Angle down Atgal

Svečiuose pas Jiezno krašto kūrėjus

Rugpjūčio 16 d. Jiezne vyko tradiciniai Šv. Roko atlaidai. Jų diena sutapo ir su miesto aikštės rekonstrukcijos darbų pabaigtuvėmis. Ta proga vietos kūrėjai surengė savo darbų parodą. Savo darbus ir jų gamybos „virtuvę“ rodė vytelių pynėjai, dailininkas, keramikė ir paveikslėlių iš gėlių gamintoja. Senaisiais amatais mielai domėjosi visi: ir jaunesni, ir vyresni.

Iš vytelių šiemet pynė du pynėjai. Tai – Gedeminas Burčikas ir Violeta Vitkauskaitė, mielai sutikusi papasakoti apie šio amato kilmę, pynimo subtilumus ir asmenines patirtis.
Violeta Vitkauskaitė prisipažino, kad vytelių pynimu susidomėjo dar prieš 25 metus. Baigusi reklamos ir apipavidalinimo studijas, praktiką atlikti atėjo į „Žilvitį“, buvusią meno gaminių įmonę. „Tais laikais ten buvo tiek visko daug, bet pynimo cechas buvo ypač didelis,“ – sakė ji. Turbūt čia ir kilo didžiulis noras tapti pynėja. Moteris prisipažįsta, niekada anksčiau nebuvo svajojusi apie dailę ar pynimą, bet užteko pamatyti šio unikalaus amato užkulisius ir suprato, kad tai yra skirta ir jai.
Beje, Violeta – ne pirmoji šeimoje pasinėrusi į menus. Jos teta buvo dailininkė ir pynėja. Tačiau dukterėčios ji niekada nebandė užkrėsti noru pinti: „Aš visuomet žiūrėdavau, man patiko, bet teta nenorėjo, kad būčiau pynėja. Nežinau kodėl, gal dėl rankų, gal dėl ko nors kito“, – prisiminė pašnekovė, dar pridurdama, kad tetos nepritarimas neužkirto kelio tapti šio senojo amato žinove: „Užsimaniau išmokti ir išmokau“. Violeta pradėjo mokytis pynimo pas Gedeminą Burčiką, su kuriuo iki šiol kartu pina. 1991 m.

Gedeminas Burčikas įkūrė parduotuvę „Pintinė tau“. Dabar jie kartu su Violeta Vitkauskaite puoselėja ir augina šia veiklą.
Violeta Vitkauskaitė gali pasidžiaugti ir laimėjimais konkursuose. Ji dalyvavo dviejuose pynimo festivaliuose – 2015 m. ir 2019 m. Festivaliuose susirinkdavo apie 150 pynėjų iš 70 pasaulio valstybių. Abiejuose moteris užėmė antrąsias vietas. Pirmaisiais dalyvavimo metais antrąją vietą moteris laimėjo pristatydama nupintą krepšį, o kitame festivalyje antroji vieta buvo skirta už padėklą iš vytelių.
Pynėja atskleidė, kad viską jie daro patys – nuo pat pradžių iki galo: patys vyteles augina, jas apdoroja, mirko ir pina. Pasak meistrės, vytelės pradedamos pjauti po pirmųjų šalnų, kai rudenį pradeda kristi lapai, o vyteles renka iki ankstyvo pavasario. Kad vytelė nusidažytų vienokia ar kitokia spalva, taip pat reikia žinoti keletą dalykų: tamsi vytelė – yra džiovinta ir mirkyta su žievele, juoda – laikyta geležyje, o raudona – valgomojoje sodoje. „Tai – ilgas ir sudėtingas darbas,“ – sako V.Vitkauskaitė.
Nors pynimas yra vienas iš seniausių amatų, dabar jis po truputį nyksta. Violetos nuomone, senais laikais buvo galima vien iš šito pragyventi, dabar – nelabai. Šiandien ir jaunimas mažiau senaisiais amatais domisi, mat jauniems žmonėms reikia dabar ir greitai, o pynimas iš vytelių, kaip sako meistrė, nėra greitas darbas: užtrunka ir vytelę užauginti, ją apdoroti, supinti. Savo padarė ir emigracija. Prieš emigracijos bangą buvo jaunų žmonių, kurie norėjo pindami papildomų pajamų užsidirbti, bet po didžios bangos tokių beveik nebeliko.
„Man visi mano darbai patinka. Visus juos su meile darau,“ – sako pynėja. Moteris pripažįsta, laiko pynimui lieka vis mažiau, nors pinti ir labai norisi, rodos, „…lyg rankas niežti“.
Kitas, ne mažiau įspūdingas ir vienas iš seniausių amatų – keramika. Prie keramikos staliuko Jiezne stovėjo Skirmantė Bagdanskienė, lipdanti jau 55-erius metus. Solidžios patirties sukaupusi keramikė prisipažįsta, kad menininkės gyslelę paveldėjo iš savo tėvelio. O keramika gyvenime atsirado atsitiktinai. Pašnekovė prisiminė, kad kai ji buvo šešerių, jos tėveliai statėsi namą ir atvežė daug žvyro. Būtent tuomet žvyre atradusi molį, jį išsivalė ir pradėjo lipdyti: „Kočiodavau tokias dešras, visokias figūrėles. Saulėj išdžiovindavau ir buvo mano dirbiniai“. Vėliau tuos dirbinius dažydavo baltomis kalkėmis ar juodžemiu.
Skirmantė Bagdanskienė yra keramikė-profesionalė. Viskas prasidėjo nuo dailės būrelio ir dailės mokyklos. Vėliau sekė technikumas, institutas ir galiausiai keramikės darbas. Moteris prisipažįsta galinti nulipdyti viską: puodelį, figūrėlę, indą, taip pat vis prigalvojanti kažką „Kad tik kitaip būtų“.
Paklausta apie įkvėpimo šaltinį, menininkė nusijuokia: įkvėpimas ateina iš visur. Paskutiniu metu keramikė gamina angelus. Ši mintis jai šovė ilsintis pajūryje. „Būtent sėdėdama prie jūros sugalvojau, kad reikia nulipdyti angelą. Ir iškart vardą jam daviau – Vėjo angelas,“ – prisimena dailininkė.
S. Bagdanskienės dirbinius mielai priima ir dailės galerijos. Ji įsitikinusi, kad keramika nėra vien darbas. „Tai – mano hobis, laisvadieniai, gyvenimas. Viskas kartu“. Moteris sako, kad lipdydama ji atsipalaiduoja ir pamiršta visą pasaulį, nejaučia bėgančio laiko. Neretai ir vyras primena, kada miegoti metas, ar kad seniai žmoną yra bematęs. „Gali būti pati blogiausia nuotaika, bet atsisėdu, pradedu lipdyti ir viską užmirštu,“ – atvirauja kūrėja.
Keraminiai dirbiniai yra ne tik gražūs aksesuarai, bet ir pagalbininkai buityje. Neretai naudojant keramikinius darbus ir pati buitis mielesnė pasidaro. „Pavyzdžiui, kad ir kava, keramikiniame puodelyje ji labai skani išeina,“ – tvirtina keramikė.
Menininkė mano, kad tokiems dalykams reikia turėti polinkį: „Norėti galima daug ko, bet reikia ir jausti. Lipdai, darai ką nors iš molio ir turi jausti, kur pasukti, ką pakreipti“.
Jiezno mugėje savo darbais džiugino ir tapytojas Domininkas Pocys. Nors Pocys yra dailininkas-mėgėjas, bet patirties sukaupęs jau tikrai nemažai. Dailė jo gyvenime atsirado dar vaikystėje, kaip pats vyras sako: „kažkaip savaime“.
Didžiausia Domininko Pocio kūrybos mūza ir skatintoja – žmona Vilija. „Ji ir ragina, kad užsiimčiau tuo, kas iš tikrųjų artima širdžiai“. Vilija priduria, kad ir jos sesuo taip pat nuolat skatina Domininką tapyti: „Ir dažų nuperka, ir drobių, kad tik užsiimtų taip jo mylima veikla“.
Pats Pocys sako, kad dailei pritrūkstąs laiko: „Nesu nutapęs daug kūrinių, laiko maža. Daugiausia tapau – žiemą, kada darbų mažiau būna. Arba tada, kai gaunu kokį postūmį iš artimų žmonių“.
Tapo jis tik asmeninėms reikmėms: sodybos interjerui pagyvinti ar artimam žmogui padovanoti. Menininkas pasakojo, kad visa sodyba, iš esmės, sukurta jo rankomis. Ant sienų kabo artimųjų portretai ir įvairiausi peizažai, istorinius momentus atspindintys paveikslai, o svetainę puošia akmeninis židinys ir senovinė siena. Nesunku pastebėti ir unikalias namo duris, kaip pats dailininkas sako: „Mano sugalvotas, meistro padarytas“.
Paklaustas apie mėgstamiausią savo paveikslą, vyras susimąsto ir nusijuokia: „Visi mano darbai man mieli ir visus aš juos myliu“.
„Turbūt yra kirminas, kuris lindi jo viduje. Kažkas yra, kas kirbina iš vidaus,“ – apie vyro potraukį dailei sako Domininko Pocio žmona Vilija.
Šią vasarą kūrėjas nutapė paveikslą seniūnijai. Jame vaizduojamas naujas priėjimas prie Jiezno ežero. Dailininkas sako, kad paveikslą tapė iš fotografijos ir atminties. „Ten fotografiją padaryti sunku per žiūrovų būrį, ką kalbėti apie tapymą,“ – juokiasi Domininkas Pocys.
Be tapymo, kuris vyrą lydi kone visą gyvenimą, pašnekovas užsiiminėja ir bitininkyste. Jis skaičiuoja jau vienuoliktus bitininkavimo metus. Paklausus, kaip sugalvojo griebtis šios veiklos, vyras atsakė: „Mano tėvukas norėjo laikyti bites, tačiau nepavyko. Vėliau ir pats bandžiau, tačiau irgi nesėkmingai. Bet galiausiai vėl spiečių pasigavau ir pradėjau bitininkauti“. Nors dabar vyras užsiima daug veiklų, bet kaip pagrindinę įvardina bitininkystę.
Ir ketvirtoji mugėje dalyvavusi menininkė – amatininkė Laima Butkienė. Per šią šventę visus susirinkusiuosius ji džiugino iš gėlių padarytais paveikslais. Vieną jų ir padovanojo seniūnijai. Kaip sako seniūnas: „Ji – visuomeniška moteris, bandanti save išreikšti įvairiose meno srityse“. Moteris daro ne tik paveikslus iš gėlių, bet ir mezga, siuvinėja, gamina naujametinius žaisliukus, sapnų gaudykles ir velykines dekoracijas.
Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius be galo džiaugiasi pavykusia švente ir jau galvoja apie kitus renginius. Sako norįs kelti sau kartelę kuo aukščiau. Juk Jiezno kraštas turi tiek daug nuostabių menininkų…
Ugnė Besusparytė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite