Notice: Undefined index: etapliusAdmin in /home/alfa/subdomains/etaplius/straipsnisDESKTOP.php on line 3
ETAPLIUS - Sporto, sveikatinimo, psichologijos srities specialistai apie fizinę ir emocinę žmogaus sveikatą: „Turime rūpėti patys sau!“
REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Šiaulių akademija2019 m. Birželio 27 d. 15:07

Sporto, sveikatinimo, psichologijos srities specialistai apie fizinę ir emocinę žmogaus sveikatą: „Turime rūpėti patys sau!“

Šiauliai

Arvydo Gudo nuotr.

Zenonas RipinskisŠaltinis: Etaplius.lt


89301

Paskutinį gegužės savaitgalį Šiaulių universiteto Botanikos sode vyko pirmasis Šiauliuose diskusijų festivalis, žaismingai pavadintas „Ką tu, Šiauliai?“. Festivalį organizavo Šiaulių universiteto Alumnų asociacija, kuri, kaip jau tapo įprasta, šiauliečius vis kviečia į universitete vykstančius įvairius edukacinius renginius. Šį sykį renginys buvo skirtas aktualių miestui diskusijų maratonui, kuriame viena po kitos Botanikos sode pastatytoje scenoje buvo diskutuojamos penkios skirtingos temos apie mūsų miestą: „Mąstantys Šiauliai“, „Kuriantys Šiauliai“, „Sveiki Šiauliai“, „Verslūs Šiauliai“ ir „Ateities Šiauliai“.

Pristatome paskutinį straipsnį iš publikacijų serijos, kuriose buvo aptartos svarbiausios diskusijų metu išsakytos mintys. Šiuo atveju nagrinėjama žmogaus fizinės ir emocinės sveikatos visuma. Diskusijoje „Sveikas kūnas ir emocinis stabilumas - misija įmanoma?“ dalyvavo sporto klubo „SunCity CrossFit“ įkūrėjai, treneriai broliai Raimondas Rupšys ir Mindaugas Rupšys, kineziterapeutė, Šiaulių universiteto Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centro direktorė Agnė Savenkovienė, sporto klubų „Šiaurės taifūnas“, „Impuls“ trenerė Jolita Smirinenkaitė, psichologė Virginija Servutienė. Moderatorius - krepšinio klubo „Šiauliai“ ir regbio klubo „BaltRex-Šiauliai“ fizinio rengimo treneris Andrius Norkus.

Visą šeštadienį diskusijose dalyvavo žinomi Šiaulių miesto verslo, kultūros, mokslo, politikos, sporto ir kt. sričių atstovai, pasidalinę su festivalio lankytojais savo požiūriu į Šiaulius ir miesto ateitį. Renginio lankytojai turėjo galimybę ne tik klausyti vykstančių diskusijų, bet ir dalyvauti Botanikos sodo organizuotose edukacijose.

Kartu ar atskirai?

Suvokimas apie žmogaus kūną ir sielą įvairiais amžiais, skirtingose kultūrose, religijose traktuojamas nevienodai – kūnas išaukštinamas, arba sumenkinamas, siela suabsoliutinama arba niveliuojama. Diskusijos dalyviai jau pirmaisiais pasisakymais išreiškė nuomonę, kad kūno ir emocinės savijautos supriešinimas yra nelogiškas, nepagrįstas - gerai žmogaus savijautai svarbi harmonija. Diskusijos moderatorius A. Norkus pastebi, kad kūno, sielos, emocijų problematika aptarinėta dar Antikoje: „Nuo Platono laikų yra išlikęs dualizmas, kuris, regis, būdingas visai vakarų civilizacijai, kai išskiriamas kūnas ir siela. Platonas sakė, kad „kūnas - kalėjimas, kuriame įkalinta siela“. Man priimtinesnis rytų kultūros požiūris. Čia siela, kūnas ir žmogaus psichika suvokiami, kaip vienovė“. A. Norkus priduria, kad kaip treneris jis pastebi, jog žmogaus kūne atsispindi jo vidiniai išgyvenimai, charakteris, emocijos, jausena, pasitikėjimas arba nepasitikėjimas savimi ir pan.

Psichologė V. Servutienė papildydama diskusijos moderatoriaus žodžius priduria, kad žmogaus galimybių ribos yra neaprėpiamos - svarbu suvokti sąsajas tarp kūno ir emocijų, kūno ir sielos. Vienovė sukuria bendrą jauseną, kad žmogui viskas gerai, jis yra laimingas, ramus, gerai besijaučiantis tiek fiziškai tiek emociškai: „Viskas yra kartu. Kiekviena mūsų mintis – teigiama ar neigiama – veikia mūsų kūną, ne tik emocijas, nuotaiką. Mano psichologinė nuostata yra tokia, kad visko atsvara yra jausena. Jausena, tai gilus sąmoningas ėjimas į save. Mes visi nuolat esame judesyje – dinamiškai keičiasi mūsų protas, kūnas, mintys, siela, vienu jausmu keičiame kitą jausmą ir taip nuolat – viskas kinta ir tai normalu. Judėjimas visomis prasmėmis - natūrali žmogaus būtis“.

Fizinis aktyvumas tik dėl mados?

Aktyvų laisvalaikį ir gyvenimo būdą renkasi vis daugiau žmonių. Diskusijoje dalyvavę specialistai pastebi, kad labai svarbu suvokti, su kokia intencija pasirenkamas sportas, ką viena ar kita fizinio aktyvumo veikla duoda. Vienas iš „SunCity CrossFit“ sporto klubo Šiauliuose įkūrėjų, treneris M. Rupšys pastebi, kad sporto industrija yra didžiulė ir labai dažnai noras būti fiziškai aktyviu iš tiesų yra tuščias mados vaikymasis, kai iš tiesų fizinis aktyvumas visų pirma reiškia sveikatą: „Sporto industrija yra galinga. Didžiulės kompanijos konkuruoja tarpusavyje. Taikomos agresyvios marketingo programos įvairių sričių prekėms – papildams, drabužiams, avalynei ir kt. Žmogui labai lengva pasiklysti įvairių prekės ženklų pavadinimų gausybėje. Stebint puikius išpuoselėtus kūnus imame manyti, kad aš taip atrodyti, taip rengtis, naudoti tokius papildus ir pan. Sąmoningai mąstantis žmogus turėtų suprasti, kad ne išoriniai dalykai yra esminiai. Fizinis aktyvumas yra sveikata – čia aš dedu lygybės ženklą. Klausimas, ar sportas yra mada, manau, yra nelogiškas. Tada aš galiu paklausti – „Ar žmogaus higiena yra mada?“, valausi dantis du kartus per dieną – „Ar aš madingas?“, o jeigu dantis valausi tris kartus per dieną ir dar su siūlu – „Ar aš labiau madingas?“ Neįmanoma atsakyti. Fizinis aktyvumas pagal kiekvieno žmogaus pajėgumą ir sveikatos galimybes turėtų tapti įprastu rutinos suformuotu įpročiu“.

Šiaulių universiteto Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centro direktorė A. Savenkovienė taip pat pabrėžė sąmoningo pasirinkimo svarbą. Kineziterapeutė pateikė pavyzdžių, kada sportu imama užsiiminėti ne dėl sveikatos, geresnio darbingumo, žvalumo bendros geros savijautos, o tik dėl išorinio grožio: „Tenka išgirsti tokius argumentus, kaip „mano draugė numetė daug svorio“, „aš noriu gražaus kūno“, „artėja vasara“ ir t. t. Mokslininkai yra įrodę, kad jeigu nėra konkretaus tikslo, o tik rungtyniavimas - ilgalaikių rezultatų pasiekti sunku“. Tokie žmonės patenka į tam tikrą rizikos grupę, kurioje, tikėtina, sportuojantysis bus linkęs patirti traumas, ar veiklą mesti po keletos užsiėmimų.

Trenerė J. Smirinenkaitė džiaugėsi, kad sportas šiandien tik iš dalies yra tapęs mados dalyku ir šalia entuziastingai priduria: „Jau geriau tokią madą vaikytis nei žalingi įpročiai. Pastebiu, kad atsiranda tokių, kurie į sporto sales ateina ne tik dėl išorinio grožio. Žmogus ateina tam, kad gerai praleistų laiką kitokių, įdomių ir motyvuotų žmonių kompanijoje, pasportuotų, pajudėtų, kad jam nebeskaudėtų nugaros, išsijudintų po darbo dienos prie kompiuterio ir t. t. Dirbdama su žmonėmis matau, kad fizinis aktyvumas suteikia emocinio stabilumo. Yra nuostabu, kai žmonės įveikia įvairias emocines, psichines ligas, ar jas bent jau sušvelnina, sporto pagalba“.

Daugelio ligų priežastis – emocinis nestabilumas

Psichologiniai faktoriai ir bendra emocinė jausena tiesiogiai veikia organizmo fiziologinius procesus ir gali sukelti sveikatos pokyčius, ligas. Šiuo aspektu psichologės V. Servutienės komentaras vienareikšmis - daugumos ligų priežastis yra žmogaus emocijos. „Ligos prasideda galvoje. Naudojame vaistus, bet reikia nepamiršti, kad turime daug dirbti patys su savimi. Ligų šaknis - emocinė. Kalbant apie sportą norisi atkreipti dėmesį, kad nereikia apsigauti trumpalaikiu fizinio aktyvumo efektu, kai atrodo, kad po sporto jautiesi labai energingas. Ta nuotaika gali labai greitai nuslūgti ir tu vėl grįžti į tą patį tašką“ - teigia psichologė. Vadinasi, fizinis aktyvumas neturėtų būti suvokiamas, kaip būdas pabėgti nuo savo problemų, nerimo ir pan. „Žmonės nori pabėgti nuo ligos, blogos savijautos įvairiais būdais – jie negalvoja, kad norėtų būti sveiki, jie galvoja, kad norėtų nesirgti. Ką tai reiškia? Tai, kad žmogus dar nesuvokia to stipraus ryšio tarp prastos fizinės savijautos ir psichikos. Emocinis stabilumas yra ramybė. O kas yra ramybė? Ramybė yra būsena, kai leidi sau gyventi – tiesiog čia ir dabar. Kada negyveni praeities problemomis, jas sprendi, negyveni ateities nežinomybe ir neaiškiais lūkesčiais. Kai esi čia ir dabar“ – svarsto V. Servutienė.

Gyvenimo aplinkybės keičiasi, tačiau žmogaus kūnas išlieka toks pat - „Mūsų kasdienybė šiandien mums leidžia būti fiziškai pasyviems, – sako A. Norkus, – nes patogiame šiandienos pasaulyje nebėra tiek daug sričių, kuriose jis galėtų išeiti iš sau patogios padėties – nereikia kovoti už būvį, už maistą, išgyvenimą. Sportas yra puikus būdas išbandyti tas komforto ribas – per kūną pajaučiame savo galimybes, ribas“. M. Rupšys įsitikinęs, kad fizinio aktyvumo sąvoka yra neatsiejama nuo sveiko žmogaus apibūdinimo. Jo teigimu tam, kad būtum sveikas, o visų pirma gerai jaustumeisi emociškai, sportas yra būtinas. Taip pat svarbus poilsis, mityba.

Diskusijos dalyviai dalijosi savo žiniomis apie tai, kad į depresijos, nerimo gydymo programas yra įtraukiami fizinio aktyvumo pratimai. Įvairūs sveikatos sutrikimai - dusulys, širdies permušimai, kiti fiziniai sveikatos negalavimai taip pat atstatomi skatinant pacientus judėti, žinoma, atsižvelgiant į būklės sudėtingumą individualiu atveju.

Sveikatos raštingumas: sportuojančiojo ir trenerio atsakomybė

Sveikatos raštingumas siejamas su gebėjimu, įgūdžiais ieškoti, suprasti ir analizuoti informaciją apie su sveikata, gera savijauta, sveika gyvensena susijusius dalykus. Ši sritis apima ir žmogaus atsakomybę suvokti, kaip tam tikri fiziniai pratimai, praktikos veikia jo paties kūną. Diskusijoje sveikatos raštingumo klausimu itin aktyviai pasisakė kineziterapeutė A. Savenkovienė. Moters teigimu žmogus atėjęs į sporto salę neturi tikėtis, kad už jo lūkesčius, rezultatus atsakingas yra tik treneris - svarbiausia sąmoningumas: „Moksliniai tyrimai rodo, kad daug geresnių rezultatų pasiekiama tada, kai veiklos imamės sąmoningai, suvokdami to prasmę, o ne tada, kai darome mechaniškai - mums pasako daryk 10 atsispaudimų, 20 atsilenkimų, valgyk tą, nevalgyk ano ir t. t. – ir dažnai mes darome nesuvokdami, kodėl. Žmogus pasiekia daugiau tada, kai atlieka pratimą suvokdamas, kad tai padės laikysenai, pagerins kvėpavimą, sustiprins kojų, pilvo raumenis ir t. t. Mes turime sąmoningai ir kritiškai priimti informaciją. Ypač tada, kai kalba eina apie mus pačius, mūsų kūną. Mes turime rūpėti ir būti įdomūs patys sau“. Kineziterapeutė akcentuoja, kad treneris neturi padaryti taip, kad mes būtumėme sveiki, dailios figūros ir t. t. Trenerio funkcija - nukreipti, parodyti, suteikti informacijos, matyti fizines žmogaus galimybes ir nusiteikimą, bet visą darbą turi padaryti pats žmogus. Svarbu, kad kiekvienas stebėtų save ir rastų sau tinkamą fizinę praktiką, tada galima tikėtis ilgalaikio rezultato. Iš kitos pusės specialistė neatmeta, kad profesionalių trenerių nuovokumas taip pat labai svarbus: „Treneris priimantis žmogų į skirtingas praktikas – jogą, pilatesą, thai chi, funkcines treniruotes ir t. t. – turi gebėti įvertinti, kad ne kiekvienam žmogui viskas yra tinkama“. Tai reiškia, kad veiklos sportuojantiems turėtų būti individualios – kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam žmogui su skirtingu fiziniu pasirengimu, dienos ritmu, kitokia mityba ir pan. „Jei treneris įbruka lapelį su pratimais ir nieko nepaaiškina – drąsiai keiskite trenerį. Nebijokite reikalauti ir klausti – kodėl darau, ką man tai duos, kodėl man reikalinga būtent tai ir pan. Viską turite patys suprasti ir suvokti. Būna taip, kad po užsiėmimų sporto klubuose žmonės kreipiasi į kineziterapeutus dėl traumų. Sudėtinga dirbti su klientu, kuris negali paaiškinti, kas su juo buvo daroma“.

A. Norkaus tegimu profesionalus treneris pasižymi gebėjimu žmogų matyti įvairiapusiškai: „Geras treneris mato žmogų, kaip visumą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tas, kuris tiki tuo ką daro, tiki šalia esančiu vedančiu treneriu pasiekia daug daugiau. Sportuojant su profesionalo pagalba svarbus abipusis pasitikėjimas tarp trenerio ir ugdytinio“. M. Rupšys sako, kad treneris turi išmanyti pratimų atlikimo technikas, perėjimus ir to mokyti kiekvieną su kuriuo dirba: „Visada stengiamės žmogų būtent to ir mokyti – technikos. Geriau vienas taisyklingas pritūpimas, nei 20 klaidingų. Svarbūs perėjimai nuo vieno pratimo prie kito. Šitaip žmogus išmoksta pagrindus ir juos taiko bet kurioje srityje, atlikdamas bet kokią praktiką. Tu suvoki kūno pozicijas ir gali eiti kilnoti svorius, užsiimti joga ir kt.“. M. Rupšys pritardamas papildė, kad treneris turi matyti, kokia fizinė praktika pagerintų žmogaus savijautą įvairiais lygmenimis – ir emociškai ir fiziškai. „Treneris, kurio tikslas tik daug klientų ir pinigai - tuščias. Apie rezultatus tokiu atveju kalbėti sudėtinga“ – įžvalgomis dalijasi sporto specialistas.

Sąmoningas fizinis aktyvumas garantuoja ilgalaikius rezultatus ir savo galimybių realizavimą. Psichologė V. Servutienė sako, kad labiausiai žmogų veikti motyvuoja pokyčio jausmas: „Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, taip ir fizinis aktyvumas turi atvesti žmogų į pokyčio jauseną. Jeigu žmogus to nejaus jis į sporto salę nebegrįš. Norisi jausti, kad praktika, trenerio patarimai yra naudingi ir tinkami“.

Grožio samprata ir fizinis aktyvumas formuojantis charakterį

Kalbai pasisukus apie žmogaus kūną ir priežastis dėl kurių pasirenkamas sportas, neišvengiamai aptariama grožio kulto samprata visuomenėje sporto ypatybė ugdyti valią, ištvermę, charakterį. Mokslininkai savo tyrimais yra įrodę, kad būna atvejų, kada žmogus ima itin intensyviai dirbti su savo kūnu būtent tada, kai kitose gyvenimo srityse jaučiasi nepilnavertis, nerealizavęs savęs ir negalintis nieko pasiūlyti kitiems. „Kūnas kaip sublimacija visų tų dalykų, kurių žmogus negali pasiekti, neturi arba negeba savęs realizuoti kaip asmenybės. Yra atvejų, kai sportu žmonės slepia ir stengiasi užglaistyti savo problemas, ydas. Šis fenomenas tyrinėjamas mokslininkų“ – sako A. Norkus.

R. Rupšys pasakoja, kad į sporto klubus ateina žmonių, kurie yra įtikėję tuo visuomenėje formuojamu grožio kultu ir tai yra viena iš priežasčių, kuri motyvuoja tam tikro požiūrio žmones. Jų tikslai paprasti – norima atrodyti gražiau, padailinti pečių liniją, taliją, užsiauginti raumenis ir t. t. Trenerio teigimu gražios kūno linijos turėtų būti suvokiamos, kaip tiesiog papildomas privalumas: „Kartais žmonėms tenka pasakyti, kad sporto klubas nėra grožio studija, nesam plastikos chirurgai ir pan. Mes siekiame, kad pas mus atėję žmonės visų pirma gerai jaustųsi patys su savimi, savo kūne su savo emocijomis, protu, bendrai mąstymu. Sportas turi sustiprinti ir kūną ir patį žmogų, kaip asmenybę, jo sielą. Mūsų kūnas juk ir yra sukurtas judėjimui. Geras atrodymas turėtų būti suvokiamas kaip papildomas privalumas“.

Šiandien žmonės savo aplinkoje, socialiniuose tinkluose, televizijos laidose mato gražius, sėkmingus žmones, išpuoselėtus kūnus. Tokiame kontekste santykis su savimi, savo kūnu ir jausena probleminis - sunku suvokti ir teisingai vertinti save. Imama save matyti, kaip nepakankamai gražų, patrauklų, sėkmingą ir laimingą. Dėl per didelių lūkesčių sau, kurie yra nepateisinami, žmogus ima jaustis prastai, nepilnavertiškai ir imasi įvairių trumpalaikių, bet greitą, poveikį duodančių praktikų. Nuolatinis savęs lyginimas su kitais - tiesus kelias į emocinį nestabilumą, ligas, prastą savijautą.

M. Rupšys skatina vertinti savo asmenybę ir kūną, kuriame gyvename: „Turime gerbti ir prižiūrėti savo kūną, nes jis yra tai su kuo būname nuolat ir būsime iki mirties“. Treneris A. Norkus pastebi, kad sau tinkamą fizinio aktyvumo formą radęs žmogus gyvena kokybišką, pilnavertį gyvenimą: „Žmonės, kurie užsiima sportu yra pozityvesni, lengviau įveikia stresą, turi subtilesnį humoro jausmą. Tokie asmenys puikiai moka švęsti pergales, lengviau įveikia pralaimėjimus. Kalba eina ne tik apie patį kūną. Manau, kad sportas yra požiūris, filosofija. Sportas formuoja ne tik kūną, bet ugdo charakterį“. Patirties su vaikais turinti trenerė J. Smirinenkaitė papildydama pasakoja, kad fizinis aktyvumas puiki priemonė ugdyti ne tik suaugusiojo valią, užsispyrimą, bet ir vaikus. Vaikai užsiimantys sportine veikla ugdo savo charakterį, discipliną. Jie išsiskiria savo elgesiu, bendravimu, emociniu stabilumu bendraujant ir socializuojantis.

Laimė būti čia ir dabar

Pagrindinė diskusijos teminė ašis – faktoriai, lemiantys gerą žmogaus fizinę, emocinę savijautą. Baigiantis pokalbiams renginio žiūrovai sporto srities specialistų ir psichologės klausė, kaip sportas tampa verslu, kokie pratimai naudingi sėdimą darbą dirbantiems žmonėms ir pan. Įdomių diskusijos dalyvių įžvalgų sulaukė klausimas apie laimės sampratą žmogaus gyvenime. Dauguma diskusijos dalyvių įvardijo, kad laimė jiems siejasi gebėjimu visa savo esatimi išgyventi šią akimirką. M. Rupšio nuomone geriausiai jautiesi tada, kai džiaugiesi buvimu dabartyje ir esi tikras dėl to, ką darai: „Laimė yra būti čia ir dabar. Ne bukai džiaugtis, bet džiaugtis tuo, kad tu esi, kad gali daryti tai, ką nuoširdžiai nori daryti“. A. Savenkovienė įvertinusi savo patirtį dirbant su neįgaliais žmonėmis sako, kad laimingas žmogus tada, kai gali save realizuoti per savo kūną ir asmenybę: „Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centro veikla didele dalimi susijusi su neįgaliais asmenimis. Kai tu matai tokius žmones, supranti, kad turi džiaugtis galėdamas pilnai realizuoti savo kūną ir save patį. Tad man laimė yra judėjimas. Judėjimas visame kame“.

V. Servutienės teigimu laimės samprata apima daugybę žmogaus gyvenimo sričių: „Laimė yra jausena. Laimingiausias žmogus yra tada, kai jis nėra priklausomas nuo nieko – nemėgstamo darbo, prastų santykių, pinigų, baimės ir kt. Kai žmogus gali pasakyti, kad „esu laimingas tiesiog būdamas“. Ir turiu visko būtent tiek, kiek man reikia“. Toks žmogus geba džiaugtis aplinka, žmonėmis, veiklomis per bendravimą, per sportą, darbą ir t.t.

„Fizinis aktyvumas būtina laimės sąlyga. Aristotelis sakė – „Gyvybė reikalauja judėjimo“ – ir tai reikia suvokti pačia plačiausia prasme. Viskas yra mumyse - sportas padeda tam atsiskleisti“ - diskusiją baigdamas apibendrino moderatorius A. Norkus.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA