Šiaulietiška Raudonojo Kryžiaus savanorių dinastija

„Ačiū nuostabiai šeimai, iš kartos į kartą perduodančiai gražią ir prasmingą savanorystės tradiciją“, – tokie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) draugijos žodžiai skirti trims šiauliečiams: Silvestrui Pinskij, jo mamai Martinai Stankaitytei ir močiutei Eugenijai Žukauskienei. Viena seniausių ir didžiausių humanitarinių organizacijų Lietuvoje kitąmet pasitiks 105-ąjį jubiliejų – LRK draugija buvo įkurta 1919 m. Gruzdžių valsčiuje (Šiaulių r.) gimusio gydytojo Roko Šliūpo pastangomis.

„Iš didelio noro laiko atsiranda“

Ką tik Didždvario gimnazijoje abitūros egzaminus sėkmingai išlaikęs 19-metis Silvestras svajoja apie įvairias profesijas, tačiau labiausiai – tapti skubiosios medicinos pagalbos gydytoju. Lietuvos sveikatos mokslų universitete tokios specialybės gydytojai jau ruošiami kelerius metus, tai plataus spektro medikai, kurie yra ir terapeutai, ir chirurgai, ir traumatologai, dirbantys ligoninių priėmimo skyriuose, greitojoje medicinos pagalboje. Ar svajonė išsipildys, paaiškės kitą savaitę, o kol laukia atsakymo, Silvestras toliau tęsia savanorio veiklas – rūpinasi dviem senjorėmis pagal programą „Šilti apsilankymai“ ir negalią turinčiu 5-erių berniuku pagal programą „Stipri šeima“, kurios tikslas – integruoti negalią turinčius vaikus į mūsų pasaulį, parodyti, kad tokių vaikų yra visuomenėje.

„Mane labai žavi visi ekstremalūs dalykai, pavyzdžiui, karo medicina“, – nusišypso guvus vaikinas ir dalijasi, kaipgi tapo LRK savanoriu.

Prieš dešimt metų, kai Silvestrui buvo vos aštuoneri, jo mama jau buvo LRK savanorė. Vaikui buvo labai smalsu, ką mama ten veikia, tad pasiprašė eiti kartu.

„Seniau LRK turėjo mažiau veiklų – tai „Šiltų apsilankymų“ programa, kuria siekta sumažinti senjorų vienišumą bei teikti įvairias priemones sergantiems – daugiafunkces lovas, ramentus, neįgaliojo vežimėlius ir kt. LRK dar prižiūrėjo tekstilės konteinerius, pamenu, mama grįždavo vėlai, nes iki nakties rūšiuodavo tuos rūbus. O kartą su mama ėmėme prižiūrėti vienišą senjorę. Tokia paprasta ta priežiūra – pabendrauti, palydėti iki parduotuvės ir kt.“ – mena vaikinas.

Vėliau senjorės priežiūra tapo jo vieno rūpesčiu, o kai jam buvo 14 metų, jis nunešė močiutei kalėdinę dovaną nuo LRK. Kelis kartus Silvestras skambino į duris, močiutė ilgai durų neatidarė. O kai atidarė, sukniubo prie durų…

Silvestras iškvietė greitąją pagalbą, medikai ja pasirūpino. Pasak vaikino, močiutė atviravo, kad kelias dienas bandė išsikviesti medikus, bet jai nepavyko – niekaip neprisiminė savo buto adreso.

„Mane ši istorija labai sukrėtė, net buvau atsitraukęs nuo LRK, bet po dvejų metų, kai prasidėjo pandemija, žmonės masiškai kviesti vakcinuotis, sugrįžau atgal. Užpildžiau anketą, ėmiau savanoriauti vakcinacijos centre Šiaulių arenoje, Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Konsultacinėje poliklinikoje valdyti žmonių srautus“, – sako vaikinas.

Silvestras pajuto, kad jį traukia medicina, todėl pasiprašė savanoriauti RŠL Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje. Po pusmečio, kai prasidėjo karas Ukrainoje, vaikinas perėjo savanoriauti pagalbos ukrainiečiams centre, pabėgėlių migracijos centre, „Karpatuose“.

„Pernai gegužę sulaukiau skambučio iš RŠL, ar nenoriu vėl padirbėti Priėmimo skyriuje vasarą. Sutikau, praėjusią vasarą ten dirbau, mačiau viską nuo A iki Z – nuo sulaužyto piršto iki dubens lūžių, gaisruose nukentėjusių žmonių, skenduolių – tikrą ligoninės virtuvę. Ne tokią, kokią matome serialuose, o realią situaciją“, – šypsosi jis.

Dar Silvestras dalyvauja programoje KESV (Krizių ir ekstremalių situacijų valdymas). Šio būrio savanoriai – rezerviniai. Jie labai daug mokosi – nuo būtinosios medicinos pagalbos iki pratybų, kuriose nagrinėja įvairias rizikas, prisijungia prie policijos pareigūnų, kurie ieško dingusių asmenų, mokosi naudotis įvairia aparatūra, bendradarbiauja su Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba, lanko rizikos šeimas, pasakoja apie dūmų detektorių būtinumą ir kt.

„Praėjusią savaitę grįžau iš Lenkijos, kur vyko šešių dienų mokymai. Labai džiaugiuosi dėl mūsų organizacijos, kuri yra net 192 valstybėse. Lenkijos RK pakvietė septynių šalių atstovus dalyvauti pratybose – žmonių paieškos ir evakavimo iš sugriautų pastatų mokymuose. Labai buvo verta ir naudinga“, – sako jis.

Kaip Silvestras visur suspėja? Vaikinas sako, kad, be to, jog sėkmingai išlaikė egzaminus, LRK jis savanoriauja ir „Jaunimo programoje“ bei „Vaikų linijoje“. „Jaunimo programos“ savanorystė – švietėjiška: šviesti ir edukuoti jaunimą, vedant pamokas apie pirmąją pagalbą, pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir savanorystę LRK. „Būtent čia vyksta procesas jaunimas jaunimui, nes juk tik mes vieni kitus puikiai suprantame“, – komentuoja jaunuolis ir džiaugiasi, kad ką tik „Vaikų linijoje“ baigė mokymus ir gavo sertifikatą, jog keturis mėnesius mokėsi nuotoliu.

„Iš didelio noro laiko atsiranda. Savanorystės žinios praverčia mokantis. Laikiau biologijos egzaminą ir ne iš vadovėlio žinojau, kaip atrodo veninis ir arterinis kraujavimas – viską mačiau savo akimis“, – šypsosi jis.

Silvestras gyvenime jau matė daug ekstremalių situacijų, jam teko gaivinti mirštantį žmogų, jis matė ir kaip mirė žmogus. „Pats savimi stebėjausi – supratau, kad nėra laiko emocijoms, reikia atlikti darbą, o ne jaudintis, sutrikti“, – paaiškina jaunuolis.

„Kur tu rastum šiais laikais tokį berną?“

72-erių Silvestro močiutė Eugenija kuklinasi. Sako negalinti atsidžiaugti anūko gera širdimi, šiandienos jaunuoliams nedažnai būdingu apsisprendimu padėti kitiems, bet tuoj pat susizgrimba – kad tik nepergirtų, o tai kas nors nužiūrės... Tada nuoširdžiai nusikvatoja ir ima dalytis, kad ji LRK pirmosios pagalbos savanore tebuvo kelerius metus, dar būdama paaugle ir besimokydama tuometėje Šiaulių 8-ojoje mokykloje (dabar Salduvės progimnazija, – aut. past.).

„Gal nuo 14 metų kokius dvejus metus tenai prabuvau. Dar Pagelavos stovykloje kai vasarodavome, būdavo varžybos tarp būrių. Paskutinį kartą 14 m. stovykloje ir buvau, vėliau juk dėl amžiaus nebegalima buvo“, – nusijuokia moteris.

Dvejus metus, kol mokyklą paliko, baigusi aštuonias klases, Eugenija LRK užsiiminėjo visokia veikla: mokėsi, kaip suteikti pirmąją pagalbą, dalyvavo varžybose, leido mokyklos sienlaikraštį apie higienos svarbą. „Net kartu su sesele eidavome per klases tikrinti, ar moksleivių galvose neknibžda gyvių, ar švarios panagės, nukirpti nagai. Visi pavydėjo, nes iš pamokų galėdavau išeiti. Vėliau erzino, kad eina ta – tikrintoja“, – nusijuokia pašnekovė.

Pasak Eugenijos, visos pirmosios pagalbos besimokančios mergaitės rinkdavosi medicinos punkte. „Ten tokia nuostabi buvo seselė. Ji mus, kelias mergaites, pakvietė, važiuodavome kažkur į miškus, varžybas tarp mokyklų ir kt. Nors nesu suteikusi tokios labai skubios medicinos pagalbos, ko mus mokė, bet gyvenime aš daug slaugiau žmonių“, – mena pašnekovė.

Moteris yra dirbusi Šiaulių televizorių, dviračių gamyklose, o pastarąjį gyvenimo dešimtmetį paskyrė artimųjų slaugai. „Kaimynę, gulinčią ant patalo, sergančią vėžiu, slaugiau. Dukra paskambindavo dieną, naktį, kada norėdavo, tada eidavau. Ji nenorėjo svetimos slaugytojos. Reikėdavo ateiti, pakalbėti, nuglostyti. Dar mama ant patalo du mėnesius gulėjo, nieko nesamdėme, seserys pasikeisdamos slaugėme. Našlė buvau, tai palikau visų slauge. Uošvį dar slaugiau“, – pasakoja Eugenija.

Šiaulietė sako mananti, kad Raudonojo Kryžiaus savanoriais gali tapti tik atsidavę ir labai geros širdies žmonės. „Juk ne kiekvienas gali seniukui basoną pakeisti. Tikrai ne kiekvienas. Va, Silvestras kai pareina, na, tą vaikiuką penkerių metukų žiūri, kaip jis apie jį pasakoja... Tikrai ne kiekvienas svetimą vaiką paglobotų. Tas vaikas jo taip laukia. Štai dabar Silvestras pas mane. Šaldytuvą valo įtemptai, o aš tik sėdžiu šalia ir žiūriu. Kur tu rastum šiais laikais tokį berną?“ – juokiasi močiutė.

Padėti kitam – visiškai normalus elgesys

O Silvestro mama Martina apskritai stebisi, kodėl LRK jų šeimą taip išskyrė iš kitų, kodėl nufotografavo ir viešai dėkoja. Nes moteriai atrodo, kad yra visiškai normalu padėti kaimynams, draugams, nueiti ten, kur esi kviečiamas, kur reikia tavo rankų, ir šmaikštauja: „Gauni pliusiuką, padaręs vieną gerą darbą, tada gali ir vieną nuodėmę padaryti.“

Martina sako nežinanti, kodėl jos šeimos nariams taip natūralu pagelbėti kitiems. Gal dėl to, kad nuolat matė mamą, kuri visiems padėjo, slaugė tuos, kurie prašė, neatsisakydama. Ir Silvestras augo geraširdis – daugiabutyje gyveno daug garbaus amžiaus žmonių, vaikas kaimynėms padėdavo krepšius su pirkiniais užsinešti iki buto, nesigėdijo, kaip dažnai jaunuoliams nutinka.

„Nebuvo pas mus niekada tokio galvojimo, kad jei kam nors padėsiu, ką už tai gausiu. Neprašai atgalios jokio atlygio. Mano močiutė iš tėčio pusės tokia buvo. Viskas dėl svetimų, atrodo, iš namų visas uogienes išneš, bet kitiems padės“, – paaiškina.

Savanoriauti LRK Martiną pakvietė kaimynė – paklausė, ar gali padėti. „O aš galėjau. Gal prieš dešimt metų Raudonasis Kryžius rūšiavo rūbus, padėdavo dalyti maisto paketus nepasiturintiems, pasikviečiau ir Silvestrą. Vėliau jis pats pasiprašė eiti kartu, vaikui buvo labai įdomu dėlioti maistą: cukrų, aliejų, makaronus ir kt. Silvestras labai atidžiai skaičiuodavo, kad tik nesuklystume, kad visi produktai į paketą būtų sudėti“, – šypteli moteris.

Martina dėl sveikatos LRK veiklose pastaraisiais metais nebedalyvauja, tačiau dėl sūnaus labai džiaugiasi. Ji sako berniuko niekada neskatinusi pinigais, o jei baudė, tai tik namų areštu ir labai giežtai, laikantis žodžio.

„Žinote, Silvestras vaikystėje buvo labai jautrus kvapams, pykino jį nuo aštrių nemalonių kvapų. O dabar, ligoninės Priėmimo skyriuje, ko tik nepamato – girtų, apleistų žmonių – ir jam nieko. Kai gelbėja žmones, jam tarsi visi pojūčiai užsiblokuoja“, – stebisi mama.