Angle down Atgal

Sniegas žiemą – ne tokia jau ir staigmena

Pirmasis naujųjų metų mėnuo jau įveikė savo kelionę. Norisi, kad prasidėję metai būtų kitokie, nes kasmet vis tas pats. Tad tai dar vieni metai, kai tikime, kad jie bus geresni ir teisingesni. Gi sunkiausia išgirsti žodžius: „Niekas nesikeis.“

Jau po švenčių, bet vis dar nuolaidos. Tiesa, prisnigo daugiau nei ankstesniais metais. Bet juk sniegas žiemą – ne tokia jau ir staigmena. Jei televizorių ekranuose dažniau matome sociologą Vladą Gaidį, vadinasi, artėja rinkimai. O laikas iki rinkimų – pažadų metas. Iš visų pusių tiek jų girdime, kad net išsigąsti, jog jei visi jie bus išpildyti, mus užgrius nuostabus gyvenimas. Kardinalios permainos nėra gerai. Žmogus gali neatlaikyti staiga jį užgriuvusios gyvenimo gerovės.

„Šypsokis naujai dienai ir tapsi turtingas“, – pataria ekstrasensai, parapsichologai, chiromantai, magai, ezoterikai, aurų nustatinėtojai, karmų lopytojai, okultizmo skleidėjai... Jie populiarūs. O kur nebūsi populiarus, jei net Seimo nariai ieško ryšių su Sirijaus planeta.

Tiesa, galima įžvelgti savotišką logiką: prietarai galbūt verčia žmones būti atsargesnius, geriau apgalvoti savo veiksmus. Pasirodo, kad prietaringi žmonės gyvena ilgiau. O šiaip jau mes gyvename vidutinėj platumų juostoj, tai viskas ir išeina vidutiniškai. Likimas mums lėmė augti butuose su žemomis lubomis ir mažais langais. It karstuose. Belieka tik sėkmę pramatančios ekstrasensų pranašystės. Nors, anot jų, metai bus laimingi bei kupini lauktų naujovių, jei ryte jums niežtės dešinę akį ir kairę ausį, išėję į gatvę sutiksite moterį su pilnais vandens kibirais, o vyrą su tuščiais, be to, tuo metu jus dar apdergs balandis.

Kiek žingsnių praeinate per dieną?

Bičiulis pasiūlė pavartyti kelerių metų straipsnių dienraščiuose bei internete pavadinimus ir taps aišku, jog niekas nesikeičia. Pabandžiau: „Girtas vyras sumušė savo neblaivią motiną“, „Girtas vairuotojas, automobiliu pertrenkęs kiek blaivesnį pėsčiąjį, pabėgo, bet rėžėsi į medį“, „Avariją sukėlęs girtas vairuotojas bandė pabėgti iš eismo įvykio vietos“... Nesikeičia žinios ir iš toliau išvykusiųjų: „Lietuvos nusikaltėliai šiurpina Norvegiją“, „Vokietijos pareigūnai pričiupo lietuvių vagis nusikaltimo vietoje“, „Už alkoholio vagystę iš parduotuvės lietuvis kalės Airijoje“, „Florencijoje lietuvis stalu per galvą trenkė jaunam italų transseksualui“... Nors atradau ir gana originalų pranešimą, kuriam skirčiau pirmąją vietą: „Cigaretes kontrabandininkai slėpė pianine“.

Tie patys ir internetiniai komentarai. Nesunku pastebėti, jog komentarus rašo gyvenimo nuskriausti žmonės, kuriems ypač nesiseka sekso srityje. Jeigu tiesiai šviesiai – tai sekse jie tiesiog nevisaverčiai. Internetinių komentarų rašymas jiems savotiškas seksas – aistra, pasitenkinimas. Ką darysi, gyvenimas be sekso sunkus. Tad nepykime ant jų dėl tų komentarų.

Valdančiųjų skandalai irgi visi panašūs. Ypač korupcijos lauke. STT kiekvienais metais po kažkiek sulaiko. Kiekvienais metais veik tą patį skaičių. Ir čia niekas nesikeičia. „Žinau, kodėl esu laisvas“, – Sausio 13-ąją savo puslapyje įrašė E. Masiulis. Bet gal ir gerai, kad vyksta tie skandalai: pensininkai prie gydytojo durų nebekalba apie ligas. Linksmi bus ir rinkimai, kuriuos kažkas taikliai pagal klasiko kūrinį pavadino „Trise valtyje neskaitant Maldeikienės“.

Tekstą pradėjau posakiu „Niekas nesikeis“, bet už jo randi dar liūdnesnį posakį: „Yra kaip yra“. Tai nenorėjimas keistis, rankų nuleidimas, netikėjimas. Pasikeitė devynios „iPhone“ kartos, o dar neatradome vaistų nuo nagų grybelio.

Tad reikia be rinkimų sugalvoti kažką, kas mus pralinksmina. Mobiliajame telefone įsivedžiau programą, kuri parodo, ar įvykdžiau dienos žingsnių normą. Programa išklausinėjo mano metų, ūgio, svorio ir nustatė, kiek žingsnių aš turėčiau per dieną praeiti. Ir kai mobilusis man praneša, jog dienos normą įvykdžiau, džiaugiuosi it vaikas.

Kai geri žodžiai atrodo įtartini

Nors nesakysi, kad niekas nesikeis. Nebeliks naujametinių fejerverkų. Sielotis dėl to neverta. Nebegąsdinsime šunų ir nebeišmetinėsime pinigų į padanges. Į dangų žiūrėti dera, bet Naujųjų metų naktį vietoj to žiūrėjimo verčiau apsikabinti ir pabučiuoti savo artimuosius.

Muzikos žmonės stengiasi, kad Naujuosius vėl pasitiktume su „Traviata“. Nežinau, ar dera, pasitinkant Naujus metus, žavėtis gražios moters mirtimi, bet viską atperka „Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių...“ Sovietmečiu, o visi to meto Naujųjų sutikimai vykdavo su šia Dž. Verdžio opera, spektakliai prasidėdavo 19.30 val. „Traviatos“ trukmė (4 veiksmai, 3 pertraukos) trys su puse valandos, tad baigdavosi opera 23 val. Gi „Užstalės daina“ nuskamba pirmajame veiksme, tad jau po šio veiksmo ne vienas palikdavo teatro salę. Tiesa, tą vakarą į Operos ir baleto teatrą rinkdavosi visas elitas – puošnūs ponai (tuomet „draugai“) ir dar puošnesnės ponios. Teatre vyravo gerų kvepalų ir naftalino kvapas (tuomet šventinės suknelės, o ir kita rečiau naudojama apranga buvo saugoma naftalinu išpurkštose spintose, kad kandys nesuėstų). Taigi, po pirmojo veiksmo šių ponų šiek tiek sumažėdavo, tačiau daugelis dar išlaukdavo gana gražios Alfredo tėvo Žermono arijos antrojo veiksmo pabaigoje ar šokių (kone kankano) trečiajame veiksme, bet štai ketvirtajame salė likdavo pustuštė. Scenoje mirštanti Violeta, prie jos lovos klūpantis Alfredas ir grupelė gedėtojų salėje. Nesmerkime, nes visi juk norėdavo spėti sutikti Naujuosius savo artimųjų rate ir, aišku, pamatę bent kiek „Traviatos“.

Atrodo, bus naujovių ir mūsų mieste. Gal pasiteisins posakis „Šiauliai keičiasi“. Vienoje TV laidoje išgirdau svarstymų, jog Lietuvoje yra tik keturi miestai, perspektyvūs gyventi, o visa kitka žlugę. Ir tie miestai – Vilnius, Kaunas, Šiauliai ir Klaipėda. Tokia seka laidoje miestai ir buvo išvardyti bei patikslinta, jog Šiauliai kai kuriais aspektais pralenks Klaipėdą. Kokiais aspektais, tiksliai nesupratau, buvo kalbama apie pramonės perspektyvas, paminėta, kad Klaipėda užsisklendžia siaurame rate, o Šiauliuose į viską žvelgiama plačiau.

Netikite. Ką darysi, kad geri žodžiai šiais laikais atrodo įtartini. Aš gi pagalvojau, jog užvis svarbiausia ne skaičiai ir vietos, bet kad darbuotojai ir darbdaviai taptų partneriais. Ir gal pagaliau ateis metai, kai turėsime atliekamų pinigų.

Šį savaitgalį valgysime cepelinų

Ar žinote, kad pirmasis vasario sekmadienis – Cepelinų diena? Visai neseniai, 2014 m., šią dieną visus kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinų paragino Amerikos lietuvis Jonas Vaičiūnas. Kodėl vasaris? Gal todėl, kad cepelinai šaltojo metų periodo maistas. Klysta tas, kas vasarą prakaituodamas kerta cepelinus. Tiesa, buvo pasiūlymų Cepelinų dieną švęsti rugsėjo mėnesį (bulviakasis), tačiau tai neprigijo, nes pasirinkta data sutapo su žydų naujaisiais metais, o, žinia, žydai ir cepelinai gana priešingi dalykai.

Amerikoje Cepelinų diena prigyja gana sparčiai, nes amerikiečiams imponuoja cepelino forma – panašu į amerikietiškojo futbolo kamuolį. Atrodytų, cepelinų pagaminti nesunku, bet iš tikrųjų tai nėra taip paprasta, o kitataučiams jų gaminimo technologija netgi sunkiai įkandama. Nuo Mindaugo laikų cepelinai, kaip kažkas gražiai pasakė, tikra valgio simfonija. Kiek įvairiausių įdarų: mėsa, grybai, varškė, plaučiukai, kapotas kumpis... Ėmiau stebėti valgančiųjų cepelinus veidus. Atrodo, jie laimingi. Nors išimčių buvo. Kuo pasaulyje garsėja Lietuva? Krepšiniu, cepelinais, alumi ar gintaru? Kažkas tarstelėjo: „Cepelinai tai – Lietuva, tai – jėga!“ Kartais pas mus net vyrai vadinami cepelinais. Gaila, kad tai nėra pagiriamasis žodis jiems. „Cepeline tu!“ – girdėjau moterį, taip sakančią savo vyrui.

Vyriškis: „Vakarienei norėčiau midijų grietinėlės ir baltojo vyno padaže su kokoso drožlėmis.“ Moteris: „Supratau: cepelinų – tai cepelinų.“

Ir pabaigai apie vasarį ir laukimą, kad kažkas keisis. Jei pats vangiausias metų mėnuo sausis, tai vasarį jau jaučiasi kažkoks atgijimas. Tiek tos žiemos belikę.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite