Angle down Atgal

Suomijoje gyvenanti daujėnietė: „Mano pašaukimas – pritaikyti iš mokslo ir gamtos gautas pamokas“

„Mane nuo vaikystės domino gamta. Mama turbūt įkvėpė šią meilę, nes jos namai visada kvepia gėlėmis. Mokykloje labiausiai sekėsi biologija, bet visada domino ir kitos veiklos. Todėl lankydavau dramos būrelius, vesdavau renginius, stengdavausi dalyvauti mokyklos gyvenime. Kadangi domėjausi, kaip galėčiau padėti kitiems, mokykloje lankiau ir slaugos būrelį“, – prisimena iš Daujėnų kilusi Silvija Budavičiūtė, šiuo metu gyvenanti Suomijoje.

Kraštietė Vilniaus universitete baigė biologijos studijas, nes norėjo suprasti, kaip suderinti žmonių gerovę ir gamtos pusiausvyrą. Tačiau mergina mokslinę karjerą išmainė į galimybę sukauptas žinias pritaikyti praktiškai – padėti kitiems. Apie visa tai – pokalbis su S. Budavičiūte.

– Silvija, kaip atsidūrėte Suomijoje?

– Mes, atvykėliai iš kitų šalių, sakome, kad į Suomiją atvažiuojame dėl trijų priežasčių: studijų, darbo arba meilės. Aš atvykau čia studijuoti. Mane visada domino Fenoskandijos (teritorija, apimanti Skandinavijos ir Kolos pusiasalius, Suomiją ir dalį Karelijos – aut. past.) požiūris į gamtą. Norėjau įgyti Fenoskandijos gyventojų patirties, kuri padėtų suprasti gamtą ir gyventi su ja pusiausvyroje. Per ERASMUS mainų programą atsirado proga išvažiuoti į Suomiją. Gavau pasiūlymą čia tęsti doktorantūros studijas. Metai bėgo, ir radosi vis daugiau priežasčių pasilikti Suomijoje.

– Helsinkio universitete baigėte doktorantūros studijas, rašėte darbą apie Madagaskare gyvenančias skruzdėlių rūšis. Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie savo tyrimus?

– Studijavau skruzdėlių įtaką aplinkai. Ypač mane domino jų vaidmuo žmogaus nepaliestame miške. Žinojimas, kaip skruzdėlės elgiasi ten, kur žmogus neturi jokios įtakos jų veiklai, padeda suprasti, kas nutinka, kai žmogus šią veiklą suardo.

Anot Silvijos Budavičiūtės, visada reikia būti atviriems galimybėms, niekada nevėlu keistis ir išmokti ko nors naujo. Prieš keletą metų mergina studijavo skruzdėles ir jų svarbą, o dabar moko žmones gesinti gaisrus.
Anot Silvijos Budavičiūtės, visada reikia būti atviriems galimybėms, niekada nevėlu keistis ir išmokti ko nors naujo. Prieš keletą metų mergina studijavo skruzdėles ir jų svarbą, o dabar moko žmones gesinti gaisrus.

Madagaskaras tam buvo tinkama šalis, nes joje galima rasti miškų, kuriuose žmonių veikla yra labai ribota ir į kuriuos žmogus įžengia labai retai. Tačiau netoli tokių vietų galima aptikti ir visiškai žmogaus sunaikintus plotus. Taigi susiklostė tobula situacija, kai galėjau palyginti skruzdėlių veiklą žmogaus nepaliestame miške su jų veikla žmogaus intensyviai naudojamuose plotuose. Supratus tuos skirtumus būtų galima išvengti problemiškų situacijų.

– Kokią patirtį parsivežėte iš galbūt daugeliui egzotiškojo Madagaskaro? Kaip apibūdintumėte šią salą, jos ypatybes?

– Madagaskaras yra ypatinga sala. Apie 80 proc. jos gyvūnų ir augalų nesutinkami niekur kitur. Į Madagaskarą važiavau tris kartus ir kiekvieną kartą praleisdavau po du ar tris mėnesius. Įspūdžių tikrai labai daug. Pirmiausia tai – didelių kontrastų šalis. Nors žmonės draugiški, tačiau šioje saloje dominuoja skurdas. Kelionės iš vieno taško į kitą užtrunka labai ilgai, bet jos visada įspūdingos. Kai iš Madagaskaro sostinės Antananarivo važiuodavau į Ranomafaną, kur dirbau, kraštovaizdis keisdavosi tiesiog akyse. Iš pradžių laukdavo ilgos aštuonios valandos per išdžiūvusias, žmonių nualintas raudonas kalvas (žemė Madagaskare raudonos spalvos). Staiga viskas pasikeisdavo į pilną garsų ir kvapų atogrąžų mišką. Toks drastiškas kontrastas atveria akis, ką žmogaus veikla gali padaryti gamtai. Kai grįždavau tuo pačiu keliu po dviejų ar trijų mėnesių, vaizdas jau būdavo kitoks. Kai palieki žmogaus dar nenukankintą mišką, staiga ir tos nualintos kalvos tapusios žaliomis. Prasidėjus lietaus sezonui žaluma, kurios ir taip mažai būdavo likę ant nudegintų kalvų, atgydavo.

Vietiniai Madagaskaro gyventojai atvykėlius pasitinka tradiciniais šokiais.
Vietiniai Madagaskaro gyventojai atvykėlius pasitinka tradiciniais šokiais.

Pagrindinė salos augalija – ryžiai, nors turėtų būti drėgme kvepiantis atogrąžų miškas. Kadangi auga tik žolės ir nėra medžių, kurie sulaikytų smarkias liūtis, lietus išplauna kelius ir kartais net gyvenvietes.

Madagaskaras man padėjo suprasti du labai svarbius dalykus. Pirmasis – norėdami išsaugoti gamtą, mes, žmonės, turėsime pasikeisti. Dabar labai stengiamės pritaikyti gamtą savo poreikiams, bet jeigu norime, kad mūsų vaikai ir anūkai gyventų visavertį gyvenimą, mes taip pat turėsime pasikeisti ir gyventi taip, kad ir gamtai būtų patogu su mumis.

Antrasis – žmonės, nesvarbu, kur begyventų – Daujėnuose, Vilniuje ar Madagaskaro atogrąžų miške – turi tokius pačius norus. Visi norime gyventi saugiai, džiaugtis savo šeima ir draugais. Mums labai svarbi bendruomenė, kad mūsų vaikai ir anūkai būtų pavalgę ir mylimi. Juk tai – pagrindinės žmogiškosios vertybės. Jos būdingos visiems pasaulio gyventojams.

– Šiuo metu esate nutolusi nuo mokslinės veiklos. Kodėl?

– Kiekvienas iš mūsų gyvenime patiriame tokį momentą, kai staiga pamatome pasaulį kitomis akimis. Juk ne veltui sakoma, kad tyla yra gera byla. Būdama civilizacijos nepaliestame miške ir apsupta vietinių gyventojų bei miško garsų supratau, kad mokslas yra be galo svarbus, bet daug svarbiau pritaikyti sukauptas žinias. Problema slypi ne gamtoje, o ten, ką mes su ja darome. Visos problemos, su kuriomis susiduriame gamtoje, kyla dėl žmonių veiklos. Taigi supratau, kad mano pašaukimas šiuo metu yra praktiškai pritaikyti iš mokslo ir gamtos gautas pamokas.

– Kuo dabar gyvenate?

– Dirbu Länsi-Uusimaa gelbėjimo tarnyboje Suomijoje priešgaisrinės saugos instruktore. Tai reiškia, kad apmokau žmones, kaip saugiai užgesinti gaisrus, kaip elgtis kilus gaisrui, kaip atgaivinti žmogų sustojus širdžiai. Taip pat primenu apie priešgaisrinės signalizacijos svarbą namuose. Biologijos neapleidau: mokau žmones, kaip elgtis gamtoje, kad nesukeltų gaisro, ką daryti pasiklydus miške. Užsiimu ir savanoriška veikla: padedu ką tik į Suomiją atvykusioms moterims integruotis į jos visuomenę. Teko padėti ir lietuvaitėms.

– Kaip manote, ar jaučiatės atradusi save? O gal to neįmanoma padaryti, gal reikia visą gyvenimą savęs ieškoti?

– Man atrodo, mes labai daug laiko leidžiame galvodami, ar jau atradome save. Man svarbiausia tai, ko galiu išmokti iš kiekvienos gyvenimo situacijos, ir kur link aš einu. Prieš penkerius metus, pasitraukusi iš mokslinės veiklos, nė nesapnavau, kad tapsiu priešgaisrinės saugos instruktore ar kad padėsiu imigrantams integruotis į Suomijos visuomenę.

Gyvenime svarbu atverti akis ir pastebėti priešais esančias galimybes, taip pat apibrėžti savo vertybes. Tai taikau tiek darbui, tiek mokslui, tiek asmeniniam gyvenimui. Jei širdis kužda, kad metas ką nors keisti, stengiuosi jos klausytis. Žinau tik tiek, kad visada bandysiu padėti žmonėms ir gamtai. Kaip tai padaryti, priklausys nuo to, kur mano pagalba bus reikalingiausia. Jeigu reikėtų kalbėti apie savęs atradimą, man jis reiškia judėjimą užsibrėžto tikslo link padedant kitiems, nepaisant kliūčių, kartais pakeičiant kryptį.

– Kokie prisiminimai, žmonės išlikę iš gimtinės?

– Prisiminimų daug, visų neišvardysi. Svarbiausia, kad tie žmonės, su kuriais užaugau, visada bus dalis mano gyvenimo. Dažnai prisimenu kaimynus, kurių daugelio, deja, nebėra, draugus ir giminaičius, išsibarsčiusius po Lietuvą ir pasaulį. Mokytojai, kurie skatino siekti mokslo ir tikėjo manimi, visada liks brangūs. Kaip ir Lietuvos gamta, nuostabūs miškai ir ganyklos. Kai esi vaikas, nevertini to, kaip skaniai kvepia ką tik sudžiovintas šienas, kokie nuostabūs Lietuvos saulėlydžiai ir aušros. Tik gyvendamas užsienyje pradedi ilgėtis net to šieno mynimo, kuris vaikystėje nelabai patiko.

Silvija Budavičiūtė (ketvirta iš dešinės) su savanoriško projekto „Naapuriäidit“ (liet. „Kaimynystės motinos“) dalyvėmis.
Silvija Budavičiūtė (ketvirta iš dešinės) su savanoriško projekto „Naapuriäidit“ (liet. „Kaimynystės motinos“) dalyvėmis.

– Ar planuojate sugrįžti į Lietuvą, ar jūsų planuose vis dėlto liks Suomija?

– Lietuva man brangi, tačiau kiekviena šalis, kurioje gyvenau, tampa dalimi mano namų. Kai daug keliauji, supranti, kad gyvename vienoje planetoje, o tos sienos, šalys ir ribos egzistuoja tik mūsų sąmonėje. Nežinau, ar pasiliksiu Suomijoje, bet būsiu ten, kur tuo metu esu reikalingiausia. Šiuo metu manęs labiausiai reikia mano šeimai Suomijoje.

– Ko norėtumėte palinkėti kraštiečiams, „Darbo“ skaitytojams?

– Norėčiau palinkėti rūpintis vieni kitais nepaisant to, ar tai būtų šeima, ar bendruomenė. Artimųjų ir draugų palaikymas be galo svarbus užklupus negandoms. Todėl kurkite gerus santykius ir skirkite jiems laiko. Raskite laiko paskaityti knygą su vaikais ir anūkais, išjunkite televizorių, kai pas jus ateina svečių. Neužmirškite skirti laiko sau – rūpinkitės sveikata, daugiau judėkite ir gerbkite gamtą.

Lietuvoje yra labai daug galimybių ir projektų, kuriuos galima įgyvendinti. Taigi būkite atviri naujovėms ir dalinkitės patirtimi vieni su kitais.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite