Angle down Atgal

Sudie, senoviški riebūs lietuviški baliai?

Įsismarkaujant blaivininkų talibams ir kitiems veryganams susimąsčiau: bus ne kas. Tikrai ne kas. Turiu omenyje: o kaipgi mes baliavosim, kol šitie draudikai ir draudėjai valdžios krėsluose sėdės?! Kaip mes švęsime savo jubiliejus, vardadienius, uošvių gimtadienius ir algų dienas?

Kad bent pusę tų draudimų bet kuri kita valdžia atėjusi atšauks, beveik neabejoju, bet ką daryti iki to laiko?

Jau pats baliaus organizavimas sukels bereikalingo streso ir įtampos. Įsivaizduokit, nueinate į „maksimą“, apsiperkate baliui. Na, duona, dešra, agurkas, pomidoras ar silkė kol kas neuždrausta. Kaip ir baltos mišrainės komponentai. Tačiau privažiuojat su vežimėliu į alkoholio skyrių, įsikraunat degtinės, brendžiuko, šampano – susidaro šioks toks kiekis, važiuojat link kasos ir... jaučiat blaivininkų paveiktų žmonių žvilgsnius. Jei anksčiau buvo galima sulaukti pavydžių žvilgsnių (gal žmogus irgi nori išgerti, bet neturi už ką), tai dabar žmonės tie patys, bet žvilgsniai – jau ne pavydūs, bet smerkiantys. Gręžia akimis jus ir jūsų vežimėlį, kad net nepatogu darosi.

Na, gerai, apsiperkate, parvažiuojate, iškeliate balių. Muzikantas groja, svečiai pakampes ramsto, laikas visus prie stalo kviesti. Kaip anksčiau dainuodavo muzikantai kviesdami užstalėn? Ogi va kaip:

„Kviečiame visus už stalo,

už stalo mielieji svečiai,

tenai jau seniai jūsų laukia,

degtinė ir skanūs užkandžiai!“

Stop, stop, stop! Nejau jūs manote, kad dabartiniais laikais taip galima?! Kai aplink visuotinė blaivybė, jūs kviesit svečius už stalo šnapso lakt? Tikrai – nei šis, nei tas. Galima ir problemų prisidaryti... Teks apsieit be tokių dainų, o svečius pakviesti prie stalo panašiai taip, kaip kviečiama kapinėse gedulingų pietų: „Ačiū visiems, kad radot laiko ateiti, o dabar tyliai kviečiu prie stalo...“

Eikim toliau. Susėda tie svečiai, pusbalsiu kažką murmėdami, jūs norite paprašyti dėmesio, pasakyti kalbą, o gal ir tostą. Kaip anksčiau tą darydavot? Teisingai, peiliu ar šakute per butelį paskambindavote. Dabar taip negalima, nemadinga, nešiuolaikiška. O ir jei sugalvosit kažkaip kitaip paprašyti to dėmesio (pavyzdžiui, atsistosit ant galvos – visi tikrai turėtų tai pamatyti ir atkreipti dėmesį) ir... ką tada darysit? Nes anksčiau paragindavote prisipilti ir išgerti. O dabar ką? Silkės užkąst ant tuščio skrandžio pasiūlysit? Ar baltos mišrainės?

Ne, ponai, čia nejuokinga, čia graudu. Nes toliau bus dar blogiau.

Tarkim, kas nors atidarys tuos butelius, pasipilstys, išgers, apsitarnaus. Bet štai kas nors pasako kalbą, muzikantai padainuoja dainą, ir ateina toks tarpelis, kai seniau būdavo dainuojama:

„Po stikliuką, ir po mažiuką

Mes išgersime, mieli draugai...“

Tai tarsi tokia baliaus reklaminė pauzė, sekanti po kiekvieno rimtesnio veiksmo. O dabar kaip bus? Stos nejauki tyla? Ar visgi išdrįs muzikantai padainuoti, o visi apsimes, kad čia ne jiems, ir išgers tik po kurio laiko? Neaiškumai, neaiškumai...

Juk tikrai, anksčiau baliuose viskas būdavo aiškiau. Truputį išgėrus ir užkandus rinkdavome komendantus (arba stalo viršaičius, seniūnus, paprašaikas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Jų pagrindinė užduotis buvo aiški: pasirūpinti, kad svečiai neliktų neišgėrę. Papilstyti, paraginti, pajudinti. Ir įsivaizduokit, kas būtų dabar, jei per kokią klaidą užsimiršę komendantus išrinktume? O ką jie veiktų, jei raginti išgerti – nemadinga ir nešiuolaikiška? Sėdėtų butelį apsikabinę? Ar priešingai – stebėtų, kad niekas nepadaugintų?

Ir tai toli gražu ne viskas. Seniau baliuose, po rimtesnių kalbų, ką darėme? Dainavome. Liaudies dainas ir populiarius šlagerius, Ciciną ir Mikutavičių. Dainuoti kol kas dar neuždrausta, betgi žiūrėkit, mielieji, ką dainuojat! Kad paskui prieš kokį trečios eilės pusbrolį, žalių valstiečių gerbėją, aiškintis nereikėtų.

Štai populiari buvo tokia kantri grupė „Jonis“, baliuose jos dainos gerai skamba. Bet... palaukit, o čia kas? „Už degtinės butelioką gausi vyrą kaip lelioką...“ Stop, „Jonis“ baliuose jau nepageidaujamas.

Pabandom liaudiškai: „Vyrai gėrė vyrai gers, kol žemelė apsivers..“ Stop! Vėl apie gėrimą?! Ne, liaudiškai irgi negalima.

Tai gal ką iš „Brolių Aliukų“ repertuaro? Lietuviški baliai be jų juk ne baliai? Betgi kaip suprast tokią dainą: „Gerk, gerk, broleli gerk, gražūs tavo trobesiai, dėl to tu neliūdėk, kad ir kiauri stogai...“ Deja, Aliukų kūrybą iš balių repertuaro irgi teks pašalinti.

Staiga girdi, kaip kažkokiu būdu smarkiau apšilęs kaimynas užplėšia: „Geriam degtinę, alų vyną ir naminę!“ Stop, Jonai, Jėzau Kristau aukštielninkas, ką tu čia dainuoji??“ Kas čia per dainos? „Išjunk šviesą“? Čia grupė tokia? Tai viskas, baigiam su ja, išjungiam, veryganiškoj Lietuvoj jos daugiau nėra!

Taip bebraukant balių repertuare nebelieka ir Cicino su jo „taure vyno“, ir Kastyčio Kerbedžio su jo „pienių vynu“, ir Irmos Jurgelevičiūtės su „Žalių bangų vynu“, ir Aleksandro Makejevo („Aš pragėriau žirgelį ir kamanėles, dabar reiks mergelę pragert...“), ir Žilvin Žvagulio („Alaus danguje nėra“), ir Tomo Augulio („Vyno, vyno, noriu kad man apsisuktų galva“), ir net paties „Trijų milijonų“ autoriaus Mariaus Mikutavičiaus („Jei laiku parėjai, pasitinka šeimyna ir ateina kaimynas su buteliu vyno...“). Nieko nelieka. Nors imk ir rožančių giedok, nuo skausmingųjų paslapčių pradėjęs...

Bet štai ateina vidurnaktis – puotos kulminacija. Anksčiau tokiu metu pokšėdavo šampano šūviai, o muzikantai po „Ilgiausių metų“ paprastai dar dainuodavo „Pakelkim mes taurę linksmybių...!“ Kas dabar belieka? Naujoviškai gal tiktų „Pakelkim, pakelkim stiklinę kefyro...?“ Juk rimuojasi...

Bet gal dar nesigąsdinkim? Gal truputį pakentėkim. Juk kiek čia tiems veryganams valdžioje beliko? O ateis kiti – ir net nesvarbu, kurie, ar iš kairės, ar iš dešinės – žiūrėk, ir grįš visos senos geros tradicijos į savo vietas. Nes, manyčiau, kad ir tuos, kurie valdžioje, daugelį tokie draudimai oi kaip užknisę.

Ir kaip mes tada užtrauksim per mūsų riebius didelius storus balius!..

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite