„Tokia ta mūsų kino studija“

Aurimas Žvinys, teatro vadovas, apmaudžiai atsidūsta: Valstybinis Šiaulių dramos teatras pagal vykdomą projektą buvo tapęs savotiška kino studija – siekė nufilmuoti geriausius spektaklius ir rodyti juos teatro gerbėjams. Po praėjusio savaitgalio žinių apie sugriežtintas karantino sąlygas šių planų teko atsisakyti.

„Mūsų norai buvo apriboti. Nufilmavome kelis spektaklius, režisieriaus  P. Ignatavičiaus premjerą „Protect me“, kurios žiūrovai dar neturėjo galimybės išvysti. Nufilmavome edukacinius spektaklius moksleiviams „Erlickas“ ir „Buvo tylu“ pagal J. Savickio kūrinius. Šią savaitę ketinome filmuoti A. Jankevičiaus „Ežerą“. Nufilmuotų spektaklių moksleiviams poreikis yra didelis. Dabar viską stabdome, filmavimus atšaukiame. Tokia ta mūsų teatro kino studija dabar“, – sako jis.

Nors spektakliai ir buvo filmuojami, teatro kolektyvas sprendė dilemą. Viena vertus, spektakliai filmuojami tam, kad žiūrovai juos galėtų išvysti internete, o ne kad dulkėtų lentynose. Antra vertus, kilo pavojus, kad gyvai žiūrovai spektaklio nebenorės žiūrėti.

„Ieškojome formos, kaip spektaklius rodyti. Kilo klausimų, ar galima rodyti nufilmuotą premjerą, kol ji neturėjo santykio su žiūrovais gyvai. Juk gali atsitikti taip, kad šis produktas taip ir liks tik vaizdo įrašo formate“, – sako A. Žvinys.

Svarstyti ir variantai, kaip apmokestinti spektaklių žiūrėjimą internete. Šalies teatrai bando tą daryti, tačiau kolegų pastebėjimas nedžiugina – mokamus spektaklius žiūri labai mažai žmonių. „Jei bilietas kainuoja 3–4 Eur, teatras už spektaklio transliavimo paslaugą turi mokėti, tai atlygis teatrui už kokias 15 peržiūrų yra per kuklus“, – komentuoja teatro vadovas.

Tik abejonių, kad mokykloms bus naudingos nufilmuotos edukacinės programos, nėra. Būna rodomas 40–50 min. trukmės filmuotas siužetas, o po jo aktoriai su vaikais pabendrauja nuotoliniu būdu, tad santykis įvyksta.

Nuspręsta nerizikuoti – nerepetuoti

A. Žvinys sako, kad teatro kolektyvas labai norėjo, kad būtų nufilmuotas O. Koršunovo režisuotas spektaklis „Remyga“. Šių planų atsisakyta, nes vaidina labai daug aktorių, iš kurių nemažai vyresnio amžiaus.

„Jaunimas gal šiek tiek atsainiau žiūri į užsikrėtimo koronavirusu riziką, bet vyresni yra kategoriškesni. Nusprendėme nežaisti šių žaidimų“, – paaiškina teatro vadovas.

Laikotarpis nuo lapkričio pabaigos iki pat Naujųjų metų būdavo teatro aukso amžius, pagrindinis derlius. „Ketvirčio planą įvykdydavome per tą laikotarpį. Dabar privalome susikaupti ir iškentėti. Aktoriai juk kaip sportininkai – be treniruočių atšimpa įgūdžiai, jie būna kitos nuotaikos. Visi išgyvena liūdesį, neturi veiklų. Aktoriai išsiilgę darbo, yra savotiškoje neviltyje. Skambina, klausia, ką gali padaryti, gal kokios veiklos teatre yra“, – sako teatro vadovas, paaiškindamas, kad dėl karantino sumažėjo ir aktorių pajamos. Aktoriaus atlygis – bazinis dydis, o apie 30 proc. sudaro pajamos už suvaidintus vaidmenis spektakliuose. Šios atlyginimo dalies aktoriai dabar neteko.

Iki praeito savaitgalio dar buvo teorinė galimybė, kad repeticijos gali vykti. Aktoriai galėjo nusiimti kaukes, kai to reikalavo vaidmuo – tarkime, groti instrumentu, atsigerti. „Bet saugotis buvo būtina, o aktoriai dažnai vaidindami turi naudotis tuo pačiu rekvizitu, būti veidu į veidą. Visada kankino dilema, kas būtų, jei viskas pakryptų bloga linkme. Trupėje dirba 15–20 žmonių, surengėme vidinį susirinkimą, nusprendėme nerizikuoti, laukti, kol pagerės situacija“, – komentuoja A. Žvinys.

Sustojus kūrybiniams darbams, VŠDT baigiami tvarkymo darbai, daromi remontai, keičiamos kėdės. O kai pandemija baigsis, bus siekiama sugrįžti prie tikrosios misijos ir pašaukimo.