Skėteriai irgi įamžinti Vyčio kryžiumi

Vilnius
Jau anksčiau du Vyčio kryžiaus formos stulpai išdygo prie Musninkų ir Taučiulių. Šį pirmadienį toks pat pastatytas ir prie Skėterių. Linos Duliūnaitės-Nikiporavičienės nuotr. iš archyvo
Gintaras Bielskis Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Prieš tris savaites rašėme, kad Karaliaus Mindaugo 10-osios šaulių rinktinės Širvintų 10-osios kuopos šauliai ir Musninkų bendruomenė „Spindulys“ artėjančią Lietuvos kariuomenės dieną paminėjo prie Musninkų ir Taučiulių pastatydami du Vyčio kryžiaus formos stulpus. Taip buvo pagerbtas 1920 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvių ir žuvusiųjų atminimas.

Vyčio kryžius padarė netoli Musninkų sodybą turintis skulptorius ir medžio drožėjas Juozas Kalinauskas.

Šį pirmadienį savo vietą pagaliau surado ir trečiasis kryžius. Jis išdygo prie Skėterių kaimo, kuris tapo ypač svarbiu ruožu šioje fronto vietoje. Kaip rašė prof. Dr. Valdas Rakutis, 1920-ųjų lapkritį šią vietą lenkai norėjo kontroliuoti, kad turėtų galimybę naudotis nuo Maišiagalos vedančiais keliais į Širvintas, Ukmergę ir Bartkuškį. Bartkuškio-Skėterių-Užuželio dvaro ir Žarnavagių-Skėterių-Užuželio kaimo keliai vedė pro Skėterius bei jų apylinkes ir galėjo būti naudojami tik užėmus šį svarbų ant kalvos esantį kaimą, kuris buvo patogioje gynybai pozicijoje ir rytuose rėmėsi į Pirmojo pasaulinio karo rusų apkasus, naudotus 1915 metais vykusiame Vilniaus mūšyje. Skėterius nuo Užuželio skyrė miškas, gerai maskuojantis jį kontroliuojančių kariuomenių judėjimą. Nuo Užuželių Musninkų link jau buvo galima judėti penktuoju keliu pro Taučiulius ir Mikališkius, arba Mantigališkio dvarą, Krunus ir Dobroliškio dvarą.

Iš pradžių, lapkričio 17-ąją, lenkams pavyko užimti Skėterius, kai lietuviai patys paliko pozicijas dėl didelės priešo persvaros. Lenkams situaciją ypač komplikavo stipri lietuvių ugnis, kurios pagrindą sudarė artilerijos pabūklai ir 3-4 kulkosvaidžiai, pastatyti į šiaurę nuo Skėterių esančiose kapinėse.

Tačiau po kelias dienas vykusių permainingų mūšių ties Taučiuliais, Paspėriais, Musninkais Lietuvos kariuomenė lapkričio 21-osios rytą Skėterių kaimą ir apylinkės atsiėmė. Lemiamas mūšis vyko prie Kaimynų kaimo. Tuo metu lietuviai jau įsitvirtino Skėterių pozicijoje ir frontas sustojo Skėterių-Kaimynų-Viršuliškių-Vičiūnų linijoje, kuri tapo demarkacine linija ir neformalia Lietuvos-Lenkijos siena.

Šis mūšis, anot Valdo Rakučio, parodo kelis svarbius dalykus, vienas jų – vietiniai gyventojai rėmė lietuvius.

Kaip „Širvintų kraštui“ sakė šaulių vadas Leonas Vaicekauskas, artimiausiuose planuose yra bendruomenės pastangomis suremontuotos senosios mokyklos pastato atidarymas ir tam skirtas renginys, o kitais metais neatmetama pastatyti stilizuotą patranką – galbūt analogišką tai, kokia pastatyta Giedraičiuose.