Sta­li­nas ne­su­nai­ki­no, ne­pa­vyks ir pan­de­mi­jai

Šiauliai
(Audronio Rutkausko nuotr.)
Monika Šlekonytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Kai, pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, su­tik­si­te žmogų, se­gintį ženk­lelį su ža­lia rūtos ša­ke­le ir ža­lia žvaigž­du­te, ži­no­ki­te – prie­š jus neei­linė as­me­nybė. Ir šis žmo­gus, bet ku­rio­je pa­sau­lio ša­ly­je vos iš­taręs: „Sa­lu­ton, mia ami­ko!“ („Svei­kas, ma­no drau­ge!“), jį su­pra­tu­sio­jo bus pa­si­tik­tas nuo­šird­žiau­siu ap­ka­bi­ni­mu. Šiau­lių ap­skri­ty­je vyrų ir mo­terų, mo­kan­čių es­pe­ran­to kalbą, yra ke­li šim­tai, o Šiau­lių klu­bo „Rūta“ pir­mi­ninkė Ni­jolė Pet­rai­tytė tik­ra – ka­ran­ti­nas smal­siems pro­tams tik pa­dėjo su­griau­ti sie­nas.
 

Inteligentams mokėti esperanto – garbės reikalas

Jei kas paklaustų, kiek kalbų moka Šiaulių miesto viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė, Lietuvos bibliotekininkų, Lietuvos kraštotyrininkų ir Knygnešio draugijų narė, Šiaulių esperantininkų klubo „Rūta“ pirmininkė Nijolė Petraitytė, ji pasakytų, kad penkias (anglų, latvių, rusų, esperanto, kroatų), o tada imtų juoktis – juk lietuvių kalbą pamiršo paminėti. O tada užlies informacijos jūra.

Pirma – sovietmečiu Šiaulių krašto esperantininkai gyvavimo pradžią skaičiavo nuo 1958 m. Apie esperanto kalbą nepriklausomoje Lietuvoje buvo nutylima, mat mokantys ją intelektualai nebuvo lojalūs komunistiniam režimui.

Antra – Šiaulių esperantininkų judėjimo šaknys siekia XIX šimtmečio pabaigą. Žinoma, kad iki 1902 m. Šiauliuose gyveno 9 esperantininkai.

Trečia – 1921 m. „Lietuvos aide“ publikuojama žinutė, kurioje skelbiama, kad Šiauliuose įsikūrė Lietuvos esperantininkų sąjungos Šiaulių skyrius.

Ketvirta – esperanto kalbą tarpukario Šiauliuose plačiai populiarino Leonas Noreika – dainininko Virgilijaus Noreikos tėvas – ir muziejininkas Vincentas Vaitekūnas.

Penkta – tarpukariu Šiauliuose draugija būrė kelis šimtus narių, apskrityje veikė keturi skyriai. Toks susidomėjimas esperanto kalba kilo dėl to, kad ji atvėrė langus į pasaulį – inteligentams buvo garbės reikalas mokėti esperanto.

Šešta – 1938 m. Šiauliuose jau suskaičiuota apie 200 žmonių, susikalbančių esperanto kalba. Ją mokėjo muziejininkai Peliksas Bugailiškis, Česlovas Liutikas, Balys Tarvydas, V. Vaitekūnas ir kt.

Septinta – 1958 m. buvo įkurtas „Rūtos“ („Ruto“) klubas, o kalbos kursams ėmė vadovauti „Aušros“ muziejaus mokslinis bendradarbis V. Vaitekūnas. Šiauliečiai dalyvavo stovyklose, kongresuose, vertė į esperanto kalbą liaudies dainas, smulkiąją tautosaką, prenumeruodavo užsienio žurnalus.

Aštunta – dabar esperanto kalba šiauliečiai bičiuliaujasi su įvairių šalių esperantininkais, rengia konferencijas, susitikimus.

Devinta – dėl karantino negalintys susitikti smalsūs protai greitai išmoko naudotis įvairiomis interneto programomis ir dabar neatsidžiaugia atsivėrusiomis neriboto bendravimo galimybėmis.

Prasimušė tą langelį“

Šiemet Šiaulių esperantininkai minės 100 metų jų veiklos paminėjimo sukaktį. Ketinta rengti susitikimus, ekskursijas, tačiau akivaizdu – pandemija to neleis padaryti.

Kasmet esperantininkai rengdavo šventę „Rideto“ („Šypsenėlė“), Nijolė svajojo šiemet suburti šimto šiauliečių ir jų bičiulių esperantininkų šypsenas, bet tikrai sudėtinga pasakyti, ar toks susitikimas įvyks. „Tačiau parengsime ekskursijų maršrutus po miestą, kur buvo mokoma esperanto, kur gyveno pradininkai, kur įdomesnis įvykis ir kt.“ – žada pašnekovė.

Nors dėl karantino esperantininkai susitikti negali, bendravimo nesustabdė. Nijolė juokiasi: kadangi programinė įranga „Zoom“ kaprizinga – 40 min. pasikalbėti per mažai, bandys susitikti per „Skype“. Patobulintą „Skype“ programėlę ji jau išbandė, bendraudama su Notingemo esperantininkais: dvi su puse valandos „pylė“ intelektinį žaidimą, sprendė žodžių grandinėlę ir kitus galvosūkius.

„Permečiau žaidimą ir į Šiaulius. Žinote, toje niūroje patogesnis bendravimas internetu. Esperantininkai – dauguma garbaus amžiaus žmonės – ne iš karto norėjo naujų technologijų. O dabar taip patenkinti, kad prasimušė tą langelį. Išsiverčia eilėraštį, kitiems paskaito, žodžių grandinėlę sudaro. Galvos veikla ir bendravimas – labai svarbu. Kai niekur negali išeiti – esi kalinys. Tokie pastarieji atradimai mus suvienijo“, – sako Nijolė.

O pernai Šiaulių esperantininkai surengė tokias virtualias Kalėdų sutiktuves, kad patys išsižiojo iš nuostabos – labai smagiai pasibuvo. Sugalvojo, kaip pristatyti lietuviškas tradicijas, parengė skaidres su Kūčių valgiais, tekstais, kalbėjosi, kaip kieno šeimoje švenčiama.

„Aš lietuviškai įterpiau seną lietuvišką dainą „Ant kalno margi palociai“. Žaidėme žaidimą su žodžiais, būdingais Kalėdoms, skaitėme eiles esperanto kalba. Taip sėdėjome visi prie kompiuterių, dvylika šiauliečių šventėme“, – sako moteris.

Nijolė juokiasi, prisiminusi, kaip vienos bičiulės iš Estijos elektroninį laišką perskaitė tik pasitinkant Naujuosius metus. Buvo pamiršusi jai į laišką atsakyti, tad paskambino ir pakvietė susitikti. „Ji per savaitę pasistengė, kad „Zoom“ veiktų. Ji vyresnė už mane, bet sklandžiam bendravimui pasiruošė greitai“, – juokiasi pašnekovė.

Kaip susidraugavo du šauliukai?

Nijolė buvo dar pirmakursė studentė, kai pamatė skelbimą, kviečiantį į esperanto kalbos kursus Šiaulių kultūros rūmuose. Esperanto pradžiamokslio mokė Česlovas Žegulis, anuomet labai aktyvus esperanto organizatorius.

Nijolė yra filologė, jos didžiausia aistra – žodynai, o į esperanto kalbą moteris žiūri kaip į žmonijai duotą dovaną ir paprastą galimybę bendrauti. Paklausta, kokia jos gražiausia frazė esperanto kalba, svarsto, kad tai galėtų būti „nuoširdus žmogus“, bet išsyk išberia: „Lingvon kiel ĝardenon oni ne povas lasi kreski sen prizorge“, ir paaiškina reikšmę: kalbą, kaip ir sodą, reikia prižiūrėti, puoselėti, nepalikti be priežiūros.

Aistringa esperanto kalbos mylėtoja su bendraminčiais dar 1982 m. vyko į tuometę Čekoslovakiją, lankėsi Zagrebe, Osijeke, Rijekoje, Bjelovare, Liublianoje, ne kartą lankėsi esperanto archyve (DEC), kur rado ne vieną esperantiškosios lituanikos leidinį.

Aistra esperanto kalbai žingeidžiai moteriai padovanojo ir naujų veiklų – ji ne tik vadovauja klubui, bet ir kolekcionuoja įvairių šalių esperanto ženklelius. Nijolė visų kolekcijos ženklelių dar nesuskaičiavo, žino, kad turi apie tūkstantį, tačiau sako: niekur Baltijos šalyse tokios gausios kolekcijos, kokia yra jos, nematė.

„Visokiais keliais jie pas mane atkeliavo – perku iš kolekcininkų, atsisiunčiu internetu. Štai paskutinis kūdikėlis“, – rodo ženklelį su šaulio atvaizdu. Moteris šį Notingemo esperanto klubo ženklelį pamatė internete. Parašė notingemiečiams, susidraugavo su jauniausiu Didžiosios Britanijos esperanto klubu – jis šiemet pažymės dvejų metų veiklos sukaktį.

Ženklelis svarbus tuo, kad ir Šiaulių ženklelyje yra šaulys. „Taip tie du broliukai ir susidraugavo“, – šypsosi moteris.

Pirmasis gamyklinis Šiaulių klubo ženklelis buvo pagamintas 1976 m., tačiau 1968 m. buvo pačių šiauliečių pagamintas ženkliukas – ant juostelės užklijuoti gintaro gabaliukai.

Pavykęs visų Europos kalbų ekstraktas“

„Mūsų, esperantininkų, bendravimas yra ne valstybiškas, bet žmogiškas. Nesvarbu, ar su australu, ar su kroatu kalbi – jį supranti. Tik kiekviena tauta kalba su savo akcentu: latviai vienaip, kinai kitaip. Prancūzų klausytis nuostabu, bet neįprasta ausiai. Bendravimas tuo ir įdomus – viena kalba, bet visi skirtingi. Esu per televiziją girdėjusi merginą iš Visagino dainuojant esperanto kalba. Taip džiugu buvo“, – šypsosi moteris.

Tiesa, Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filiale nuolat rengiami esperanto kalbos kursai – skaityklą Nijolė pavertė tikra esperantiškos veiklos sala. Tai bene vienintelė vieša vieta mieste, kur vyksta tarptautinės kalbos idėjų sklaida – čia rengiami susitikimai, kursai, parodos. Nuo vasario mėnesio prasidės pirmieji nuotoliniai kursai pradedantiesiems ir pažengusiesiems.

„Esperanto kalba nėra neturtinga, ji labai dari. Gali žaisti su priesagomis, priešdėliais. Tai pavykęs visų Europos kalbų ekstraktas“, – šypsosi Nijolė.