Angle down Atgal

Stig­ma­ti­zuotų vaikų nėra, yra tik trokš­tan­čių meilės

Jur­gi­tai Ža­liū­kie­nei kas­dien ten­ka bend­rau­ti su globė­jais, ku­rie la­bai at­sa­kin­gai mąsto apie ga­li­mybę su­teik­ti bran­giau­sių žmo­nių pa­lik­tiems ar iš ne­sau­gios ap­lin­kos paim­tiems vai­kams ši­lumą – ir namų, ir sa­vo šird­žių. De­ja, nuim­ti stigmų nuo to­kių vaikų vis dar ne­pa­vyks­ta, vi­suo­menė į juos žiū­ri įta­riai ir su bai­me. „Žo­dis „glo­ba“ mūsų vi­suo­menė­je dar nėra pa­kan­ka­mai po­zi­ty­vus“, – sa­ko Jur­gi­ta, Šiau­lių m. sa­vi­val­dybės so­cia­li­nių pa­slaugų cent­ro Glo­bos cent­ro Vals­tybės vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos ates­tuo­tas as­muo.

Kai laikinai tampa nuolat

Tiek Šiauliuose, tiek visoje Lietuvoje vaikų, laukiančių globėjų, yra gausu. Kaip ir tų, kuriems reikia budinčių globotojų priežiūros. Anot Jurgitos, būtent budinčių globotojų poreikis šalyje labai didelis, tačiau Šiauliuose situacija nuteikia pozityviai: „Šiandien tas poreikis kaip ir yra patenkintas. Sutartys sudarytos su 13 budinčių globotojų. Jie sėkmingai dirba mūsų mieste.“

Pagal galiojančią tvarką, visi būsimieji globėjai privalo lankyti GIMK mokymus, kuriuos kartu su kolege Šiauliuose veda J. Žaliūkienė. „Juose pasirengiama globėjo ar įtėvio vaidmeniui. Čia mokome, kaip užtikrinti stabilumą vaiko gyvenime, kaip atvirai kalbėti su juo apie biologinius tėvus, apie jo globą ar įvaikinimą, kaip užmegzti saugų prieraišumą su vaiku. Taip pat kalbame apie netektis, kurias jiems yra tekę išgyventi. Kiekvienas vaikas ateina su savo neigiama patirtimi – juk jie atskirti nuo savo biologinių tėvų. Kalbame apie savivertės kūrimą, šeimos ryšių stiprinimą, vaikų auklėjimą, pasiruošimą pokyčiams, nes vaiko atėjimas į šeimą atneša daug permainų, apie sąmoningą sprendimų parengimą. Mokymų metu šeima pasitikrina ir savo gebėjimus, ir motyvaciją. Atsižvelgiama į šeimos norus dėl vaikų skaičiaus, amžiaus, lyties, sveikatos. Tačiau mes ne šeimai ieškome vaiko, bet vaikui šeimos. Vadinasi, ieškome ne bet kokios šeimos, o mylinčios, norinčios savo meile dalytis su vaiku“, – sako ji ir priduria, kad susidomėjimas yra nemažas – šiemet mokymus lankė 12 žmonių.

Nors budintys globotojai iš šeimų paimtais vaikais rūpinasi tik laikinai, visgi matoma džiugi tendencija – laikinoji globa tapo tramplynu į nuolatinę globą. „Budintys globotojai dažnai tampa nuolatiniais globėjais. Ir būtent budintys globotojai ima globoti vyresnius, kaip sakoma, „nepopuliarius“ vaikus. Laikinai juos prižiūrėdami, susipažįsta su vaiku, užsimezga emocinis ryšys. Tuomet, jei vaikas neturi galimybės grįžti į savo biologinę šeimą, ryžtasi nuolatinei globai“, – pasakoja specialistė.

Prie to tiesiogiai prisidedanti Jurgita savo pareigomis labai džiaugiasi. „Man darbas be galo įdomus. Mane visada žavėjo tie žmonės, kurie nebijo, kurie keičia pasaulį mažais, tyliais darbais, realia pagalba, padedant augti ir atsiskleisti vaikui. Ir pati GIMK programa yra be galo įdomi. Ji keičia požiūrį į savo biologinius vaikus, jų auklėjimą, elgesio supratimą. Tai sfera, kur pats gali nuolat tobulėti“, – atvirauja ji.

Ma­ne vi­sa­da žavė­jo tie žmonės, ku­rie ne­bi­jo, ku­rie kei­čia pa­saulį ma­žais, ty­liais dar­bais, rea­lia pa­gal­ba, pa­de­dant vai­kui aug­ti ir at­si­skleis­ti
Ma­ne vi­sa­da žavė­jo tie žmonės, ku­rie ne­bi­jo, ku­rie kei­čia pa­saulį ma­žais, ty­liais dar­bais, rea­lia pa­gal­ba, pa­de­dant vai­kui aug­ti ir at­si­skleis­ti

Šie vaikai nėra kitokie, jų bijoti nereikia

Ne paslaptis, kad globoti ar įsivaikinti ryžtasi retas. Vis dar sklando kalbų, kad palikti vaikai sudėtingo charakterio, neaiškių genų, netinkamo elgesio… Jurgita iš savo darbo patirties, deja, patvirtina faktą, kad į tokius vaikus žiūrima kaip į stigmatizuotus. „Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės sunkiai ryžtasi globos žingsniui, yra visuomenės požiūris. Žodis „globa“ mūsų visuomenėje dar nėra pakankamai pozityvus. Visi galvoja, kad turėsi labai daug problemų, bėdų su tais globotiniais“, – sako pašnekovė.

O kokie gi tie vaikai? Kaip juos mato pati Jurgita? „Vaikai, patyrę skaudžių išgyvenimų, netekčių ir tai daro įtaką jų elgesiui. Pabandykime įsivaizduoti – kaip elgtumėmės mes, turėdami tokią patirtį? Žinoma, kad jų elgesys nebus nuostabus, dažnai šie vaikai būna žemos savivertės, nepasitiki suaugusiaisiais, būna jais nusivylę, netiki ir pasauliu“, – pasakoja Globos centro darbuotoja.

Anot Jurgitos, globėjų pagrindinis tikslas yra padėti vaikams atrasti pasitikėjimą savimi, suaugusiaisiais ir pasauliu, sušildyti juos. Įvertinus reikalavimus gyvenimo sąlygoms, finansines galimybes bei kitus gebėjimus, būsimieji globėjai turi turėti ypatingą savybę. „Pagrindinis dalykas – meilė vaikui“, – tikina pašnekovė.

J. Žaliūkienė pabrėžia, kad norintieji tapti nuolatiniais globėjais turi tam tikrų lūkesčių vaiko amžiui, lyčiai bei sveikatos būklei: „Vieni turi didesnę patirtį, augindami mergaites, kiti galbūt berniuką. Būna taip, kad patys užauginę du sūnus ir ryžtasi globoti mergaitę.“ Deja, vaikai, turintys rimtų sveikatos sutrikimų, nustatytų negalių, Lietuvoje globėjų nesulaukia.

Sunkumai naujoje šeimoje

„Paprastai sunki būna globos pradžia, adaptacijos laikotarpis. Globėjai patiria daug sudėtingų emocijų. Dažnai sunku dėl vaiko elgesio, nes šis nepasitiki suaugusiais žmonėmis ir dažnai elgiasi ne taip, kaip tikisi šeima: provokuojamai, būna ir pykčio, agresijos protrūkių. Tuomet šeima sutrinka. Daugiausia problemų kyla dėl vaiko elgesio ir drausminimo. Reikia kantrybės, įdėti daug pastangų, kad vaiko elgesys pasikeistų į gerąją pusę. Kyla problemų ir su biologiniais globėjų vaikais. Atsiranda pavydas, konkurencija“, – patirtimi dalijasi Jurgita.

Specialistė tikina, kad su globos problemomis dažniau susiduria asmenys, kurie teisę globoti įgyja dėl giminystės ryšių – tai seneliai ar broliai, seserys: „Jiems GIMK mokymai yra neprivalomi, tik rekomenduojami.“ Todėl, jei būsimi nuolatiniai globėjai labai rimtai ir pasvėrę kiekvieną „už“ ir „prieš“ pasirenka į savo šeimą priimti naują narį, kurį pasiruošę mylėti, tai seneliai ar broliai, seserys renkasi taip susiklosčius aplinkybėmis. „Dažnai broliai ar seserys būna iš tos pačios skaudžios aplinkos, patyrę tas pačias netektis kaip ir globotiniai. Močiutės ir seneliai susiduria su tomis pačiomis problemomis – juk tai jų vaikų vaikai. Čia dar atsiranda ir kartų klausimas, nenoriai priima socialinių darbuotojų bei psichologo pagalbą“, – teigia J. Žaliūkienė.

Noras padėti užaugti vaikui

Svarstydamos nuolatinės globos galimybę, poros mintyse dėlioja įvairiausius scenarijus, ieško įvairiapusių argumentų, galbūt klausia aplinkinių patarimų. Visgi paskutinis žodis apsisprendimo kelyje tenka jiems patiems. O nugali, regis, paprasčiausi moraliniai svertai. „Motyvų būna įvairių: kai užauga biologiniai vaikai, atsiranda vadinamasis tuščio lizdo sindromas, o poros dar jaučia galinčios užauginti daugiau vaikų. Arba poros negali susilaukti savų atžalų, todėl ryžtasi mylėti svetimus“, – sako pašnekovė.

Jurgita pasidžiaugia, kad vis dažniau norinčius globoti ar įvaikinti motyvuoja noras tiesiog padėti: „Tai neabejingi, socialiai atsakingi žmonės. Jie turi savo vaikų, jų šeimos tvirtos, jie gyvena visavertį gyvenimą, tačiau nori prisidėti prie konkretaus vaiko gerovės, jį globodami arba įvaikindami. Labai gerbiame ir vertiname šeimas, kurios ryžtasi globoti ar įsivaikinti. Jos daro labai gerą darbą – pakeičia vaiko gyvenimą.“

Bet jei yra viena medalio pusė, yra ir kita. Pasitaiko, deja, atvejų, kai globojamą vaiką vėl tenka vežti ten, kur jis lauks naujos šeimos. Galima pamėginti įsivaizduoti, bet sunku suvokti, ką tenka išgyventi, kokių emocijų ištverti tiems vaikams, kurie išgirsta, kad jų vėl atsisakoma, kad vėl neturės savo namų… Vieną pokalbį su mergaite, kurios atsisakė globėjai, mena pati Jurgita. „Aš labai gerai prisimenu tą pokalbį. Aš paklausiau: „Ką turėtų padaryti globėja, kad tu pasiliktum su ja gyventi?“ Buvo vienintelis atsakymas: „Kad mane mylėtų.“ Atrodo, paaugliui daugiau nieko ir nereikia. Aišku, tokie atvejai yra labai labai skaudūs“, – pasakoja specialistė.

Laimei, jie tik vienetiniai ir buvę dar iki to laiko, kai mokymai tapo privalomi globėjams. „Per mokymus mes nuolat akcentuojame: gerai pagalvokite, ar esate pasirengę, ar pajėgsite globoti. Pabrėžiame, kad tai yra didžiulė atsakomybė prieš vaiką. Negalima galvoti: ai, pabandysiu, paglobosiu, jei nepavyks – atiduosiu. Šeimoms, susiduriančioms su problemomis, mes stengiamės padėti. Kiekviena šeima patiria krizių, globėjų ar įtėvių šeimos – ne išimtis. Svarbu, kad tokiu atveju šeima neužsidarytų, negalvotų, kad viską įveiks viena. Reikia dalytis savo problemomis“, – akcentuoja Jurgita.

Turi ateiti metas, kai suprasime, kad galime padėti vaikams“

Ko visgi reikia, kad globėjų ir globojamų vaikų vertinimas visuomenėje taptų dar palankesnis? Pakitusio mūsų visų požiūrio, stigmų ir išankstinių nuostatų apie tėvų paliktus ir svetimų žmonių prižiūrimus vaikus atsisakymo, palankesnio požiūrio į globėjus?

„Tai klausimas, susijęs su visuomenės tolerantiškumu. Manau, reikia didesnės teigiamų pavyzdžių sklaidos, kad žmonės nebijotų sakyti, nebijotų dalytis savo patirtimi. Valstybės mastu reikėtų globėjų skatinimo, palaikymo. Turėtume suvokti, kad nėra svetimų vaikų. Visi vaikai turi teisę į saugią, laimingą vaikystę. Turime suprasti, kad galime padėti vaikams ir kad tai yra investicija į mūsų visų ateitį“, – pokalbį viltingai baigia J. Žaliūkienė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite