Angle down Atgal

Sukandžiotos rankos – grožio salono savininkės kasdienybė

Praeitą savaitę Pasvalyje, Biržų gatvėje, atsidaręs gyvūnų grožio salonas „Mardo“ sulaukė netikėtai didelio dėmesio – vos per kelias dienas užsakymų sąrašas užsipildė mėnesiui į priekį. 

Įkvėpė senelis 

Jaukios „Mardo“ patalpos sukuria apgaulingą įspūdį, jog patekome ne į gyvūnų, o į žmonių grožio saloną. Tik išvydus specialią vonią ir kirpimo stalą suvoki, jog čia dailinami keturkojai. 

„Mardo“ įkūrėja ir savininkė – Pajiešmeniuose gimusi ir augusi, dabar Pasvalyje gyvenanti Martyna Šauklytė. Nuolat besišypsanti mergina neslėpė džiaugsmo pirmosiomis darbo dienomis. 

– Labai nustebino nuostabūs žmonės ir jų augintiniai. Prisipažinsiu, maniau, kad ateis vienas kitas pažįstamas, gal kokia mamos draugė, o dabar užsakymų turiu mėnesiui į priekį. 

Paklausta, ar nebūtų buvę geriau pasirinkti žmonių kirpėjos specialybės, mergina gūžteli pečiais. 

– Niekuomet nesu kirpusi žmonių, tai negaliu palyginti. Man labiau patinka gyvūnai. Visuomet patiko. Ir tai, ko gero, buvo nemenkas senelio Kazimiero Šauklio nuopelnas, kuris visą gyvenimą dirbo veterinaru. Meilė gyvūnams paskatino rinktis ir studijas – Kaune Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre mokiausi gyvūnų priežiūros specialybės. Kaip sugriebti gyvatę? Martyna pasakoja, jog mokslai žavėjo praktinėmis veiklomis. – Mus mokė, kaip kiekvienam gyvūnui sukurti komfortišką gyvenimo aplinką. Nuo maitinimo raciono iki ligų prevencijos, nuo ausų valymo iki kosmetinių priemonių parinkimo. Ir čia kalba eina ne tik apie kates ar šunis, bet apie visų rūšių gyvūnus – agamas, iguanas, vėžliukus, žuvis ir t. t. Kai studijavome šaltakraujus, praktiką atlikome Kauno zoologijos sode. Ten tau duoda kokią gyvatę ar žaltį ir turi jį taip sugriebti, užfiksuoti, kad jis nejudėtų. Turi tik vieną galimybę tinkamai sugriebti. Baimės buvo daug. Tik vėliau mums papasakojo, jog tie gyvūnai yra paruošti mokymams ir nieko nedaro…

Norėjo grįžti į Pasvalį 

Gyvūnų priežiūros specialistai dažniausiai įsidarbina zoologijos soduose arba gyvūnų prekių parduotuvėse. Tačiau nei viena, nei antra Martynos netraukė. 

– Mokykloje buvo mokomoji gyvūnų kirpykla. Ten gerokai pigiau nei mieste (praktiškai tik susimokėjus už medžiagas) studentai kirpdavo šunis ir kates. Man labai patiko šis darbas. Mokslus baigiau prieš dvejus metus ir grįžau į tėviškę. Norėjau grįžti, „nelipo“ man Kaunas. Kurį laiką kirpau šunis namuose, po to dirbau Biržuose naujai atidarytoje veterinarijos klinikoje, galop su draugu nusprendėm atidaryti gyvūnų grožio saloną Pasvalyje. Didžiuosiuose miestuose šis rinkos segmentas jau pasidalintas, tad tėviškėje mačiau neišnaudotą verslo nišą. Kol kas dėl savo sprendimo nesigailiu. Žinoma, nemažai prisideda ir karantino apribojimai. Važiuoti į Biržus ar Panevėžį dabar negalima, o juk kailiai ir nagai augintiniams auga nežiūrint į visus draudimus, tad bent jau kol kas klientų stoka negaliu skųstis. 

Beje, „Mardo“ – tai Martynos ir jos draugo Dovydo vardų santrauka. 

Svarbiausia – neišgąsdinti 

Salono savininkė pasakoja, kad visas vidutinio dydžio šuns sutvarkymas trunka iki trijų valandų. 

– Pirmiausia išvalomos ausys ir akys, tuomet maudomės. Po vonios iš kailio išpučiame drėgmę, šukuojame, džioviname. Tuomet pašalinamas pokailis, pabaigoje – karpomi nagai. 

„Mardo“ klientai.
„Mardo“ klientai.

Čia pat Martyna priduria, jog tai ne žmogaus, o gyvūno kirpimas, todėl kiekvienas naujas klientas – atskiras ir unikalus iššūkis. 

– Žmogui ramiai išsėdėti dvi valandas nėra lengva, o gyvūnui tai tikras išbandymas. Be to, kiekvienas šuo turi savo baimių – vieni bijo džiovintuvo garso, kitiems nepatinka maudynės ar nagų karpymas. Todėl tiek prieš pradedant procedūras, tiek po jų būtina pasidžiaugti, pasimyluoti, pavaišinti skanuku tam, kad gyvūnas priprastų, nejaustų streso ir žinotų, jog tai yra vieta, susijusi su saugumu. O ir paties kirpėjo atidumas bei meistriškumas šiame darbe būtinas. Būna – dailini snukį, o pačiame atsakingiausiame momente tavo klientas staiga kažką pamato ir pasuka galvą… Kartais tokiais atvejais tenka net viską pradėti iš naujo. 

Beje, šuns grožio procedūrose šeimininkas nepageidaujamas. 

– Matydamas šalia savęs šeimininką šuo bando „kviestis pagalbos“, sunkiai susikaupia, nebūna ramus. Todėl šeimininkų prašome palaukti atskirai. 

Svarovskio kristalais puošti šunys 

Kaip ir žmonių, taip ir gyvūnų šukuosenoms egzistuoja mados. Nors mūsų rajono gyventojai dažniausiai prašo tradicinių paslaugų – kailio ir nagų sutvarkymo, Martyna pasiruošusi patenkinti pačius įnoringiausius įgeidžius. 

– Nuolat seku naujoves. Dabar ateina mada ant šunų nugarų išskutinėti įvairiausius ornamentus – eglutes, pėdutes ir papuošti jas Svarovskio kristalais. Kol kas niekas neprašė tokios paslaugos, bet jei reikėtų – kodėl gi ne. Taip pat ateina mada dažyti šunų plaukus. Galbūt tai ir gražu, bet asmeniškai man – nėra priimtina. 

Vienas įspūdingiausių Martynos klientų – 14 kg sveriantis Meino meškėnas.
Vienas įspūdingiausių Martynos klientų – 14 kg sveriantis Meino meškėnas.

14 kilogramų katinas 

Gerokai įnoringesni klientai – katės. 

– Jas geriausia šukuoti, tuomet mažiau vargo. O jei reikia kirpti, gali būti tikras, jog visos rankos bus sudraskytos. Katiės, skirtingai nei šuns, neužfiksuosiu pavadėliu, kad ji stovėtų. Ji tik ir taikysis lįsti kur į kampą ir pasislėpti. Kai dirbau veterinarijos klinikoje, ten buvo galimybė primigdyti kates, tuomet jas tvarkyti lengviau. Savo salone tokių sąlygų neturiu, tad tai bus dar vienas iššūkis. 

Beje, būtent katinas buvo bene įspūdingiausias Martynos klientas. 

– Dirbant Biržuose mums į kliniką paskambino pagyvenusi moteris ir paprašė nukirpti jos katiną. Kadangi gyvūnui buvo 12 metų ir jis svėrė 14 kilogramų, močiutė negalėjo jo atgabenti pas mus į kliniką, tad teko važiuoti patiems. Tai buvo milžiniškas, piktas Meino meškėnas. Kol su kolege jį pagavome ir užmigdėme, abiejų rankos buvo kruvinai sudraskytos iki alkūnių… Katinas buvo toks sunkus, kad vos panešėme dviese… – kvatojasi Martyna Šauklytė. 

Kalbant apie kačių madas, mergina papasakojo, jog dabar labai populiaru kates kirpti plikai. Taip jos nesišeria, jų nereikia šukuoti, o ant uodegos galo galima palikti liūtą primenantį bumbulą… 

Sukandžiotos rankos – ne šuns problema 

Martyna pasakoja, jog patys mieliausi ir meiliausi klientai – labradorai. 

– Tai šunys, kurie nepraleidžia progos pamiegoti. Įkeli į vonią prausti, o jis padeda galvą ant krašto ir snaudžia. Jei paprastai kerpami šunys išstovi maždaug valandą, labradoras prigula po pirmų dešimties minučių. Ne visi šunys mėgsta karpytis nagus, bet tik ne labradorai. Jie atkiša koją ir… miega toliau. 

Tiesa, ne visi šunys tokie malonūs. Iki kraujo sukandžiotos rankos – Martynos kasdienybė. Tačiau tokie atvejai nė kiek neatvėsina jos užsidegimo dirbti gyvūnų grožio salone. 

– Draugas, matydamas mano sukandžiotas rankas, ne kartą yra sakęs, jog nė už ką nesirinktų tokios specialybės (juokiasi). O jei kalbant rimtai – niekuomet nekaltinu šuns. Tai ne jo, o šeimininko problema. Visi gyvūnai iš prigimties yra geri, o vienokį ar kitokį jų charakterį bei elgesio modelį suformuoja žmonės. 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite