelį. Pirmoji ir ilgai vienintele buvusi Vasario 16 – osios šventė.

Pasak istoriko, buvo vokiečių okupacija, puolė lenkai, tai žmonėms ne šventės rūpėjo. Paprastai žmonės šventė religines šventes, pirmoji diena būdavo skirta švęsti, o antroji – atsigauti. Nuo 1928 metų jau buvo kuriamos tradicijos, labiausiai buvo švenčiamas Nepriklausomybės dešimtmetis. Ypač daug šventėje žmonių buvo Žiežmariuose. Ant stiebo buvo keliama didžioji vėliava, degdavo aukuras, grodavo orkestras. Jei žmonės rinkosi į salę, tai pirmoji buvo geležinkelio stoties, vėliau, kai pastatė mokyklą, rinkosi į mokyklos salę.

„Būdavo dainos, šokiai, vaidinimas, žodžiu, šventė tęsėsi ilgai“, - sakė muziejaus direktorius. Gyventojai labai gerbė praeitį. 1930 metais rugsėjo 8 – oji buvo paskelbta Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, vėliau švenčių daugėjo – šventė kariuomenė, moterys ir kiti. Muziejininkas Vytautas Budvytis priminė kaip buvo pažymimi 1930 metai, paskelbti Vytauto Didžiojo metais.

Buvo sukurtas specialus komitetas, jo veikloje dalyvavo Zigmas Šimašius, kuris buvo 1933 metais apdovanotas specialiu medaliu. V. Budvytis sakė, kad tuo laikotarpiu labai daug berniukų gavo Vytauto vardą, tarp mergaičių buvo populiarus Birutės, kunigaikščio mamos vardas. „Pats Vytautas Didysis yra pasaulinio masto asmenybė. Tuo metu laimėtas Žalgirio mūšis, valstybė driekėsi nuo jūros iki jūros, jis buvo paskelbtas Čekijos ir Lietuvos valdovu“,- sakė V. Budvytis.

Jis parodė skaidres, kaip buvo sutinkamas miestuose ir miesteliuose paveikslas apie Žalgirio mūšį, buvo gaminami specialūs vartai, gatvės būdavo pilnos žmonių. Pranešimą apie tai, kaip šventėms ruošėsi lietuvių šeimininkės, perskaitė Nijolė Adukonienė. Ji papasakojo apie populiariausius patiekalus bei gėrimus, lietuvių kulinarinius papročius. Konferencijai pasibaigus vyko grupės „The Ditties“ koncertas.

Nuo 11 ryto turėjusi prasidėti šeimų iškyla daug dėmesio nesulaukė, ant batutų prie plaukimo baseino kojas pamiklino tik keliolika mažųjų kaišiadoriečių. Renginiui pasibaigus kai kas dar norėjo įsiamžinti prie užrašo „Kaišiadorys 430“, bet šviečiančios raidės jau buvo dingusios nuo vejos.

Peršasi išvada, kad jei švęsti, tai pilna koja. O toks sumažintas ir sutrumpintas šventės variantas žmonėms netiko, apie tai galima spręsti ir iš piktokų komentarų socialiniuose tinkluose. Juk Elektrėnai prieš kelias savaites tris dienas miesto 60-metį šventė, Vilniuje tą patį savaitgalį vyko „Sostinės dienos“... Ir nieko, viskas kaip įprastai, tik daugiau žmonių buvo su apsaugos priemonėmis.

Autorės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite