Angle down Atgal

Sunkią judėjimo negalią turinti marijampolietė: „Gyvenimu reikia džiaugtis“

Šią Marijampolėje gyvenančią moterį iš matymo, tikriausiai, pažįsta dauguma miesto gyventojų. Tačiau 43 metų Irma Bražinskaitė – nei televizijos ar pramogų verslo žvaigždė, nei garsi politikė. Iš miesto centre dažnai vaikštančių marijampoliečių ir miesto svečių Irma išsiskiria nedideliu ūgiu, neįprasta eisena ir... nuo veido retai dingstančia šypsena. Nuo gimimo sunkią judėjimo negalią ir visą „puokštę“ kitų sveikatos problemų turinčiai moteriai šypsena, optimizmas ir noras gyventi bei džiaugtis jau daug metų yra variklis neužsisklęsti ir nepradėti skęsti savo skausmuose, išgyvenimuose ir neviltyje.

Skubėjo gimti ir gavo „kryželį“

– Gyvenimas yra gražus, tik reikia pakelti akis į dangų, pasidžiaugti debesų šokiu ar saulės spinduliais ir sau pasakyti, kad rytoj bus dar šviesiau, gražiau, geriau, – sako Irma, pasakodama apie save ir jai skirtą gyvenimo kelią. – Juk daugybė žmonių metų metais nepakyla iš patalo, neišeina į lauką ir neturi galimybės pakelti akių į dangų. O aš tokią galimybę turiu. Be to, turiu daug įvairios veiklos, gerą draugę, bičiulių. Ir mamą dar turiu, kuri su manimi gyvena ir man padeda pasitvarkyti namuose. Taip pat turiu seserį ir brolį. Todėl aš gyvenime vadovaujuosi taisykle „Gyvenk, džiaukis ir mylėk“.

Gražiai, nuosekliai ir vaizdingai pasakodama savo gyvenimo istoriją I. Bražinskaitė teigė, kad jai gimti buvo lemta vieną dukrą jau auginusių marijampoliečių Stasės Marės ir Vido Antano Bražinskų šeimoje. Anot aktyviai, kiek tik leidžia jėgos, gyvenančios moters, ji į šį pasaulį tarsi norėdama kuo greičiau su juo susipažinti ėmė belstis gerokai per anksti. Deja, pasak Irmos, jos mamai priešlaikinis gimdymas Kauno klinikose buvo labai komplikuotas ir vos 700 gramų svėrusią naujagimę medikai iš motinos įsčių išėmė mažylės galvytę suspaudę akušerinėmis replėmis.

– Mama yra pasakojusi, kad pirmieji mano gyvenimo metai prabėgo klinikose, neišnešiotų naujagimių skyriuje buvusiame inkubatoriuje, – teigė Irma. – Be to, paaiškėjo, kad gimdymo metu akušerinėmis replėmis man buvo pažeistas vienas iš svarbiausių centrinės nervų sistemos nervų. Aš negalėjau ryti maisto, be to, nejudinau apatinės kūno dalies.

Žodžiu, nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų Irma buvo priversta tiesiog grumtis už galimybę išgyventi šiame pasaulyje. Moteris sako, kad mama jai pasakojo, jog maždaug iki trejų metų jos neįgali mažylė tik gulėdavo ir nuolat verkdavo. Paskui mergaitei vieną po kitos teko atlaikyti dvylika operacijų.

Vaikystė – ligoninėse ir sanatorijose

– Kiek atsimenu vaikystę, daugiausia laiko praleisdavau ne tėvų namuose, o ligoninėse ir sanatorijose, – sako Irma. – Operacijos, po jų reabilitacijos davė teigiamų rezultatų. Mano kojelės pradėjo šiek tiek remtis į žemę ir po pusę žingsnelio pradėjau kad ir labai sunkiai, bet po truputėlį judėti, vaikščioti.

I. Bražinskaitė neslepia, kad tai, jog jai pavyko bent iš dalies atsistoti ant savo kojų ir išmokti savarankiškai judėti, buvo didelis ją operavusių gydytojų, reabilitacijos specialistų ir jos pačios bendras laimėjimas. Mat Irma anksti suprato, kad yra dalykų, kurių niekas kitas už ją padaryti negali, todėl atkakliai, žingsnis po žingsnio stengėsi daryti viską, kas tik įmanoma, jog galėtų gyventi kuo savarankiškiau. Štai, pavyzdžiui, mokydamasi Kauno specialiojoje mokykloje judesio ir padėties sutrikimų turintiems mokiniams Irma jau penktoje klasėje pradėjo savarankiškai, viešuoju transportu, savaitgaliais važinėti į namus. Žinoma, tam reikėjo mamos sutikimo ir mokyklos pritarimo.

Sunkiausias darbas – prašyti

Šią taisyklę – ką įmanoma atlikti be kitų žmonių pagalbos – moteris sau taiko ir dabar, stengdamasi ką tik galima padaryti pati, o į kitus prašydama padėti kreipiasi tik iš tiesų išskirtiniais, ne jos jėgomis kažką padaryti atvejais. Tiesa, marijampolietės teigimu, aplinkiniai toli gražu ne visada tam pritaria. Irmos teigimu, miesto maršrutinių autobusų vairuotojai, vos išvydę ją su drauge Ramute Marijampolėje, Kosmonautų gatvėje, netoli namų esančioje autobusų stotelėje su vaikštynėmis lipančias į autobusus, skuba guostis kitiems keleiviams: „Vėl šitos įlipo...“ Irmos nuomone, ją su drauge pasijusti nepageidaujamomis keleivėmis sveiki vyrai pasistengia todėl, kad jiems „sunku“ atsikelti iš vairuotojo kėdės ir prie autobuso durų ištraukti tam tikrą rampą, skirtą tokiems kaip Irma ir jos draugė žmonėms įlipti į autobusą. Vairuotojai, matyt, bijodami, kad sunkią judėjimo negalią turinčioms keleivėms autobuse nenutiktų kas bloga, anot I. Bražinskaitės, dažnai joms priekaištauja, jog jos važiuoja be palydovų ir liepia kuo greičiau eiti sėsti. „Jiems, matyt, sunku suprasti, kad mes neturime mus lydėti priskirtų socialinių darbuotojų, – teigia moteris. – Be to, kiekvieną kartą prašyti, kad mums palydėti vis atsiųstų po darbuotoją, nematome reikalo ir netgi būtų nesmagu. Juk pats sunkiausias darbas yra prašyti. Todėl stengiamės kuo rečiau tais autobusais važinėti ir, kai leidžia oro sąlygos, iki miesto centro nueiname pėsčios, pasiremdamos vaikštynėmis.“

Dar vienas dalykas. Gražiai tvarkomame ir dėl to ne vienam svečiui baltą pavydą sukeliančiame mūsų mieste, Irmos teigimu, tokiems, kaip ji žmonėms, jau yra nemažai padaryta, bet dar daugiau reikėtų nuveikti. Štai jau ne kartą „linksniuotoje“, naujai tvarkomoje Kauno gatvėje, pasak I. Bražinskaitės, po rekonstrukcijos buvo sumontuoti tokie aukšti bordiūrai, kad nei ji, nei jos draugė dabar į maršrutinį autobusą visai negali įlipti ir, žinoma, išlipti.

Stengiasi iš gyvenimo pasiimti viską, ką tik įmanoma

Irma, kurią ir I grupės neįgaliųjų draugijoje, ir Marijampolės socialinės pagalbos centre dauguma vadina Irmute, pokalbio metu ne kartą pabrėžė, kad labai myli gyvenimą ir stengiasi pasinaudoti visomis jo suteiktomis galimybėmis. Moteris, kiek leidžia sveikata ir jėgos, stengiasi apsilankyti visuose mieste vykstančiuose kultūros renginiuose, jau aplankė renovuotą Marijampolės P. Kriaučiūno viešąją biblioteką ir pasidžiaugė įrengtu patogiu pandusu. „Ten tokioms, kaip mums su Ramute, labai patogu ir labai daug veiklos, – džiaugėsi moteris. – Dar ne viską spėjome ir apžiūrėti.“

Marijampolietė dažnai lankosi Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ projektiniuose renginiuose ir susiėjimuose. Ten tapo, piešia, išmoko dekupažo paslapčių, pasidaryti rėmelius ir kitus daiktus.

Irma bent porą kartų per savaitę apsilanko ir I grupės neįgaliųjų draugijoje, kuriai vadovauja jos bendravardė Irma Kavaliauskienė. I. Bražinskaitė sako mėgstanti padainuoti ir dalyvauja Gintaro Difarto vadovaujamo šios draugijos moterų ansamblio „Girnos“ veikloje, o kiekvieną sekmadienį stengiasi nueiti į bažnyčią, sudalyvauti šv. Mišiose ir, kiek įstengia, paaukoti bažnyčiai.

– Per Mišias padėkoju Dievui, kad dar galiu ateiti į bažnyčią, kad galiu džiaugtis gyvenimu, ir po Mišių visi rūpesčiai ir vargai atlėgsta“, – sako Irma, neslėpdama, kad kelią į bažnyčią rado prieš 10 metų, kai patyrė daug skausmo ir sunkius išgyvenimus.

Be to, jau treti metai moteris sportuoja sporto klube „Siekis“.

– Esu labai dėkinga šio klubo vadovui Tomui Kiveriui, kad mane priėmė į klubą, sudaro galimybes dalyvauti atitinkamos kategorijos varžybose, – sako Irma.

Sporto klube moteris kultivuoja sunkiąją atletiką ir džiaugiasi šiemet jau iškėlusi štangą su 60 kg svoriu.

Didžiausia svajonė – dirbti

Irmos teigimu, jos diena prasideda anksti, 6 val., nes kiekvieną rytą ji išsitrenka galvą, nusiprausia, pasigamina pusryčius. Atsikėlusi moteris teigia jau turinti visos dienos planą, kur nori ar reikia nueiti, ką turi padaryti, ką nusipirkti.

„Kur eisiu, ką darysiu, apgalvoju iš vakaro, – sako marijampolietė. – Juolab kad iš tiesų turiu daug įvairios veiklos. Be to, Ramutė turi kompiuterį, kuriuo dalinasi su manimi, nes moku juo naudotis.“

I. Bražinskaitė neslepia, kad šiuo metu didžiausias jos noras – dirbti. Moteris teigia kelerius metus darbavusis namuose – vienai Vokietijos įmonei iš pateiktų detalių surinkdavusi priedus užuolaidoms. Deja, maždaug po šešerių metų įmonė bendradarbiavimą su mūsų šalimi nutraukė ir marijampolietei beliko visas galva pasinerti į įvairią laisvalaikio veiklą.

– Ieškodama darbo daug kur skambinau, daug kur ėjau, tačiau darbdaviai, vos išgirdę, kad dirbti galiu vos po tris valandas, teigia, jog su tokia darbuotoja jiems per daug klapato, tai yravisokio popierizmo, – sako Irma. – Manau, kad galėčiau dirbti telefonu ir, pavyzdžiui, konsultuoti psichologinių sunkumų turinčius, nebematančius prasmės gyventi žmones. Aš šiuo klausimu turiu pakankamai patirties ir žinių, todėl tikrai įstengčiau juos motyvuoti. Be to, esu baigusi vidurinę mokyklą, esu žingeidi ir nuolat domiuosi panašiais klausimais.

* * *

Kūčių vakarą I. Bražinskaitė prie tradicinio Kūčių stalo Savivaldybės jai skirtame socialiniame bute Kosmonautų gatvėje šiais metais sėdėjo dviese su mama. Ant stalo buvo dvylika patiekalų, bute stiprindama šventinę nuotaiką kvepėjo papuošta eglės šaka.

– Manau, kad Kūčios yra išskirtinis rimties, susikaupimo metas, ir tą vakarą visi privalo būti savo namuose, – teigė Irma. – O Kalėdos – dovanų metas. Kasmet tikiuosi ir vis dar sulaukiu dovanų.

Norėtume tikėti, kad džiugių dovanų I. Bražinskaitei atneš ir naujieji, 2019 metai. Gal tai bus pasiūlymas dirbti, apie kurį Irma nuolat svajoja, gal koks nors geradarys, perskaitęs šią publikaciją, ras galimybių jai padovanoti nešiojamą kompiuterį su interneto prieiga, o gal išsipildys kokia nors slapta šios gyvenimą labai mylinčios moters svajonė... Juolab kad Irma neslepia, jog tiki, kad svajonės pildosi...

Ričardo Pasiliausko nuotrauka

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite