Šreko prototipo geriausias draugas – iš Pakruojo rajono

Šiauliai
Panašumas. Pamačius Mauricijaus Tilleto nuotraukas, pirmoji mintis, šovusi į galvą, – Šrekas tikrai egzistavo. Nors kino kompanijos atstovai nenori tiesiai pasakyti, tačiau būtent M. Tilleto nuotraukos tapo garsiojo personažo Šreko prototipu. (Findagrave.com nuotr.)
Jurgita Kastėnė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

1954 m. rugsėjo 4 d. Čikagoje (JAV) mirė garsus prancūzas Mauricijus Tilletas, apie kurio išvaizdą ir šiomis dienomis netyla kalbos. Pasaulio imtynių čempionas „Prancūzų angelo“ pravarde yra prototipas populiaraus animacinio personažo – Šreko. Įdomu tai, kad jis turėjo labai gerą draugą, taip pat imtynininką, Karlą Pojello, kuris mirė tą pačią dieną, ir vyrai buvo kartu palaidoti. Dar įdomiau – kad minėtasis imtynininkas, 1933 m. Europos čempionas – iš Pakruojo rajono Steigvilių kaimo kilęs Karolis Požėla.

Angeliukas dėl ligos tapo monstru

Pamačius Mauricijaus Tilleto nuotraukas, pirmoji mintis, šovusi į galvą, – Šrekas tikrai egzistavo. Vis dėlto poeto, rašytojo, erudito panašumą į populiarų animacinį personažą lėmė skaudi priežastis – jaunystėje jis susirgo akromegalija, pakeitusia jo veido bruožus ir kūno struktūrą.

M. Tilletas gimė Rusijoje, šalia Uralo kalnų, 1903 metų spalio 23-iąją. Vos tik gimus berniukui, tėvai jį vadino angeliuku.

Kai 1917-aisiais mirė berniuko tėvas ir Rusijoje įvyko revoliucija, M. Tilleto motina pabėgo į savo gimtinę Prancūzijoje – apsistojo Reimso mieste. Kai Mauricijui sukako 18 metų, jo kūno dalys pradėjo smarkiai augti, kaulai stambėti ir vyras pamažu virto keturkampiu monstru.

Gydytojai jam diagnozavo akromegaliją. Tai liga, kurią sukelia padidėję augimo hormonai.

170 cm ūgio vyras per pusmetį priaugo daugiau kaip 60 kilogramų ir 19-metis jau svėrė 120 kg. Dėl šios priežasties jam teko atsisakyti svajonės tapti advokatu.

Maža to, dėl ligos Mauricijaus balsas tapo panašus į asilo baubimą. Supratęs, kad teisme kalbėti negalės, M. Tilletas išbandė save Prancūzijos kariuomenėje, sutikęs tarnauti laivyne. Betarnaudamas laivyne, jis ir susidomėjo imtynėmis.

Nors jį vadino tikru monstru ir siaubūnu, M. Tilletas buvo labai geras žmogus, eruditas: sulaukęs keturiasdešimties, jis mokėjo net 14 kalbų.

Kai Prancūziją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse okupavo Vokietija, M. Tilletas buvo priverstas bėgti į Ameriką. Ten jo laukė puiki kovotojo karjera.

1940-aisiais prancūzas tapo pasaulio sunkaus svorio imtynių čempionu Bostone, o 1942 metais triumfą pakartojo Monrealyje. Antrojo pasaulinio karo metu
M. Tilletas beveik niekam nenusileido imtynių ringe, buvo laikomas tikra žvaigžde.

JAV Mauricijus 1944-aisiais tapo pasaulio imtynių čempionu. Amerikos imtynių asociacijai priklausęs vyriškis netgi turėjo kelis savo firminius judesius, pavyzdžiui, „Meškos apkabinimas“.

Gana siauro mąstymo imtynių gerbėjai jį vadindavo „Ringo žmogėdra“, bet šiame sporte Mauricijus geriausiai buvo žinomas „Prancūzų angelo“ pravarde.

„Ir mirtis negali išskirti dviejų draugų“

1954-aisiais, kai Mauricijui buvo 51 metai, imtynininką pakirto širdies smūgis.

Įdomu tai, kad jis buvo palaidotas su savo geriausiu draugu viename kape. JAV šis vyras buvo vadinamas Karlu Pojello, bet dokumentuose buvo parašyta – Karolis Požėla. Ir jis, pasirodo, gimė Pakruojo rajone, Steigvilių kaime.

Kas gi buvo Karolis Požėla? Jis gimė 1893 m. vasario 13 d. Lietuva tuo metu priklausė Rusijos imperijai.

1906 m. Karolis iš Steigvilių kaimo persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą, kur jo broliai Antanas ir Motiejus turėjo vaistinę. Dirbdamas pas brolius, Karolis įsirašė į L. Čaplinskio „Sanitaro“ sporto klubą. Jo pirmasis treneris buvo telšiškis Antanas Valtas.

Karolis, būdamas 17–18 metų, buvo laikomas vienu geriausių Rusijos imperijos vidutinio svorio mėgėjų imtynininkų. Jis rungėsi V. Oščepkovo klube „Sport“ bei kituose Sankt Peterburgo klubuose.

1912 m. Sankt Peterburge tapo Rusijos imperijos čempionu graikų-romėnų imtynėse, o 1913 m. Kijeve – pirmuoju Rusijos imperijos čempionu laisvo stiliaus imtynėse bei Tarptautinio turnyro Breslau nugalėtoju. 1914 m. K. Požėla antrą kartą iškovojo Rusijos olimpinio čempiono titulą laisvo stiliaus imtynėse.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Karolis savanoriu stojo į Rusijos imperijos armiją, buvo sužeistas ir apdovanotas Šv. Jurgio II laipsnio kryžiumi.

Išgarsėjęs imtynininkas prisišliejo prie imtynininkų grupės, kuri keliavo iš vieno miesto į kitą, iki pasiekė Sibirą. Iš ten per Kiniją ir Japoniją pasiekė JAV ir 1924 m. atvyko į Čikagą. Amerikoje pasivadino Karlu Pojello ir tapo garsiu amerikietiškų imtynių profesionalu.

Amerikos spauda plačiai pradėjo apie jį, kaip apie lietuvį, rašyti tik po to, kai Čikagoje jis nugalėjo Johnny’į Mayers’ą, irgi lietuvį, kuris buvo laikomas vidutinio svorio pasaulio čempionu.

Nuo tada K. Požėlai plačiai atsidarė šio sporto durys ir jis Amerikoje tapo vienu populiariausių imtynininkų. Tarpukariu keliavo ir dalyvavo įvairiose imtynėse Europoje, buvo atvykęs ir į Lietuvą.

Bičiuliai – ir po mirties

Karolis 1937 m. vasarį Singapūre ir susipažino su garsiuoju Mauricijumi. Su juo nuo 1937 m. iki 1939 m. treniravosi ir dalyvavo įvairiose varžybose Europoje. Tiksliau, Karolis jau buvo baigęs sportinę karjerą, todėl labiau buvo Mauricijaus treneris, vadybininkas ir svarbiausia – ištikimas bičiulis. Vyrai laikė vienas kitą broliais.

Bet atsitiko nelaimė. 1954-ųjų rudenį 61 metų K. Požėla mirė nuo plaučių vėžio ant savo žmonos rusės Olgos Nikolajevos-Požėlos rankų.

Mauricijus negalėjo susitaikyti su draugo mirtimi – jis taip skausmingai išgyveno netektį, kad po poros valandų mirė pats.

Artimieji nusprendė bičiulių neskirti. Abu vyrai buvo palaidoti viename kape. Ant jų kapo antkapio parašyta: „Ir mirtis negali išskirti dviejų draugų.“

Pagal užsienio spaudą parengė Oksana Laurutytė