Baisiausia šioje istorijoje yra tai, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba atėmė berniuką iš Pakruojyje gyvenančios šeimos dėl vieno vienintelio skundo, net nesant jokiems realiems įrodymams, kad prieš vaiką buvo smurtaujama.

Įprastą vakarą šeima ramiai ruošiesi vakarienei, kai netikėtai į jų kiemą su sirenomis ir įjungtais švyturėliais įlėkė policijos ekipažas. Pareigūnai patikrino tėvų blaivumą, apžiūrėjo vaiką. Jokių smurto požymių nei aplinkoje, nei ant berniuko kūno policininkai nenustatė, tėvai buvo visiškai blaivūs, o pats vaikas neigė buvęs muštas. Po kelių minučių atvyko ir Vaiko teisių apsaugos specialistai. Jie taip pat apklausė ir apžiūrėjo vaiką, ir, nors nerado jokių smurto požymių, berniuką išsivežė.

Tėvai iki šiol ištikti šoko ir negali suprasti, už ką iš jų atimtas vaikas? Jau ilgiau nei pusmetį vykstantis tyrimas iki šiol nepateikė jokių smurto įrodymų. Aplinkiniai, pažįstantys šeimą daugelį metų, kaip susitarę tvirtina, kad rūpestingesnius ir labiau mylinčius tėvus turbūt būtų sunku rasti, pabrėžia šiltus sūnaus santykius su mama, nuo kurios vaikas negailestingai buvo atplėštas ir kurios nematė jau 7 mėnesius.

Galime tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi mažas berniukas, kuris gyvena jau pas trečius globėjus, lanko svetimą mokyklą, nuo tėvų yra visiškai atribotas ir jau du kartus taip smarkiai sirgo, kad buvo paguldytas į ligoninę. Kas dedasi jo mažoje galvelėje ir širdelėje? Kas ir kaip jam paaiškino šią situaciją? Kokią psichologinę pagalbą suteikia?

Nors tėvai klusniai vykdo visus nurodymus: lankosi pas psichologus, vaikšto į pozityvios tėvystės kursus, varsto visų įmanomų institucijų duris bandydami išprašyti grąžinti jiems vaiką – jų pastangos bevaisės. Posėdis pratęsė kardomąją priemonę – nesimatyti su vaiku jie negalės dar iki vasario mėnesio, t.y., iš viso bus 9 atskirties mėnesiai.

Kauniečių šeimos istorija – geras pavyzdys kaip viešumo dėka situacija buvo išspręsta per mėnesį. Ar ir Pakruojo šeimos atveju tik viešumas gali tapti vieninteliu kovos būdu prieš absurdiškumą?