Angle down Atgal

Skonio ir kvapų miestas

Prieš savaitę internete užtikau keliautojo Orijaus Gasanovo tekstą apie Lvovo restoranus. O. Gasanovas originalus žurnalistas, ypač man patinka jo vedama televizijos laida „(Ne)emigrantai“. Tiesa, „Google“ įvedus žodį „Lvovas“, atrandi ir Andriaus Tapino, ir dar ne vieno žinomo žmogaus tekstų ta tema.

Kadangi lydžiu ekskursijas į Lvovą, tai ir man tie restoranai gerai žinomi. Aišku, rašant apie Lvovą, pirmiausia derėtų paminėti miesto architektūrą, bažnyčių grožį, Operos ir baleto teatrą, bet šiame Vakarų Ukrainos mieste – ir begalė restoranų, kur gali skaniai bei pigiai papietauti ar praleisti vakarą. Daug kas apsilankymą šiame mieste vadina nepamirštama gastronomine kelione. 750 000 gyventojų mieste – 15 000 restoranų. Keletas jų maisto specialistų priskiriami prie geriausiųjų Europoje.

Tiesa, pradedant šį tekstą, šiek tiek kankino klausimas, ar jis bus aktualus, ar šiauliečiams įdomu, koks ten maistas ir „gorilka“ (vietinė degtinė). Bet juk kelionių straipsniai apie svečias šalis, sako, skaitomi, tad gal ir šis sudomins, juolab kad ne vienas šiaulietis ar Šiaulių krašto gyventojas ten buvęs, be to, ne vienas ruošiasi važiuoti.

„Krivka“ ir „Masonų ložė“

Visi rašantieji apie Lvovo restoranus pradeda nuo „Krivkos“ – partizanų bunkerio. Viskas po žeme ir viskas tikrai primena bunkerį. Pabeldi į duris (tokias mačiau ir mūsų partizanų žeminėse), jas praveria kareivis ir, jei tyli, pats paklausia: „Slaptažodis?“ O tas slaptažodis „Slava Ukraine“. Atidaręs duris, atsako „Herojam slava“ ir pakviečia vidun. Pirmiausia pavaišina „gorilka“ su medumi ir pakviečia stačiais laiptukais leistis žemyn. Kažkiek net nejauku: aptarnaujantis personalas nešiojasi ginklus, kartais dingsta elektra ir dažnai net pusvalandžiui. Prožektoriais pasišviesdami, sargybiniai tikrina pasus. Iškart įspėja, jog jei ras rusą, nedelsiant sušaudys. Visi šviečiasi telefonais: vienoje rankoje telefonas, kitoje – šaukštas ar šakutė. Kartais kažkur šalia pasigirsta šūvių. Visa atperka maistas. Todėl per metus čia apsilanko daugiau nei milijonas žmonių. Lvoviečiai tvirtina, jog tai lankomiausias Europoje restoranas.

Be abejo, veik nė vienas nelieka neparagavęs ukrainietiškų barščių (45 grivinos; 1 euras – 30 grivinų, tad 1,5 euro), antruoju patiekalu gali gardžiuotis mėsos ir daržovių keptuve „Soti divizija“ (144 grivinos), trofėjiniu bigusu (138 grivinos), kraujiniais vėdarais (72 grivinos), pusmetrine dešra (160 grivinų)... Jei tu su kompanija (4 žmonės), geriausia užsisakyti „Strateginių atsargų“ (480 grivinų), kuriose yra visko – lašinių, įvairiausios mėsos, daržovių. Porcijos labai didelės, tad, pavyzdžiui, pusmetrine dešra gali dalytis du ar net trys žmonės.

Gali užsisakyti „gorilkos“ su medumi, tai yra tokios, kuria buvai vaišinamas įeinant, gali aštresnės – „gorilkos“ su krienais (50 g – 36 grivinos), gali alaus „Putin huilo“ (0,5 l – 54 grivinos).

Šalia „Krivkos“ įsikūręs restoranas „Masonų ložė“. Aptriušusios durys, kai prisibeldi, jas atidaro žmogelis su palaikiu chalatu. Atsiduri sovietinės „komunalkės“ koridorėly: prikabinta paltų, batų dėžė prikišta batų, o netelpantys mėtosi tiesiog šalia jos. Šeimininkas ant dujinės plytutės, pastatytos ant išklibusios spintutės, kepasi kiaušinienę. Įėjus tas mažas koridorėlis tiesiog tave suspaudžia. Truputį pasikalbi su šeimininku, pasisakai, iš kur atvykai, o sužinojęs, kad iš Lietuvos, šeimininkas atveria dar vienas duris ir patenki į puošnią salę. Viskas tviska prabanga: sienas puošia paveikslai, geriausi indai, paslaugus padavėjas (net tualetas išklotas doleriais). Tik kai atneša sąskaitą, išsigąsti. Porcijos antro patiekalo kaina 1 200 grivinų (40 eurų), 50 g „gorilkos“ – 500 grivinų (17 eurų). Bet, pasisakius, iš kur esi, padavėjas praneša, jog tokiems garbingiems svečiams tereikia mokėti tik 10 proc. sąskaitos, visa kita dovanoja restoranas.

Lašiniai ir šonkauliai

Norinčiuosius itin sočiai pavalgyti kviečia lašinių restoranas „Salo“. Įeinant reikia pasisverti, išeinant irgi, kad žinotum, kiek suvalgyti lašiniai tave pastorino. Čia gali paragauti iš lašinių pagamintų sušių, užsisakyti porcijų „Van Gogo ausis“, „Merlin Monro lūpos“, „Gogolio nosis“, „Vyriškas organas“... Bet labiausiai traukia lašiniai šokolade. Juos gali įsigyti ir dėžutėse kaip suvenyrus (dėžutės kaina – 100 grivinų). Turistai perka, nes jei per sieną lašinių vežti iš Ukrainos negalima, tai tokius lašinius šokolade praleidžia. Padavėja pasakoja, jog pas juos lankosi turistų iš viso pasaulio, kad tik paragautų ukrainietiškų lašinių.

Visad, būdamas šiame restorane (tiesa, tai ne tik restoranas, bet ir Lašinių muziejus), apsilankau tualete. Mat ten, kai viską susitvarkai, užgroja muzika – „The Beatles“ atlieka „Yellow Submarine“.

Šonkaulių restoranas įsikūręs arsenale. Čia esi aprengiamas prijuoste, padavėjas atneša visą juostą šonkaulių, atsineša kirvį ir čia pat ant stalo tuos šonkaulius sukapoja. Taškosi taukai, bet prijuostė apsaugo. Įrankių jokių, imi viską pirštais. Viena porcija šonkaulių kainuoja 135 grivinas. Šonkaulių juostos ilgyje pažymėta, kiek šonkauliukų talpina viena porcija. Jei jūs keturiese – užtenka 3 porcijų, jei šešiese – 5. Kažkiek sutaupai. O visko ir nesuvalgytum.

Dar sočiai gali pasistiprinti restorane „Mėsa ir tiesa“, kur tave pasitiks mėsininkas su kruvina prijuoste ir kirviu rankoje, ar restorane „Žibalinė lempa“, mat Lvove išrasta pirmoji tokia lempa. Restorane „Bačevskich“ (pavadintame žymių Lvovo filantropų ir gurmanų pavarde, kurie ir įsteigė šį restoraną) atsidursi tarsi sode, „Girtoje vyšnioje“ iš krištolo taurės išgersi vyšninės „gorilkos“, o užkandžiaudamas pašto kavinėje, gali išsiųsti namiškiams laišką, kurį pažymės puošniu antspaudu su dienos data, gi mazochistų restorane būsi išplaktas rimbu.

Pabaiga baigiasi „Tiesa“

Kavos Lvove gerti visi eina į „Kavos manufaktūrą“, nors nesakysi, kad kava šiame mieste prasta ir kitur. Vienas lvovietis kartą iš Vienos parsivežė 300 maišų kavos ir pasidėjo juos savo namo rūsyje. Kai ateidavo draugų, jis leisdavosi į rūsį atsinešti kavos. Taip gimė legenda, jog visur kava auga, o Lvove ji kasama. Dabar toje vietoje kavinė „Kavos manufaktūra“, kurioje galite nusileisti į jos rūsį, gausite šalmus ir atseit patys galėsite pasikasti kavos.

Būdamas šioje kavinėje, pats geriu ir kitiems rekomenduoju kavą, kuri vadinasi „Kol krinta lietus“, nors aš ją praminiau „Kava kaip krintantis lietus“. Ją galima gerti su viskiu ar su romu. Bent aš labiau mėgstu su romu. Apie ją nepapasakosi, tiesiog reikia ją ragauti. Tiesa, ji nepigi (85 grivinos), bet skonis panaikina pinigų gailestį. Be to, „Kavos manufaktūroje“ skanūs štrudeliai (45 grivinos). Esu torto „Napoleonas“ mėgėjas, tad čia jis irgi skanus (kainuoja kaip ir štrudeliai).

O vakarai Lvove dažniausiai leidžiami džiazo restorane „Pravda“ („Tiesa“). Šiame restorane labiau priimtina gerti alų, kuris vietoje ir gaminamas. Pilstomas jis tik į 0,33 l taures (39 grivinos), bet kai išgeri, padavėjas tuoj pamato ir atneša naują taurę. Kodėl „Tiesa“? Restorano savininkai sako, jog pas juos geriausias salyklas, geriausias vanduo ir geriausias alus, o svarbiausia – tai yra tiesa.

Groja gyva muzika. Tiesa, nors orkestras vadinamas džiazo orkestru, nei Gudmano, nei Geršvino negroja, viskas paremta Kusturica. Bet žmonės linksmi, šoka. Paskutinis kūrinys – V. Ivasiuko „Červona ruta“ („Raudona rūta“). Visuose Lvovo restoranuose, kur tik gyva muzika, programa baigiama šiuo kompozitoriaus V. Ivasiuko kūriniu.

Vietinė gidė pasakoja, jog kai draugams pasakiusi, jog atvyko turistų iš Šiaulių, šie tik tarstelėjo: „Ir vėl kiniečiai.“ Jiems Šiauliai ir Šiaulin panašu. O labiausiai linksmina taksistai, išvežiodami lietuvių turistus iš barų į viešbučius ir iškart paleisdami lietuvišką muziką. Tiesa, reiktų jau sakyti ne Lvovas, bet Lvivas, tačiau prie šio pavadinimo dar nepereita. Manau, ilgai netruks.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite