Šildė tradicinio laužo liepsna.
Angle down Atgal

Su prisiminimais, viltimi ir tikėjimu

Gyvenimo įvykiai labai greitai virsta istorija.

Tai, kas atrodo, buvo tik vakar, kas dar taip gyva – su visais pojūčiais, detalėmis, išgyvenimais, sentimentų nepripažįstantis kalendorinis laikas tiksliai sustato į savo vietas. Nuo tos lemtingosios Sausio 13-osios mus skiria jau 29 metai. Tuo visai nesunku patikėti, kai visą šalį sukrėtusių įvykių išvakarėse, sausio12 dieną, Teofiliaus Matulionio aikštėje Kaišiadoryse šalia vyresniosios kartos matai tiek daug jaunų veidų. Ir tuos vaikus, taip nerūpestingai ir smagiai pilnais šaukštais kabinančius garuojančią kareivišką košę...

Žiūri ir jauti, kaip mūsų patirtys mus visus, čia kasmet susirenkančius, tarsi padalija į dvi dalis: tuos, kurie prisimena, ir tuos, kurie tiesiog – žino, yra skaitę, girdėję. Kiekvienais metais tų, kurių veidai be sunkaus prisiminimo šešėlio, vis daugiau. Ir tai yra laimė, nes kiekvienas mūsų gyvena viltimi, kad vaikai tokių prisiminimų neturėtų. Kaip tie, kurie gimė po 1991-ųjų sausio 13-os.

Tačiau yra vienas svarbus dalykas – lyg tiltas – kuris mus visus, visas Lietuvos kartas – jungia, vienija. Tai – pasididžiavimas. „Sausio 13-oji kartu yra ir mūsų pergalės diena“, - visiems susirinkusiems į Laisvės dienos gynėjų minėjimą adresuoja rajono savivaldybės meras Vytenis Tomkus. Pergalės dieną reikia visiems būti kartu. Vien dėl to, kad kada nors tie vaikai ir kiti jauni žmonės papasakotų savo vaikams ir vaikaičiams, jog iš arti matė tuos, kurių dainų išsigando galingi tankai.

Nors praėjo beveik 30 metų, toji Sausio 13-oji dar per arti, kad iki galo įvertintume ir pajustume šios pergalės didybę ir unikalumą – beginklės mažos tautos pergalė prieš didžiulį monstrą. Tolimos ateities kartos apie tai kalbės kaip apie Pilėnus, kuriuos savo kalboje prisiminė ir mūsų miesto viešnia Nepriklausomybės akto signatarė dr. Laima Liucija Andrikienė, tą atmintiną sausį 10 dienų kartu su kitais kolegomis išgyvenusi parlamente.

Prisiminimai apie tai, kaip jautėsi, kaip užleido savo kabinetą į parlamentą atėjusiam kunigui klausyti gynėjų ir parlamentarų išpažinčių, nes kiekviena čia praleista valanda galėjo būti paskutinė, ką jautė, išėjusi pabendrauti su parlamentą apsupusiais ir nuo priešų tankų saugančiais žmonėmis. – Niekada iki to ir niekada po to nebuvau mačiusi tokios minios.

Daugybė žmonių stovėjo ir tylėjo, bet nuo jų sklido tokia jėga! - kalbėjo Nepriklausomybės akto signatarė. Tėvynę mylėjusių taip, kad už ją atidavė savo gyvybes atminimui – KASP 208 Kaišiadorių kuopos karių salvės. Kaip ir kasmet – skaitomos kritusiųjų pavardės. Tai žmonės, kuriems apibūdinti geriausiai tinka arkivyskupo G. Grušo žodžiai, pasakyti laidojant 1863-ųju sukilėlių palaikus: „Visi jie tapo mūsų laisvės pamatų akmenimis“.

Dabar reikia didžiulės atsakomybės, nes ant tokių pamatų kreivas mūras augti tiesiog neturi teisės. Laisvės dienos gynėjų minėjimą, kaip mūsų mieste jau įprasta, šildė laužo liepsnos, kurių atšvaitai krito ant šokančių ir dainuojančių kaišiadoriečių veidų: pritarėme „Verpetai“, Česlovo Kriščiūno muzikai. Kartu su jaunaisiais „Žilvitos“ ansambliečiais ant aikštės grindinio sukosi ir šaunių Žiežmarių gimnazistų poros: suburti nuostabaus mokytojo Donato Stanionio nešini deglais jie pėsčiomis įveikė atstumą nuo Žiežmarių iki Kaišiadorių kartu nešdami ir viltį – su tokiu jaunimu nepražūsime. Tad dar kartą visus – su mūsų Pergalės diena!

Autorės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite