Po nuoširdžių sveikinimų, kuriuos išsakė mero pavaduotoja Violeta Riaukienė ir seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė, paklaustas, ar neprisimintų ko apie senus laikus, senolis tik gudriai žvilgtelėjo ir pakvietė visus prie stalo, kur laukė ne tik vaišės, bet ir įtraukianti vaizdinga ir, nepaisant visų sunkumų, šviesiomis spalvomis nuausta kelionė nuo pat mažų dienų, kur Bronislavas gimė Šiaulių rajone, Užvenčio valsčiuje, Pavandenės parapijoje, − per laisvos smetoninės Lietuvos, karo metus, praleistus Vokietijoje, ir sovietmetį – niūrų, bet iš kiekvieno pareikalavusį gyventi įtempus sąžinės stygas.

Garbusis senolis puikiai prisimena ne tik savo gyvenimą, bet ir išlaikęs atmintyje tėvų pasakojimus apie Pirmąjį pasaulinį karą. Pasakodamas laisvai cituoja kitataučius, su kuriais gyvenimas įvairiomis aplinkybėmis suvedė, − rusiškai ir vokiškai. Tėvai turėjo 25 hektarų ūkį, tačiau šeimoje buvo 7 vaikai, o žemė teko vyriausiajam sūnui, todėl kiti, kaip ir daugelis to metų jaunuolių, turėjo suktis sunkiai dirbdami, − dažniausiai pas svetimus. Taigi Bronislavas II pasaulinio karo sulaukė tarnaudamas pas ūkininką. Frontui artėjant atgal 1944 m. per Latviją su vietiniais vokiečiais pateko į besitraukiančiųjų į Vokietiją bangą, − atsidūrė Dancinge (dab. Gdanskas), tuomet – Bromberge pabėgėlių stovykloje, kur žmones skirstė po vietinius ūkius darbams už maistą ir pragyvenimą. Bronislavą pasiėmė Vokietijos prancūzas Robertas Brėderikas į Freudenbergeną. Dirbo šiame ūkyje keli pabėgėliai įprastus ūkio darbus, gaudami susipažinti ir su pažangesnėmis Vakarų Europos ūkiuose naudojamomis priemonėmis – pavyzdžiui, bulvių rūšiavimo mašina. Natiurmortų meistro teptuko verti ir senolio pasakojimai apie ūkyje valgytus patiekalus, apie šeimininkės Hildos dovanas Kalėdų proga – obuolius, sausainius, vilnones kojines...

Roberto Brėderiko ūkį sugriovė rusų bombos, samdinio iš Lietuvos akyse žuvo ir šeimininkė Hilda, o jis pats atsidūrė rusų stovykloje Kiustrine (dab. Ščecinas). Rusų vos nenušautas (išsisuko, tvirtindamas, kad buvo belaisvis) Bronislavas atsidūrė Breste rusų lageryje, kur teko apsimesti bandelių kepėju su vienu lenku.

Visgi, kad ir mėtytam ir vėtytam, tardytam NKVD, Bronislavui teko sugrįžti į Tėvynę. Daug prisiminimų išsaugotas ir apie rūstų pokarį Lietuvoje, pralaimėtas kovas už laisvę. Gabiam vyrui teko dirbti Užvenčio, Baisogalos ūkiuose, kol 1952 m. vedė Veroniką, su ja susilaukė 2 dukrų ir sūnaus. 1970 m. atsikėlė į Stragnus. Dabar abu sutuoktiniai jau ir 6 anūkų seneliai. Kaip ir daugelis mūsų tautiečių, laimę kai kurie iš Gedrimų artimųjų surado svetur – 3 anūkai Anglijoje. Visi gabūs, visi dirba ir yra susikūrę savo gyvenimus.

Bronislavas Gedrimas – pavyzdys visiems, kaip sunkų gyvenimą galima nugyventi lengvai, tarsi perskrendant kliūtis, guviai pasitelkus vieną kitą gudrybę − kai būtina tiesiog išgyventi, − ar dvasios sparnus − kai reikia tiesiog sąžiningai gyventi ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis.

Šviesus gyvenimo ruduo kartu su žmona Veronika – gražiausias laikas dar ir dar sykį viską prisiminti!

Klaipėdos rajono savivaldybės informacija