Angle down Atgal

„Supainiotų“ sprendimų kaina

Nors apie stebuklus žinome tik iš pasakų, bet tai, kad jie pagaliau turi kelią, kuriuo gali privažiuoti iki savo sodybos, Veiverių seniūnijos Mauručių kaimo gyventojai Daiva ir Mindaugas Eitučiai vadina stebuklu. Kodėl? Ogi todėl, kad daugiau kaip 10 metų varstę įvairių valdiškų įstaigų duris, prirašę krūvas prašymų ir pareiškimų, – jie vis atsimušdavo į it granitas kietą abejingumo sieną ir išgirsdavo vieną ir tą patį atsakymą: „nėra galimybės“. Beje, ne vienas jų raštas dar ir buvo prapuolęs…

Istorija, apie kurią buvo rašyta „Gyvenime“, prasidėjo, kaip jau minėta, prieš gerą dešimtmetį. Paveldėję sodybą prie geležinkelio Eitučiai su dviem mažamečiais vaikais tikėjosi susikurti jaukius namus. Jie abu jauni, turintys darbus, o ir nuolat pro šalį pravažiuojantys traukiniai jų negąsdino, nes Mindaugas pats buvęs geležinkelietis. Tik dėl kurį laiką turėtų sveikatos problemų turėjęs pereiti į kitą darbą.
Tačiau naujakurių džiaugsmas netruko išblėsti, kai pradėjo „tvarkytis popierius“ dėl į jų sodybą vedančio kelio įteisinimo. Dar didesnis netikėtumas juos ištiko prieš kelerius metus, kai staiga ėmė ir dingo tas laikinas lauko keliukas per valstybinę žemę, kuriuo naudojosi ankstesni sodybos šeimininkai.
Taip Eitučių šeima su dviem vaikais atsidūrė lyg liūne ant šakos: nei privažiuot, nei išvažiuot. Mat kitoje sodybos pusėje esantis lauko keliukas yra jau už RIA Baltica geležinkelio magistralės, per kurią vaikščioti draudžiama. Draudžiama, tai draudžiama, bet ką daryti, jei esi „saloje“. Taip ir gyveno nusižengdami taisyklėms, patys eidami per bėgius ir daiktus vilkdami.
Beje, to laikino keliuko dingimas buvo susijęs su kita ne mažiau skandalinga Veiverių krašto istorija, apie kurią taip pat buvo pasakota „Gyvenime“. Vienuolikai Veiverių seniūnijos žemės savininkų, kovojusių dėl perstumdytų žemės valdų ribų, prireikė net 5,5 metų, kol teismuose buvo atstatytas dėl Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtų veiksmų pažeistas teisingumas. Būtent tarnybos tarnautojai neteisingai į žemėtvarkos projektą buvo perkėlę grąžinant nuosavybę suformuotas žemėnaudas ir taip neteisingai suprojektavę ginčų objektu tapusią teritoriją. Dėl to Veiverių seniūnijos Mauručių kaime paženklinti ir tomis pačiomis ribomis apie 20 metų naudoti net 6 sklypai buvo perstumti pagal NŽT Prienų ir Birštono skyriaus žemėtvarkos projekto sprendimus. Būtent per tą žemių „kraustymosi“ etapą dingo ir tas į Eitučių sodybą vinguriavęs laikinas lauko keliukas.

Todėl tokią laimingą metų metais juos varginusios, atrodo, beviltiška buvusios situacijos baigtį Eitučiai, visų pirma, ir sieja su teismų maratoną atlaikiusių tų vienuolikos žemės savininkų atkaklumu ir pasiryžimu stoti prieš kai kurių NŽT tarnautojų savivalę. Atstačius sklypų ribas, paaiškėjo, kad šioje kadastrinėje vietovėje esama ir laisvos žemės keliui suprojektuoti. Ji, matyt, ir buvo. Tik gal buvo „pasislėpusi“ po nekurių tuometinių NŽT Prienų ir Birštono skyriaus vadovų ir tarnautojų priimtų sau artimesnių sprendimų šydu? Ir kai veiveriškiams žemės savininkams, beje, ir po priimto jiems palankaus sprendimo dar įdėjus nemažai pastangų pavyko tą „šydą“ suplėšyti, – iš mirties taško pajudėjo ir Eitučių kelio reikalai. Žemėtvarkininkai suprojektavo kelią, savivaldybė prisiėmė didesnę dalį kaštų, į talką su technika atėjo ūkininkas Martynas Butkevičius ir kelias, Veiverių seniūno Vaclovo Ramanausko teigimu, jau beveik pasiekė sodybos kiemą. Nors dar trūksta kelių mašinų žvyro darbams užbaigti, bet Eitučiai labai džiaugiasi tuo, kas jau padaryta. Jie dėkingi visiems padėjusiems ištaisyti klaidas ir sudariusiems sąlygas keliui atsirasti. Daiva Eitutienė sako, kad kažin, ar jiems būtų užtekę jėgų neprarasti vilties, jeigu ne Prienų ūkininkų sąjungos pirmininko, vietos ūkininko Martyno Butkevičiaus palaikymas ir parama, atsidūrus sudėtingose situacijose. O jų per tuos metus buvo pačių netikėčiausių – nuo to, kaip parsivežti malkas iki užtrenktų valdininkų kabinetų durų ir atsakymų: nėra galimybių.
Kad tos galimybės, o kartu su jomis ir kelias atsirastų NŽT Prienų ir Birštono skyriaus patarėjo, atliekančio skyriaus vedėjo funkcijas, Deimanto Tarulio nuomone, reikėjo tik elementaraus įsiklausymo į žmonių problemą, noro padėti jiems ir bendradarbiavimo su piliečiais bei savivaldybės administracija.
Būtent to, ko dažnai dar pasigendame valdininkų ir tarnautojų veiksmų kasdienybėje. Apie tai liudija ir Eitučių kelio istorijos purvini klystkeliai, daugiau kaip dešimtmetį kartinę jaunos šeimos gyvenimą… Tad geležinkeliečių terminu tariant, tebūnie daugiau tokių veiksmų, kurie padeda įsižiebti šviesai tunelio gale…
Ramutė Šimukauskaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite