I. ir R. Dubickų sūriai keliauja į tolimiausius kraštus, o kai kurie parduodami tik aukcionuose.
Angle down Atgal

Sūrininkai, kurie uždirba ne pinigus, o žmonių pagarbą

„Pirmadienį mūsų sūrinėje nedarbo diena. Bet neišvysi juk žmonių – vis tiek atvažiuoja. Savaitgalį žmonės jau nuo šešių ryto beldžia į duris. Iki 12 val. aš jau visa „išgręžta“ – viską išpardavusi“, – šypsodamasi pasakoja Inga Dubickienė iš Seiliūnų kaimo. Tuomet sukasi iš padėties: padaro varškės sūrių, varškės desertų, jogurtų. „Renkasi iš to, kas yra“, – paprastai paaiškina. 

Kitaip, matyt, ir būti negali, mat Roberto Dubicko ūkio sūrių kokybė, skonis kalba patys už save. Atrodytų, paprastas kvietimas, jog čia gali nusipirkti sūrių, kiaušinių ir dar kai ko,  gali ir nesudominti, bet tik ne tų, kurie nors kartelį stabtelėjo ir užėjo. Garantuoju – sugrįš. Juolab jog tai – kelyje iš Lazdijų į Alytų, arba atvirkščiai.
Lazdijų rajono pakrašty, prieš pat prasidedant Alytaus žemėms, stovi nameliukas, jame sūrinė, o svetingi šeimininkai dar parodys ir karves, iš kurių pieno gimsta neįprasto skonio sūriai, ir ožkas, ir net asiles, kurių pienas taip pat naudojamas sūriams. „Pienas tik iš mūsų pačių ūkio. Mes žinome, kuo šeriame savo gyvuliukus, o tai juk labai svarbu sūrių gamyboje.  Mes esame išskirtiniai, nes gaminame savo sūrius iš 100 procentų pieno“, – sako šeimininkė.
Gaminami unikalūs sūriai iš karvių, ožkų ir net asilių nepasterizuoto pieno. „Žalio pieno“, – sako pati šeimininkė pripažindama, jog taip sunkiau, sudėtingiau, bet būtent tokiu keliu eiti prieš dešimtmetį jiedu nusprendę – gamins sūrius tik iš nepasterizuoto pieno.
Dabar nė kiek nesigaili: nors pelnas nestebuklingas, bet pasidžiaugti turi kuo. „Jei jau kalbame apie sveiką mitybą, tai ji turi būti prieinama, užtat mes ir neturime didelio pelno, nes kaina prieinama visiems, kad galėtų visi nusipirkti, džiaugtis ir būti sveiki. Mes uždirbame ne pinigus, o pagarbą. Mums to pakanka“, – tikina ji.
Galva susisuks: čia net 80 rūšių sūrių ir turkiški jogurtai
Tokių sūrių nenusipirksite niekur kitur, o jų paragavę nuolatiniais klientais jau tapo ne vienas aukščiausio rango šalies pareigūnas.  „Tereikia neskubėti, nes žmonės dažnai kažkur lekia – taip sūrio neišsirinksi“, – iškart įspėja šeimininkė. Jų čia net 80 rūšių! „Tik ne visus iš karto gaminame. Į dieną po tris rūšis, trijų skonių. Jogurtų, sviesto, grietinės kasdien turime padaryti. Pienas yra suskaičiuotas iki lašo. Kad atliktų pieno, taip nėra buvę, jo visada trūksta. Mūsų ūkyje tai jau taip yra“, – prasitaria sūrininkė. Gamina nuo Brie sūrių iki kietųjų, egiptietiškus, bulgariškus, graikiškus, itališkus, labai daug prancūziškų, lengvo skonio, tačiau turinčius charakterį, 100 proc. ožkų pieno sūrius. Išskirtiniai brandinti, pelėsiniai ir kiti rankų darbo sūriai iš ekologiško ūkio, vienas populiariausių jų gaminių – tepus klasikinis sūrelis, taip pat turkiškas jogurtas – viską sunku ir išvardyti. „Turkiškas jogurtas tirštinamas  per šilką arba per kaprono didžiulę skarą, nuvarvinant išrūgas. Jis labai skanus ir sveikas. Maistas turi būti ne tik liežuviui, bet ir kūnui“, – aiškina sūrininkė.
Jų sūriai keliauja po visą pasaulį
Sūriai keliauja į tolimiausius kraštus, o kai kurie parduodami tik aukcionuose. Ponia Inga tikina, kad nieko neįmanomo nėra. Jos gyvenimas tik patvirtina šią tiesą: darbas Anglijoje, nuvedęs į pažintį su sūrininkyste Prancūzijoje ir net Katare. „Mokiausi pas prancūzą sūrininką, bet tikrai ne savo valia, pats gyvenimas jau taip ėmė ir surėdė. Tiesa, jis dirbo su pieno miltais, o ne su natūraliu pienu. Kai sugrįžome į Lietuvą, visas žinias, patirtį pritaikiau žaliam pienui. Reikėjo nemažai pastangų, kol  atsireguliavau, atsirinkau pieno riebalus,  baltymus,  rūgštingumą. Teko labai daug ką išbandyti. Pasirodo, su žaliu pienu yra žymiai sudėtingiau dirbti nei su pieno milteliais“, – tikina ji.
Ūkyje sukasi dviese
Jiedu sukasi savame rate dviese. „Plėstis labai negalime, nes prarasime kokybę, o to sau leisti negalime. Vis sakome, kad mes – ne robotai.  Kad apsidirbame dabar, atliekame trisdešimties, kaip aš sakau, žmonių darbą, tai nereiškia, kad taip visada ir bus. Gyvenimas gi visokių šposų pateikia“, – tikina pašnekovė.
Kol kas jie darbus pasidalija taip: vyras Robertas tvarkosi su viskuo, kas lauke, su gyvuliais, ji – sūrinėje. „Devynmetis sūnus ne tik kad pirmūnas, jis – puikus pagalbininkas, nušienauja reikalingus plotus tiek trimeriuku, tiek traktoriuku“, – su meile apie jauniausią sūnų kalba ponia Inga.
Tikisi, kad ūkį paveldės tas, kuriam sūriai arčiausiai širdies
„Kol aš gyva, mano ūkyje nebus jokio pasterizuoto pieno“, – sako Inga. Tikėtina, kad šį mamos priesaką tęs vienas iš Dubickų sūnų. „Mes su vyru manome, kad, tikėtina, tai bus vyriausias sūnus, kuris perims sūrininkystę ir dirbs šitą darbą, nes jam tai labiausiai prie širdies“, – aiškina ji.
Jų sūrius atrado ir savi
Sūrių pasiūla šiais metais didžiausia. Taip jie per dešimtmetį užaugę. Patirtis ponios Ingos sūrių gamyboje kaupiama jau 18 metų. „Bet kai užplūsta būrys pirkėjų, supranti, kad tu toks mažas esi ir tos produkcijos vis tiek per mažai“, – prasitaria sūrininkė. Tačiau jie prisitaikę ir prie Lietuvos pirkėjo – šiais metais didelis dėmesys parodytas būtent šalies pirkėjui. Ne tik dėl karantino, mat, kaip nebūtų keista, jų produkciją labiausia perka užsieniečiai. „Ir visą laiką taip buvo. Atvažiuoja, perka“, – tikina ji. Anot sūrininkės, dabar jau ir lietuviai žengė žingsnį link jų produkcijos: „Suprato, kad sveikata yra labai svarbu. Mes pasidarėme populiarūs dar ir dėl to, kad lietuviai pradėjo ieškoti sveikesnio maisto, kad būtų ir skanus, ir sveikas“.
Ne tik sūrinė – tai lyg „būrimo salonas“
Sūrininkė pripažįsta, kad atvykę sūrio nusipirkti, pirkėjai dažniausia užsibūna ilgėliau, ne tik sūrius išragauja, bet ir pasikalba, išsipasakoja. „Čia ne tik sūrinė, tai jau pasidaro lyg koks  „būrimo salonas“. Mes tiesiog sudarę tokią aplinką, kad  atvažiavę čia pailsėtų ir išvažiuotų su geromis emocijomis“, – pasakoja šeimininkė.
Būna, kad ne pirmą kartą čia atvykę jau žino, ko paprašyti, žino, ko ieško: „Būna, kad paprašo to pilno kvapų, tos “viagros”. Aš sakau: viagra neprekiaujame, sūrio turime“. O tas sūris, žmonių pramintas viagra, – nepaprastas, iš rujojančios asilės pieno.
Kad pagaminti gerą sūrį, reikia būti alkanam, turėti daug žinių, įdėti meilės ir aistros
 Kodėl jų sūriai ypatingi, nėra nė vieno, kurį galima būtų išbrokuoti? Atsakymą sūrininkė turi. „Jei nori sukurti skanų ir gerą sūrį, turi būti alkanas. Iki pietų nevalgau nieko, mat man reikalingi visi skonio receptoriai, kad galėčiau pagaminti tai, ką užmaniau. Valgau apie pietus, kai jau pagrindinis procesas atliktas. Žinoma, reikia ir daug žinių“, – paaiškina sūrininkė. O kaip nusprendžia, kokį sūrį gamins? Ponia Inga ryte pirmiausia nueinanti ant savo jogos kilimėlio, paskui  apsidairanti aplinkui ir pasakanti: „Šiandien darysiu štai tokį sūrį...“
Sulauksime ir knygos su sūrių receptais, tiksliais kaip vaistinėje
Sūrininkė mano, kad kiek pasaulyje sūrininkų, tiek ir sūrių rūšių, mat kiekvienas savaip gamina, turi savų ypatumų ir savų paslapčių. Anot jos, sūris priklauso visai ne nuo Brie, ir ne nuo parmezano, ir ne nuo italų, ir ne nuo prancūzų, o nuo konkretaus žmogaus. „Jau parašiau knygą su mūsų gaminamų sūrių receptais – tiksliais kaip vaistinėje. Sūnus prašęs, kad jiems liktų“, – prasitaria ponia Inga. Tiesa, knyga kol kas neišleista. „Patys skaniausi sūriai bus, jeigu meilę, patirtį ir aistrą sūriui sudės jį gaminantis sūrininkas. Tuomet  to didžiulio noro, tame didžiuliame laukime gims Sūris. Mes susikūrėme savo mikropasaulį, mes laimingi jame, džiaugiamės labiausiai, kai atvažiuoja pirkėjai ir pirmiausia ragauja. Ir net tie, kurie atvažiuoja 101 kartą, vis tiek ragauja, mat naujienų visada turime. Ir išsirenka savo skonio sūrį. Ir tada paprašo atpjauti kažkiek daugiau nei pusę kilogramo“, – šypsodamasi pasakoja sūrininkė pridurdama, kad produktai, kurių tu nevalgysi, neskanūs, nesveiki, nenešantys sėkmės, šaldytuve tiesiog nereikalingi. Anot jos, tad reikia būtinai išsirinkti tą savąjį, savo skonio, tą patį gardžiausią – savo sūrį.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite