Angle down Atgal

Stelmužės ąžuolo šakos paremtos netinkamai – viena jų neatlaikė pasvaros

Taip, taip ir norėjome pasakyti – Stelmužės ąžuolui vietoj atramų šakoms įrengtos pasvaros – pakabinti virvėmis pririšti stulpai, šiek tiek atremti į gruntą. Todėl viena šaka neatlaikė tokio išbandymo ir papildomo svorio. Toks pat likimas laukia ir kitų šakų, jei skubiai nebus imtasi priemonių.

Bet apie viską iš pradžių. 2021 m. kovo 10 d. interneto portaluose buvo pasidžiaugta, kad tvarkomas Stelmužės ąžuolas. Pranešta, kad Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai (VSTT) prie Aplinkos ministerijos vykdant projektą „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti“ Stelmužės ąžuolui įrengtos 4 naujos medinės atramos, atsargiai paremiant kamienines šakas, kurios dar gyvos ir lapuotos. Prieš rengiant sutvarkymo projektą buvo atsižvelgta į ekspertų nuomones. Ąžuolas dėmesingai prižiūrimas siekiant kuo ilgiau išlaikyti jį žalią.

Pasiūlymus dėl šio ąžuolo tvarkymo 2019 m. gegužės pradžioje teikė ir Kraštovaizdžio ir želdynų grupė (KŽEG). Tarp kitų pasiūlymų pasiūlėme pastatyti naujas atramas visoms 4 šakoms, įrengiant tinkamą atramų pagrindą. Taip pat siūlėme atlikti visų keturių šakų redukcinį genėjimą, siekiant sumažinti šakų svorį ir apkrovą. Atkreipėme dėmesį į atliekančių tvarkymo darbus specialistų kvalifikacijos reikalavimų problemą. Pasiūlymas nebuvo priimtas, rengiant ir svarstant projektą nebuvome kviečiami jokiai diskusijai.

Turime konstatuoti, kad Stelmužės ąžuolo šakų parėmimo darbai buvo atlikti neprofesionaliai ir netinkamai. Kas atliko šiuos darbus – neskelbiama. Vietoje atramų senojo medžio šakoms buvo (ir tebėra) įrengtos atsvaros arba pasvarai.  Atrama, pirmiausia, yra daiktas, kuris remia ką arba į kurį kas remiasi; ramstis, kuris teikia tvirtumo. Lietuvių kalbos žodynas pateikia tokias „atsvaros“ reikšmes: 1) šulinio svirties pasvaras (kai prie svirties galo pririšamas sunkus daiktas); 2) sieninio laikrodžio pasvaras; 3) svoris, atsveriantis kitą svorį (sukuriama pusiausvyra). Atrama turi tvirtai (nejudamai) remtis į pagrindą ir sukurti ramstį sijai, gulekšniui, medžio atveju – šakai. Tobula atrama – vertikali kolona arba statmenas stulpas, paremtas įžambiu ramsčiu, sudarant trikampio pavidalo konstrukciją (1 pav.). 

Balandžio pradžioje Zarasų r. savivaldybės, VSTT ir kituose tinklalapiuose pasirodė žinia, kad 2021 m kovo 31 d. nulūžo viena senolio ąžuolo šaka, dar nesulapojusi ir be didesnės audros. Balandžio 11 d. nuvykome prie medžio. Vaizdas nuliūdino, „meistrų“ darbo klaidos badė ne tik mūsų akis. Kaip mums besidairant ir analizuojant situaciją pakomentavo vienas akylesnis, ūkinės ir inžinerinės patirties turintis lankytojas: „argi taip reikėjo paremti, nemokšų darbas, pridaryta klaidų“.

Taigi, pirmoji Stelmužės ąžuolo parėmimo klaida – pasvirusi kolona, tiksliau, du įžambiai suglausti ir po šaka pakišti pasvirę „telegrafo stulpai“, sujungti rąstigalio gulekšniu šakai ir atremti galu į skalda pabarstytą gruntą (be jokio įtvirtinimo, be tvirto pagrindo). Konstrukcijos būta nestabilios dar įrengimo metu, tad visi keturi gulekšniai pririšti prie šakų, kurias, atseit, turi remti, o išties, liaudiškai tariant, ant šakų pakabinti stulpiniai masyvūs pasvarai. Matyt, šakų atsparumui bandyti…

Antroji klaida – šakos paremtos ne senųjų atramų vietoje, o kiek arčiau kamieno. Taip sutaupyta stulpo medienos, bet nesukurta reikiamos pagalbos medžio šakai. Paprastai, jeigu jau buvo anksčiau įrengtos atramos, naujas geriausia statyti buvusių vietoje (nes medžio mechanika taip adaptavosi) arba atramas slinkti pagal šakos ilgį (ir svorio centrą) link šakos viršūnės. Geriausia išeitis ir tinkamas sprendinys būtų įrengti  atramą atsižvelgiant į šakos formą, medienos prieaugio vietą ir kitas individualias aplinkybes.

Trečioji klaida – tvirtas šakos pririšimas prie sunkios ir slankios konstrukcijos.  Šakai reikia palikti laisvės pačiai atsiremti, judėti, augti savo biomechaniniu ritmu, įgyti dinaminę pusiausvyrą. Juk medis juda, jo šakos svyruoja. Neįtvirtinus nejudamai pasvirusios atramos pagrindo nesukurta patikima šakos apsauga. Priešingai, kaip jau sakyta, šakai „užkrauta“ papildoma sunkio jėga.

Kovo 31 d. nulūžusi šaka (3 pav.) tarsi atsitiktinai arba nuo senatvinio puvinio, kaip buvo paaiškinta VSTT specialistų, kelia žmogiškosios klaidos ir gamtinių procesų dilemą. Galime daryti prielaidą, kad šakai lūžti buvo keletas priežasčių (tarp jų ir medžio senatvė, šakos trapumas dėl puvinio, neteisingi parėmimo sprendiniai) ir ginčytis, kuri jų buvo lemtinga, tačiau turime sutikti, kad žmogaus netinkamas, nepamatuotas, klaidingas įsikišimas čia buvo lemiamas (4 pav.). Gal prisidėjo ir tai, kad atramos buvo statomos, pririšamos prie šakos ir atremiamos į gruntą dar esant pašalui ir neprasidėjus vegetacijos laikotarpiui. Atšilus gruntui skaldos šulinėliai suzmeko, pasvirusios kolonos arba stulpai pakeitė savo poziciją. Lūžusios šakos atrama buvo sudurta iš dviejų dalių ir sujungta metaline cilindrine įmova. Tai irgi neteikė pasvirusiai atramai reikiamo tvirtumo, sudarė galimybę pasmukti, išsprūsti ir pakibti ant šakos, kuri ir neatlaikė šio išbandymo.

Stelmužės ąžuolui mokslininkai prognozuoja dar ilgą gyvenimą, jeigu aplinkybės susiklostys palankiai. Čekų mokslininkas arboristas Martinas Nemecas, kuris jau nuo 2005-ųjų metų stebi ir tiria Stelmužės ąžuolą bei pagal kurio rekomendacijas anksčiau buvo tvarkoma Stelmužės ąžuolo aplinka, teigė, kad jis dar išgyvens kokius 300 metų. Nebent koks kataklizmas jį nugriaus. Vėjai dažniausiai būna iš vakarų pusės, o iš ten ąžuolą pridengia kalva ir bažnyčia. Deja, atžagarių ir pigių rankų politika tvarkant ir prižiūrint medžius senolius kelia jiems nemažesnį pavojų nei gamtos kataklizmai.

Stelmužės ąžuolo tvarkymo projektas ir atlikti darbai ir kitoms (nenulūžusioms) šakoms vietoj apsaugos sukūrė naujų pavojų. Neparodėme reikiamo dėmesio ir kilnios pareigos bei pagarbos medžiui senoliui. Dar nevėlu ir reikia pasitaisyti.

Steponas Deveikis, Renaldas Žilinskas, KŽEG ekspertai; 2021-04-17

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite