Angle down Atgal

Stasys Voveris: nuo meno iki pedagogikos

Seimas, pritardamas Etninės kultūros globos tarybos siūlymui, 2020-uosius paskelbė Tautodailės metais – 2020 m. sukanka 130 metų, kai gimė Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, grafikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, nusipelnęs meno veikėjas Paulius Galaunė. Tautodailė, liaudies menas, yra labai svarbi etnokultūrai, tai tautos dvasinės ir materialinės kultūros dalis, ji atspindi turinio esmę – tautos dailė.

Skirtumas nuo tautinio paveldo produkto ar amatininko gaminio yra dailumo siekis. Tautodailės kūriniai paprastai turi autorių. Tokia tendencija pradeda ryškėti  20 amžiaus pradžioje. Ir tai nėra išskirtinis lietuvių tautodailės bruožas – tai vyksta visoje Europoje. Todėl tautodailininko kūrybinis darbas būtinas susikaupimo, minties, žinių, techninių įgūdžių valdymo. Neužmirštant išlaikyti asmeninį kūrybinį braižą. Tautodailė glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, su buitimi, šalies ir kultūros papročiais bei apeigomis.  Tautodailė turi didžiulę reikšmę mūsų valstybei: tautodailininkų raiška sklinda per nacionalines šventes, parodas, kūrybines stovyklas, plenerus, seminarus, galerijas ir t. t. Tai ypač svarbi Lietuvos etnografinių regionų kultūriniam gyvenimui sritis, ji padeda plėtoti kultūrinį turizmą ir išsaugoti regioninį savitumą. Tautodailė – tai liaudies kultūrinis veidas, tai ta sritis, kuri parodo, kuo mes esmiškai skiriamės nuo kitų tautų. Paklaustas, kas jam yra tautodailė, meistras atsako, kad tai visas jo gyvenimas, jis yra pilnas sumanymų, idėjų, užsakomųjų darbų. Jie – ne tik jo saviraiška, bet ir tam tikras pragyvenimo būdas.

Stasys Voveris – technologijų mokytojas metodininkas, žinomas savivaldybės ir Lietuvos tautodailininkas, menu užkrėtęs ne vieną savo mokinį. Kelias į pripažinimą, ėjęs per kelias Voverių kartas, nebuvo trumpas.
S. Voverį prie meno, kaip pats sako, traukė prigimtis. „Baigdamas mokyklą jau žinojau, kad niekada nebūsiu partinis, sovietinis žmogus, mano svajonė buvo menas, norėjau būti liaudies meistru. Rankas turėjau. Su pagyrimu baigiau spaustuvininkų mokyklą, todėl buvo palengvintos sąlygos stoti į tuometinį Pedagoginį institutą, kur pasirinkau techninių disciplinų ir darbų specialybę. Čia atsivėrė galimybės menui: estetikos būreliuose atsirado stimulas dirbti su medžiu: raižėme, pjovėme, pjaustėme… Tuo metu nemažai sportavau, plaukiojau baidare Neryje, Trakų ežeruose. Greitai vedžiau, reikėjo nuomotis butą, trūko pinigų. Pradėjau dirbti vakarais Vilniaus 21-oje vidurinėje mokykloje laborantu. Vilniuje dirbdamas ir studijuo­damas turėjau galimybę susipažinti su Leono Šepkos, Ipolito Užkurnio darbais, kuriais nenustojau žavėtis. Baigęs institutą, 1981 m. gavau paskyrimą į Vievį, kur iki šiol gyvenu. Vievyje butų mokytojams neduodavo. Reikėjo laukti dešimtmečius eilėse. Mokyklos direktorius pasiūlė kurtis buvusios mokyklos pastatuose be patogumų. Taip ir įsikūrė jaunos mokytojų šeimos… šalia mokyklos. Patys remontavome, mūrijome pertvaras, dažėme, kalėme… Bėgo metai, gimė vaikai, reikėjo visko, o turėjome ne kažką. Užauginome dukrą Julitą ir sūnų Martyną. Dukra ir sūnus baigė Vievio meno mokyklos dailės skyrių. Abu turi meninių gebėjimų, bet mokslams reikėjo pinigų. Prie menko mokytojo atlyginimo prisidėdavau kurdamas. Laisvalaikiu visada kurdavau, gamindavau įvairius gaminius: Užgavėnių kaukes, dėžutes, rankšluos­tines skulptūrėles. Dalyvaudavau įvairiose tautodailės (tada liaudies meno) parodose. Priėmė į Liaudies meno draugiją 1982 m. ar 1983 m. Tais laikais užsidirbti papildomai nebuvo galima, tik liaudies meistras galėjo pristatyti savo darbus į Liaudies meno salonus ir taip legaliai parduoti. Tie laikai, sovietiniai, dar pasižymėjo tuo, kad visko labai trūko, viskas buvo deficitas, todėl nesunkiai galėjai parduoti savo kūrybos vaisius. Dirbau daug: dalyvaudavau respublikinėse parodose, dainų šventėse, gaudavau užsakymų, darbai buvo populiarūs. Su papuošalais ir kitokiais suvenyrais teko dalyvauti Kaziuko ir kitokiose mugėse Lietuvoje, Vokietijoje, Olandijoje, Hanzos dienų renginiuo­se ir pan. Vėliau buvo kooperatyvų klestėjimo metas, kai per vakarą galėjai užsidirbti mokytojo mėnesinį atlyginimą. Pradėjau dirbti didesnius darbus: stogastulpius, koplytstulpius. Pirmiausia padariau tėvui antkapinį paminklą, Rūpintojėlį, Motinos Marijos, Nepomuko ir kitokius dekoratyvinius stogastulpius. Nepriklausomos Lietuvos laikais esu pagaminęs užsakymų prakartėlių kolekcionieriams Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje. 2013–2014 metais Elektrėnų, Prienų savivaldybių teritorijose pagaminau 25 stendus-žemėlapius su tų vietovių lankytinomis vietomis ir turistiniais maršrutais“, – pasakoja S. Voveris.
Savo parodoje Vievio kultūros centre tautodailininkas, Elektrėnų profesinio mokymo centro baldžių profesijos mokytojas metodininkas Stasys Voveris yra pristatęs metodinę medžiagą „Lauko baldų gamyba“ ir teigė, kad mokymo procese pasigenda mokinių kūrybiškumo. Pasak mokytojo, šiuolaikiniai mokiniai labiau mėgsta vykdyti užduotis nei kurti baldų eskizus.
Aštuonerius metus Stasys dirbo Elektrėnų PMC Pravieniškių skyriuje. Čia teko kalinius mokyti braižybos, medienos apdirbimo ir baldžiaus specialybės dalykų. Dirbdamas su nuteistaisiais mokiniais visada turėjo papildomos veiklos: vykdė medžio drožybos ir skulptūros programas. Mokino, o kai kuriems tik sudarydavo galimybes kurti… Su mokinių ir savo darbais dalyvavo įvairiuose projektuose ir parodose. Su kai kuriais meistrais draugiškus ir kūrybinius santykius palaiko ir iki šiol, kai jie išeina į laisvę, padeda rasti tikrus kelius, kartais padeda įsigyti medžiagas, įrankius ar priemones, dalinasi kūrybiniais sumanymais.
Pastaraisiais metais mokytojas Stasys dirba Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje, mokina technologijų šeštų–aštuntų klasių moksleivius. Laikai pasikeitė sako Stasys, vaikai irgi. Nustebino vaikų motyvacija ir labai pasikeitęs bendravimas, tarpusavio santykiai. Tiek tarp vaikų, tiek tarp mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai būna labai draugiški, visiško pasitikėjimo. Šiuo metu kūrybai laiko lieka nedaug. Savo pomėgius dažnai tenka pakeisti darbais, kurių niekada negali atidėti ir tenka daryti tai, ką moki, ką sugebi. Bet, sako Stasys, būna ir toks metas, kai viską meti į šalį ir imiesi to, ką senokai sumąstęs išbandyti ar sukurti. Tada dėl kūrybos kenčia darbas, poilsis, tvarka ar artimieji.

Tautodailė per Voverių giminės šaknis
Tautodailininkas Stasys Voveris,  aukštaitis, gimęs 1956 m. lapkričio 25 d. Vyžuonų parapijos Gučiavietės kaime, Utenos rajone. Kaimo vardo kilmė nuo čia gyvenusio žmogaus, vardu Gučius. Šeima – tėvas Bronius Voveris, motina Veronika Šukytė – lietuviai, aukštaičiai, seneliai iš tėvo ir iš motinos pusės abu buvo meistrai. Senelis Kazimieras Voveris buvo kiek pasimokęs, jis su žmona Veronika buvo nuvykę į tuometinę Rusiją ir tarnavo pas Putilovą vyr. šveicoriumi. Į Rusiją uždarbiauti tuo metu vyk­davo daug jaunų žmonių. Rusijoje gimė du sūnūs – tėvo broliai Juozapas ir Viktoras.
Po komunistų perversmo 1917 m. senelis su šeima grįžo į besikuriančią Lietuvą. Čia seneliai buvo nusipirkę ūkelį. Senelis Kazimieras buvo išrinktas į Valsčiaus Tarybą, nes buvo raštingas, dirbo siuvėju.
Stasio dėdė Viktoras buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, laisvalaikiu tapė, gamino dailius namų apyvokos darbus. 1930 m. jis žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Jo drožyba ir tapyba aliejumi buvo labai meniški, paliko daug ornamentuotų rankšluostinių, prieverpsčių, pa­veikslų. Darbai buvo pas senelį ant aukšto, tačiau laiko ir įvykių sūkuriuose neišliko.
Dėdė Juozapas baigė gimnaziją, tačiau sveikatos nebuvo stiprios, jaunas patyrė insultą ir savo išsimokslinimo negalėjo realizuoti. Lietuvoje seneliams 1922 m. gimė duktė Valerija, 1926 m. sūnus Bronius, Stasio tėvas.

Tėvų gyvenimo keliai
„Kai 1940 metais sovietai į Lietuvą atgabeno socialistinę revoliuciją, tėvas Bronius, būdamas 13 metų, su kitais paaugliais ėjo 2 kilometrus prie vieškelio pažiūrėti sovietų tankų… Jų būta daug. Vėliau karas. Kai rusai atėjo antrą kartą 1944 m. vasarį… tai iškopinėjo medų iš senelio avilių… Ir taip senelis netapo bitininku… Tėvas, sulaukęs 18 metų, gavo šaukimą į kariuomenę. Jis su dar 4 kaimo bendraamžiais kluone po šiaudais išsikasė bunkerį ir kurį laiką slapstėsi, bet ar kas paskundė ar tiesiog pasekė ir juos visus paėmė į sovietų armiją, visus išsiuntė į mokymus Brianske. Karo metais šauktiniai gyveno pusbadžiu. Sako, du jo draugai mirė iš bado. Tėvas, svėręs 80 kg, po „mokymų“ liko 48 kg. Vėliau formavo karinius dalinius ir draugus išskyrė. 1945 metų pavasarį jį jau išsiuntė į frontą. Čia badas pasibaigė, nes karius maitino amerikietiškais konservais. Pirmas kovos krikštas: teko forsuoti Oderį. Buvę žiaurūs mūšiai, kareivėlius varė į frontą, o iš paskos einantys žudikų daliniai galėjo šaudyti į nugaras, todėl pabėgti nebuvo jokios galimybės. Oderio vanduo nuo kraujo buvęs raudonas, per lavonų kalnus kareiviams pavyko persikelti, bet kitame krante tėvą sužeidė. Kulka perskrodė koją aukščiau kelio, visą gyvenimą jo koja liko su didžiuliu randu. Bet gal tai išgelbėjo jam gyvybę, ką gali žinoti.

Koją išgydė, bet namo nepaleido. Jau baigėsi karas, bet jį paliko dar 3 metams tarnauti Vokietijoje. Tik dabar aiškėja, kodėl taip sovietai darė. Ne paslaptis, kad grįžę frontininkai dažnai papildydavo partizanų gretas. Todėl lietuviams ir vakarų ukrainiečiams neleisdavo grįžti namo, palikdavo tarnauti virštarnybiniais. Neišleisdavo atostogų, net motinos palaidoti neišleido.
Pokaris. Viskas sugriauta, vyravo baisi suirutė, plėšimai. Tėvas iš Vokietijos grįžo tik 1950 metais. Neberado mamos, ji jau buvo mirusi. Pokario metais ir Lietuvoje nebuvo geriau. Greitai pradėjo kurtis kolūkiai. Grįžęs tėvas apsivedė su to paties kaimo mergina Veronika Šukyte ir ant savo žemės pasistatė namą. Žmona neleido jam dalyvauti jokiose sovietinėse struktūrose, nors jam, kaip buvusiam frontininkui, siūlė visokias pareigas. Greitai tėvams vienas po kito gimė 5 vaikai. Vyriausia – Zita, mokytoja-ekspertė, buvo darželio Utenoje direktore, dabar užtarnautame poilsyje, irgi tautodailininkė, riša sodus ir dar daug kitokių žanrų specialistė. Brolis Liudas dirbo vairuotoju, mirė prieš 5 metus. Jaunesnis brolis Vaclovas dirbo elektriku. Jauniausia sesuo Danutė, kaip ir senelis, siuvėja, bet ir pedagogė, ilgus metus dirbo Utenos vaikų globos namuose. „Visi vaikai turėjo polinkį prie meno, buvo gabūs rankų darbams – mezgė, rišo, darė šiaudinius darbelius, siuvo, o bobutė mus mokino supinti žilvičių krepšelius iš vytelių ir kt.“,- prisimena Stays.
Mamos Veronikos Šukytės mo­tina senelė Eleonora Šukienė Zabulionytė buvo gimusi labai gausioje Zabulionių šeimoje, gal todėl penkiametę Elenutę auginti paėmė bevaikis turtingai gyvenęs giminaitis, dėdė, motinos sesers vyras Saladžius. Tad senelė augo turtingoje šeimoje, buvo viskuo aprūpinta ir labai jauna įsimylėjo pas juos tarnavusį berną Kazimierą Šukį. Įtėviai labai supyko ir turtus atidavė bažnyčiai, o jaunai šeimai tepaskyrė vos porą hektarų žemės. Tačiau Šukys buvo labai darbštus žmogus, viską pats mokėjo padaryti – ir namus pasistatė, ir šiaudinius stogus dengė, ir ūkelį tvarkė, taigi patys jaunieji prasigyveno mažame ūkelyje. Jiems vienas po kito gimė 5 vaikai – 3 mergaitės ir du berniukai, tačiau vienas jų greitai mirė. Paskui atėjo nelaimė: senelės vyras Kazimieras Šukys, turėdamas vos 30 metų, mirė nuo vėžio, senelė Eleonora liko viena ir nugyveno visą gyvenimą su vaikais. Vaikai paaugę ėjo tarnauti, nes buvo mažažemiai. Ji viena užaugino visus keturis.
Motina Veronika Šukytė buvo antra Šukių dukra, turėjo polinkį į meną – labai gražiai piešė, galėjo nupiešti žmones iš nuotraukos, bet į moks­lus mama leisti neturėjo galimybės. Vėliau, jau turėdama savo šeimą, Veronika labai gražiai mezgė, audė, siuvinėjo, mėgo įvairius rankdarbius.
Praūžus karui ir baisiausiam laikmečiui, pokariui, senelė išvyko gyventi pas vyriausią dukrą Konstanciją į Panevėžį. Vasaromis atvykdavo iš Panevėžio ir padėdavo mamai prižiūrėti vaikus, mus 5 ir dar atsivežtus iš Panevėžio. Į namus suvažiuodavo tetų, dėdės vaikų, tai mūsų būdavo didelis būrys – iki 12 vaikų. Mes labai mėgdavome būti kartu, žaisti visokius žaidimus, išdykauti, bet ir klausytis visokių istorijų ir tikrų įvykių liudijimų. Senelė pasakodavo visokius nutikimus iš gyvenimo, apie partizanus, visokias istorijas ir sakydavo: „Gal ir gerai gyvenate, bet po rusu“. Mylėjo Lietuvą ir pasakodavo prisiminimus apie trėmimus, partizaninį pasipriešinimą, apie tai, ko neskelbė laikraščiai ir ko to meto mokykla nemokė.
Stasys pradėjo lankyti pradinę mokyklą Šiaudinių kaime 1965 metais. Eiti nebuvo toli, 3 km, o kitais metais pradėjo kursuoti autobusas, tai antrą klasę jau lankė Tirmūnų pradinėje mokykloje, kurią baigęs pradėjo mokytis Antalgės aštuonmetėje, vėliau Leliūnų vi­durinėje mokykloje. Mokykloje jau tada sekėsi piešimas, rankų darbai, drožyba. Buvo padaręs klumpelę, nes jau turėjo peiliuką ir labai mėgo drožti, o iš tuščių siūlų ričių, kurios tai laikais buvo medinės (teta ir senelis buvo siuvėjai, jų namuose visada buvo), Stasys buvo išdrožęs šachmatus, nes labai norėjo išmokti jais žaisti, buvo pasidaręs savadarbį paspirtuką. Tais laikais daugelis bandė meistrauti, daugelis „važinėjo“ savo sukonstruo­tais „samakatais“. Stasiui daug teko dirbti ir prie namų: padėti ūkio darbuose, ravėti daržus, prižiūrėti gyvulius ir t.t. Tėvas buvo statybininkas, stalius, dailidė, tai nuo aštuntos klasės teko dirbti statybose pagalbiniu darbininku. Tėvas leido bandyti mūryti, o pamatęs kad neblogai sekasi, meist­ras jau leido mūryti greta vyrų. Darbai sekėsi, tačiau tai buvo toks metas, kada tėvai savo vaikus kalbino bėgti iš „kolchozų“ į miestus, nes kaime darbas buvo sunkus ir visiškai mažai apmokamas. Žmonės dirbdavo 8 val. darbe ir labai sunkiai kitas 8 valandas ūkelyje prie namų. Todėl baigęs vidurinę mokyklą Stasys ir išvažiavo į Vilnių.
Stasys Voveris – vienas pirmųjų atsiliepusių Sąjūdžio judėjimo šaukliams, aktyvus jo rėmėjas ir dalyvis.
1987 m. susikūrė pirmosios nuo valdžios institucijų nepriklausomos paminklosaugos organizacijos: 1987 m. kovo mėnesį  Vilniuje įsteigtas pirmasis ekologijos klubas „Žemyna“ ir kt. Vilniuje ėmė veikti ir daugelis intelektualų diskusijų klubų, išryškėjo lietuvių inteligentijos siekis kurti platesnio pobūdžio organizaciją.
Daugumą eilinių sąjūdiečių, siekusių reformų, 1987–1988 m. padrąsino ir užvaldė Lietuvos Lais­vės Lygos bei kitų disidentinių orga­nizacijų bekompromisis Lietuvos ne­priklausomybės siekis, išreikštas reikalavimu naikinti 1939 m. rug­pjūčio 23 d. Kremliuje pasirašyto Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų pasekmes. Šis reikalavimas pirmą kartą mitinge viešai deklaruo­tas prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.
1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtas Sąjūdžio judėjimas. Tą dieną Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, įvyko Sąjūdžio susirinkimas. Jame buvo išrinkti 35 iniciatyvinės grupės įgaliotiniai, kurie turėjo koordinuoti atskirus jau anksčiau susikūrusius įvairius klubus – „Tauta ir istorija“, „Menas istorinių lūžių laikotarpyje“, „Talka“, „Žemyna“ ir kt.
Vilniuje, Gedimino aikštėje, įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Vienas iš jame pasisakiusių asmenų – prof. V. Landsbergis, skatinęs tautą pačią rinktis savo valdžią, atsisakant primestų deputatų.
Sąjūdis buvo Lietuvos atgimimo variklis, jis paskatino 1990 m. kovo 11 d. paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. 1988 m. spalio 22–23 d. įvyko pirmasis Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas.
Sąjūdžio organizuoti mitingai ir demonstracijos vyko visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Svarbiausi mitingai vyko 1988–1990 m. Vieni mitingai skirti Lietuvos delegatams paremti, kiti – pasisakyti prieš melą oficialiojoje spaudoje, paminėti tautai svarbias datas.
Baltijos kelias buvo taiki politinė demonstracija, vykusi 1989 m. rug­pjūčio 23 d., kai apie du milijonai žmonių susikibo rankomis 600 km ilgio grandinėje per Baltijos šalis, patvirtindami vieningumą siekti laisvės.
Trakų rajono Sąjūdžio istorija – užfiksuoti įvykiai prasideda 1980 m. lapkričio 27 d.
Apie savo veiklą Sąjūdyje pasakoja pats Stasys:
„1988 m. įsteigėme Vievio vidurinės mokyklos Sąjūdžio rė­mimo grupę. Joje buvo didžio­ji dalis mokytojų ir mokyklos darbuotojų. Man teko iš Vilniaus puslaidininkių instituto (ten buvo spausdinamos Sąjūdžio žinios, o spausdino ir perduodavo laikraštį Petras Vaitiekūnas, tada mokslinis bendradarbis, o dabar diplomatas ir buvęs užsienio reikalų ministras) atvežti ir platinti tą laikraštuką. Esu išsaugojęs visus to leidinio egzempliorius. Gal kada nors bus įdomu pasidalinti arba parodyti anūkams, kaip atgimė Lietuva. Redaktoriumi buvo Arvydas Juozaitis ir dar vėliau pasipildė kitais nariais.“
1988 m. rugsėjo 8 d. prie Elektrėnų kultūros namų įvyko apie 3 tūkst. žmonių mitingas, kuriam vadovavo Juozas Janonis.
„Laisvė brangesnė už duonos kąsnį“ – tokį šūkį sau išsikėlė pirmieji sąjūdiečiai, kurių veikla Lietuvos žmones atvedė iki 1990 metų, kada žmonės stovėjo prieš tankus negalvodami nei apie pinigus, nei apie gyvybę, juolab apie premijas. Jie tada norėjo laisvės ir susitelkę vienybėje ir tikėjime savo laisvę iškovojo. Visuose įvykiuose Stasys stovėjo pirmose gretose, buvo aktyvus dalyvis.

Stasio Voverio pasakojimus surinko ir surikiavo Ona Rasutė Šakienė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite