Angle down Atgal

Studentė išsiaiškino, ko senjorams trūksta Klaipėdoje

„Norint pagerinti senjorų gyvenimo kokybę Klaipėdos mieste, nebūtinos labai didelės investicijos“, - svarsto jauna klaipėdietė Ieva Matulionytė. Atlikusi bakalauro darbo tyrimą „Šuo, raktai ir telefonų knyga: daugiabučių kaimynų santykiai senjorų akimis“ mergina atskleidė daug įdomių detalių.

„Atlikdama šį tyrimą supratau, kad senjorams labai stinga bendravimo. Nes argi kitu atveju jie taip noriai įsileistų nepažįstamą žmogų į savo namus ir atvirai dalytųsi savo patirtimi?“ - svarstė Ieva.

Kodėl kaimynai nesisveikina?

LCC tarptautiniame universitete komunikaciją studijavusi I. Matulionytė tyrime ieškojo atsakymų į klausimus: kaip senjorai patiria kaimynų santykius ir kokią reikšmę jiems teikia?

Mergina „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad mintis atlikti tokį tyrimą jai kilo praėjusį rudenį.

„Norėjau rašyti bakalauro darbą apie tai, kas man pačiai asmeniškai būtų įdomu. Kadangi pati gyvenu daugiabutyje, man kilo klausimas, kodėl Lietuvoje daugiabučių kaimynai dažnai nesisveikina. Visgi supratau, kad negaliu savo tyrime kelti tokio konkretaus klausimo, nes gal tai tėra mano asmeninė nuomonė ir patirtis, gal kituose daugiabučiuose gyvenantys kaimynai sveikinasi. Tuomet ir išsirutuliojo tema: kaip bendrauja daugiabučių kaimynai. Kadangi senjorai turi ilgametę gyvenimo daugiabutyje patirtį, tad ir pasirinkau būtent šią amžiaus grupę„, - pasakojo mergina.

Studentė atliko kokybinį tyrimą - tiesiogiai apklausė daugiabučiuose gyvenančius senjorus.

„Kad tyrimas būtų kuo objektyvesnis, visi apklausti senjorai buvo man nepažįstami. Žinoma, dalis jų buvo man rekomenduoti, tad buvo įspėti iš anksto. Tačiau vis tiek buvau nustebinta jų paprastumo ir svetingumo. Smagu, kad jų nereikėjo įkalbinėti dalyvauti tyrime, visi kalbintieji sutiko geranoriškai. Dar ir vaišindavo, ypač moterys, o kai kurie net dovanas dovanojo“, - prisiminė mergina.

Šis tyrimas jai pačiai atskleidė daug iki šiol negirdėtų dalykų apie daugiabučių istorijas.

„Man atsivėrė platūs horizontai. Iki tol aš net nebuvau girdėjusi, kaip žmonės anksčiau visi kartu kraustydavosi į naujai pastatytus daugiabučius. Gal ne visi mūsų kartos atstovai žino, kad Sovietų Sąjungoje egzistavo žinybiniai butai. Daug kas man buvo labai nauja, todėl buvo dvigubai įdomiau, nei, pavyzdžiui, rašyti bakalauro darbą apie tai, ką galėčiau paskaityti knygose. Tos informacijos, kurią išgirdau iš senjorų, labai stinga, tad tokius tyrimus būtina daryti. Juk tai yra mūsų tautos istorija ir ji yra svarbi“, - pasakojo mergina.

Bendrauti skatino kolektyvizmo dvasia?

Pasak I. Matulionytės, tyrimo eigoje atsiskleidė keturios temos. Pirmoji jų - bendroji namo gyventojų istorija.

Mergina išsiaiškino, kad sovietmečiu daugiabučio kaimynus siejo darbo ryšiai.

„Beveik visi gyventojai buvo iš vienos darbovietės: uosto, laivyno. Visi buvo maždaug to paties amžiaus ir man atrodo, kad jie bendravo gana glaudžiai, kadangi buvo pažįstami“, - Ievai pasakojo 78 metų Rudis, cituojamas tyrime.

Be darbo ryšių, kaimynus siejo ir bendrų namo plotų priežiūra - koridorių, laiptų, langų valymas.

„Anksčiau talkas organizuodavom, dabar kaip ir viską nuvalo, nebereikia nė tų talkų, nė nieko. Anksčiau dukart per metus būdavo tos talkos, tai susirenka, tai toks ir pabendravimas“, - pasakojo senjoras.

Privatizavus butus ir įvedus daugiabučio tvarkymo mokestį, kaimynams liko mažiau progų susitikti. Iškilo ir kitos problemos: „Čia daug pensininkų, vyresnio amžiaus žmonės, jie, matomai, nepriima tos nuosavybės, aš nežinau, kaip tas požiūris yra nepasikeitęs - atvažiuos kažkas ir sutvarkys. Atvažiuos, sutvarkys, bet mokėt reikia. Tas mūsų namas yra negražus, netvarkingas“, - pasakojo 68 m. Nika.

„Galima būtų teigti, kad sovietmečiu daugiabučiuose vyravo kolektyvizmo dvasia. Darbo ryšiai ir bendrų namo plotų priežiūra sudarė palankias sąlygas kaimynų bendravimui vystytis. Kita vertus, po privatizacijos suintensyvėjo gyventojų kaita“, - darbe rašo I. Matulionytė.

Apie kaimynus - iš telefonų knygos

Įvykę pokyčiai pateikiami antrojoje tyrimo temoje, pavadintoje „Nykstančios tradicijos, kaimynystės džiaugsmai ir vargai“.

I. Matulionytė savo darbe pasakoja, kad dėl suintensyvėjusios gyventojų kaitos, daugiabučių kaimynai susvetimėjo. Dėl to gyventojams tapo daug sunkiau patenkinti orientacinius poreikius gyvenamojoje aplinkoje. Pavyzdžiui, sovietmečiu patenkinti šį orientacinį poreikį padėdavo ir elementari telefonų knyga.

„Visi turėjome tuos paprastus telefonus. Aš pagal telefonų knygą turėjau visų namo gyventojų sąrašą ir telefonus. Žinojau ar po vieną gyvena, ar dviese, ar su vaikais, ar be vaikų ir bendrą vaizdą vis tiek susidarydavau. O dabar, šitame name aš nieko nežinau, nors yra tiktai 30 butų„, - cituojama 76-erių Kornelija.

I. Matulionytė pažymi, kad dėl kaimynų susvetimėjimo nyksta namo gyventojų tradicijos, pavyzdžiui, mirusiojo pagerbimas.

„Anksčiau dar būdavo mada kad bute mirusįjį pašarvodavo. Tada kaimynai nueidavom, pabūdavom ir į kapus palydėdavom, priklausomai nuo sąlygų, kur vyksta laidotuvės“ - cituojamas 78 senolis.

„Dabar net laiptinėje nežinai, kad yra miręs žmogus ir jo nepagerbi“, - apie tą patį pasakojo ir 91-erių Varna.

Kaime ir sode - draugiškesni?

Bendraudama su daugiabučiuose gyvenančiais senjorais, I. Matulionytė pastebėjo jų poreikį turėti artimą kaimyną, kuris suteiktų saugumo jausmą, pavyzdžiui, sunegalavus.

„Turėt buvusį bendradarbį ar dar kokį kitą artimą žmogų toje pačioje laiptinėje, geriau ir būt negali. Dažnai yra atsitikimų, kai pats negali atsirakinti durų. Telefonų numerius esu ir vienam, ir kitam kaimynui davus. Norėčiau, kad būtų nors vienas iš tikrųjų artimas kaimynas, kuriam galėčiau buto raktą įduoti“, - pasakojo Rudis.

Patikimas kaimynas itin vertinamas, nes išvykus gali palaistyti gėles ar pasirūpinti naminiais gyvūnais.

Konfliktų su kaimynais atveju pastebima tendencija kaimynams nesikišti į privačius kitos šeimos reikalus.

„Galima būtų teigti, jog sovietmečiu kaimynai vieni kitus pažinojo labiau nei šiandien. Susvetimėjusių kaimynų apsuptyje itin ryškus poreikis turėti artimą kaimyną„, - teigia I. Matulionytė.

Pasak jos, tyrime išryškėjo ne tik laikmečio, bet ir gyvenamosios vietos ypatumai, pateikiami trečiojoje temoje „Kaimo aidai mieste“, kur lyginamas kaimo ir miesto kaimynų bendravimas.

„Mama labai pajuto tą vienišumą, kaip tiesiog žingsnis per žingsnį nuo kaimyno ir nėra bendros kalbos, nėra vieno pas kitą vaikščiojimo: „Nu, sako, nesuprantu, kaip tie miesto žmonės visiškai tarpusavyje nebendrauja. Nėra net su kuo pasikalbėti, įspūdžiais pasidalinti, laiko praleisti vieni su kitais“, - cituojama 91 Varna.

Minimas ir šiai temai priskiriamas kaimynų bendravimas soduose. Sodo kaimynų bendravimas įvardijamas kaip draugiškesnis, artimesnis nei daugiabutyje dėl soduose esančios aplinkos sąlygų: atvirų erdvių, leidžiančių matyti kaimyną.

Šuo, suoliukas ir maži vaikai

Tyrime atsiskleidė įdomus niuansas, kad mieste žmonėms susibendrauti dažnai reikalingas tarpininkas. Jo vaidmenį dažnai atlieka šuo, suoliukas ir maži vaikai.

„Šuo bendrauja su kitu, taip mes, jų savininkai, pradedame bendrauti ir sutinku labai įdomių žmonių„, - cituojama Nika.

„Pats didžiausias bendravimas būdavo kieme, sėdint šalia ant suoliuko, ypač jeigu prižiūri vaikus. Tokia proga gera sueiti, laiko turi daug ir bendrauji. Mano mama man Klaipėdoje ir darbą surado besėdėdama kieme ir bebendraudama su kaimynais“, - antrino Varna.

Pasak studentės, dalis tyrimo dalyvių savo socialinius poreikius patenkina miesto subkultūrų veikloje, pavyzdžiui, senjorų susitikimuose. Tokiems senjorams poreikis bendrauti artimojoje aplinkoje yra mažiau svarbus.

Susvetimėjimas

Paskutiniojoje tyrime nagrinėjamoje temoje „Susvetimėjusi visuomenė“ mergina pasakoja, kad susvetimėjimas atsispindi ir kaimynų bendravimo etiketo trūkume.

„Dabar susitikus pasisveikinti yra nemadinga. Čia nebendraujančių yra daug. Viena kaimynė dirba parduotuvėje. Ji sako: „Ai, aš nepažįstu tų kaimynų, aš nesisveikinu.“ Va prašau - požiūris žmogaus. Žmogus šalia gyvena, o „labas“ pasakyti jam nesugeba. Žmonės yra labai susvetimėję„, - cituojama Nika.

„Noriu palinkėti, kad žmonės, kai atsikrausto, nors užeitų pas kaimyną, susipažintų, prisistatytų. Nebendrauk artimai, jei nenori, bet pasakyk, kad aš čia gyvensiu, būsiu jūsų kaimynas, nors tiek. Šito tai reikia“, - antrina aštuoniasdešimtmetis senolis.

Visuomenės susvetimėjimas pastebimas pagarbos trūkume senam žmogui, įžiebiančiame kartų konfliktus.

„Norėčiau, kad kaimynai, ypač jaunimas, būtų jautresni. Pagalvotų, kad ir jie pasens. Bet man atrodo, kad apie tai jie niekada nesusimąsto. Ir laiko tave toje pačioje žemiausioje lentynoje“, - susigraudinusiu balsu merginai porino 77-erių moteris.

„Kaukazo šalyse žmonės rūpinasi savais tėvais. Ten seni žmonės labai gerbiami. O čia - atvirkščiai. Čia turi vos ne iki pensijos sūnų išlaikyti. Nebėra pagarbos senatvei, nebėra niekur, nieko. Kad tik kuo greičiau kumpius užverstų (juokiasi), butas liktų ir taip toliau“, - apie tą patį kalbėjo ir aštuoniasdešimtmetis.

Pagarbos senam žmogui trūkumą senjorai aiškina dvejopai: tai tinkamo vaikų auklėjimo stoka, už kurią atsakingi arba tėvai, arba mokymo institucijos. Senjorai pastebi ir tai, kad tėvai savo laiko trūkumą vaikams kompensuoja jiems pirkdami išmaniąsias technologijas, tačiau toks tėvų elgesys kritikuojamas, nes technologijos vaikų neišauklėja.

Konkretūs pasiūlymai

Pasak I. Matulionytės, šis tyrimas parodė, kad norint pagerinti senjorų gyvenimo kokybę Klaipėdos mieste, nebūtinos labai didelės investicijos. Tyrimo dalyviai jai pateikė konkrečius pasiūlymus, kaip būtų galima pagerinti jų gyvenimo kokybę.

Siūloma Klaipėdoje sukurti daugiabučio kaimynų bendravimo iniciatoriaus pareigybę. Galbūt ji galėtų būti ir savanoriška.

Taip pat svarstoma, kad mikrorajonuose reikėtų pastatyti daugiau suoliukų, nes dabar kai kuriuose daugiabučių kvartaluose jų visai nėra, o senjorams būtų patogu susėdus pasikalbėti, susipažinti.

Norima, kad mikrorajonuose būtų įrengta ir daugiau senjorams tarpusavyje bendrauti pritaikytų patalpų, pavyzdžiui, stalo žaidimo kambarių, skaityklų. Ypač tokios infrastruktūros pasigendama Mogiliovo mikrorajone, pietinėje miesto dalyje, teigė senjorai.

Iš viso tyrime buvo apklausta 10 senjorų, kurių amžius svyravo nuo 68 iki 91 metų, jų gyvenimo daugiabutyje vidurkis siekė 50 metų.

Pasiteiravus I. Matulionytės, ar ji savo darbo neketina perduoti miesto valdžiai, mergina sakė kol kas apie tai nepagalvojusi.

„Tiesiog jaučiau, kad tai yra mano pareiga pristatyti šį darbą visuomenei, kad ji išgirstų senjorų nuomonę ir poreikius. O jei ją išgirs ir miesto valdžia - būsiu labai laiminga“, - sakė mergina.

Kadangi šis darbas rašytas anglų kalba, I. Matulionytė neabejoja, kad jis galėtų būti įdomus ir tarptautiniu mastu.

„Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite