Angle down Atgal

Skautai visam gyvenimui

Susipažinti su Zibalų gyventojais man padėjo bendruomenės pirmininkė Dalia Bulonienė. Ir kuo toliau, tuo labiau, gerąja to žodžio prasme, stebina šios gyvenvietės žmonių geranoriškumas ir draugiški santykiai. Štai ir dabar pagal D. Bulonienės rekomendaciją užėjau pas užkietėjusius zibališkius – Vytautę ir Saulių Kvainickus.

Vytautė Zibaluose apsigyveno prieš trisdešimt metų. Ji augo gražioje Čiobiškio aplinkoje: Neries pakrantėje, ošiančių pušų paunksmėje. Zibalai – visiška priešingybė: nėra vandens telkinių, nėra sengirių. „Kai tiek metų prabėgo Zibaluose, savęs neįsivaizduoju gyvenančios kitur. Dabar man čia viskas patinka“. Tikiu mokytojos žodžiais, gera gyventi ne vien tik kur graži gamta, gera, kai aplinkui geri kaimynų tarpusavio santykiai, o jei aplinkui gyvena buvusių mokinių ar auklėtinių šeimos, ko daugiau norėti.

„Menu, kai būdama jauna mokytoja, pagal paskyrimą padirbėjusi vos du metus Šešuolėlių mokykloje, ją uždarius, buvau perkelta su savo mokinukais į Zibalus. Rugsėjo pirmąją naujos mokyklos kieme stovėjome visi kartu it išgąsdinti paukščiukai. Tačiau greitai įsiliejome į naujos mokyklos gyvenimą. Tuo metu mokėsi per šimtą mokinių. Tik geri atsiminimai liko apie buvusius kolegas mokytojus, savo darbui atsidavusius mokyklos direktorius Grigalionienę, Br. Lubį. Zibalų mokykla buvo aprūpinta kompiuteriais, turėjome viską, ko širdis geidžia, kitose rajono mokyklose tikrai viso to nebuvo. Valgykloje mokiniams gamindavo skanius patiekalus, virtuvėje buvo įmontuota indukcinė orkaitė. Man sekėsi, nes, dėstant dailę ir istoriją ar dirbant klasės auklėtoja, susidurdavau tik su gerais mokiniais. Kai patyrusi kojos traumą negalėjau vesti pamokų, mokinukai atbėgdavo per ilgąją pertrauką aplankyti. „Eina virtinė“, – sakydavo kaimynai, sutikę einančius lankyti mokytojos. Laukdavau jų, pasivaišindavom arbatėle. Iki šiol atsimenu paskutinės išleidžiamosios klasės atsisveikinimo plakate išrašytus žodžius: „Auklėtoja, mes išeiname, bet Jūsų nepaliekame“. Šiuo metu mokykloje mokosi tik pradinukai, veikia vaikų darželis“, – dalinosi savo prisiminimais mokytoja Vytautė.

Paklausta, ar nebuvo liūdna, kai paliko mokyklą, mokytoja neapgailestavo: „Viskam yra savas laikas. O mano pasitraukimas iš pedagoginio darbo, tapus senjore, sutapo, kai Zibalų mokykla liko pradine ir virto „Atžalyno“ progimnazijos skyriumi. Dabar džiaugiuosi, mėgaujuosi apylinkių grožiu, ramybe. Internetu bendrauju su buvusiomis auklėtinėmis, gyvenančiomis Vokietijoje. Su vyru keliaujame, kur norime, deja, šiemet visos kelionės atidėtos. Apsilankau Čiobiškyje ir to šiemet pakaks“.

Vytautė Kvainickienė mokykloje užsiimdavo ne tik pedagoginiu darbu, bet ir puoselėjo skautų organizacijos tradicijas. „Taip, dar rūpinausi skautų veikla. Skauto priesakai – tai gyvenimo būdas – geri darbai. Skautas – gamtos draugas. Štai šalia mokyklos augo obelys. Jos tapo skautų sodu. Jame buvo pastatytas bokštas, net virvynės kopėčios įrengtos sodo teritorijoje – tai mokinių skautų rankų darbas. Pavasarį skautų sode vesdavome pamokas, mokiniai sėdėdavo obelų pavėsyje. Pasodinta eglutė mirusiam mokyklos mokiniui atminti. Deja, dabar obelys iškirstos, pavėsio darželinukams nėra – tokie saugumo reikalavimai. Mūsų skautai glaudžiai bendravo su Gelvonų vidurinės mokyklos skautais, jiems vadovavo mokytojos A. Pilipavičienė ir S. Bartulienė, su Alionių mokyklos mokiniais, kuriems vadovavo a. a. mokytojas A. Kryžanauskas. Zibalų skautų draugovė vadinosi kunigaikščio Traidenio vardu. Zibališkiams skautams teko atstovauti Lietuvai Danijoje. Jungtinėje Vilniaus skautų delegacijoje kunigaikščio Traidenio skautai dalyvavo Lenkijoje Žalgirio mūšio teatralizuotose kovose. Renginį stebėjo mūsų Prezidentas V. Adamkus bei Lenkijos Prezidentas A. Kvasnievskis. Kai Anglijos karalienė lankėsi Lietuvoje, Zibalų skautai buvo jos sutikime. Labai geru, šiltu žvilgsniu karalienė maloniai bendravo su ją pasitinkančiais ir sveikinančiais. O skautę Žydronę Jankauskaitę netgi užkalbino“, – su malonumu pasakojo skautė Vytautė Kvainickienė.

Kunigaikščio Traidenio skautams vadovavo jos vyras skautininkas Saulius Kvainickas ir paskautininkė Vytautė. Iš Vytautės sužinojau, kad patyrę skautai vadinami vyčiais, patyrusios skautės – vyr. skautininkėmis. Skautai pagal rangą skiriami kaklaraiščio spalva. Skautų draugovėje nepaisoma amžiaus ar einamų pareigų, čia galioja skauto veiklos patyrimas. Be to, skautai vienas į kitą kreipiasi: „Sese“ ar „Broli“. Žygyje vakarais susėdę skautai atsiskaitydavo, kokius gerus darbus per dieną padarė. Nebuvo jokių gerų ar blogų pavedimų. Visi darbai buvo geri ir gerbiami. Dirbama buvo be ginčų ir savanoriškai. Skautai mokykloje pasakodavo apie savo veiklą, apie žygius, varžybas – tai viliojo nesančius skautų organizacijoje, tad mokinukai ateidavo pas mokytoją Vytautę prašytis į skautus. Kiekvienas būsimas skautas turėdavo duoti įžodį. Šiai iškilmingai ceremonijai būdavo parenkama ypatinga, įžymi Lietuvos vieta.

Esant skautui, negalima meluoti ar apsimesti. Čia veikia sąžinės kodeksas. Neatlikai, reiškia, – tu netikras. Todėl visi pavedimai buvo atliekami be galo dorai ir be ginčų.

Kunigaikščio Traidenio skautai bendradarbiavo su Širvintų priešgaisrinės darbuotojais. Dalyvaudavo varžybose, juos kviesdavo pagalbon net į tikrus gaisrus. Be to, sulaukdavo pasiūlymo palaikyti tvarką Vingio parke, Vilniuje, Dainų šventės metu, glaudžiai bendravo su neįgaliaisiais.

Žygiuose išbandydavo gyvenimą bet kokiomis sąlygomis. Turėjo išmokti pasistatyti iš šakų neperlijamą palapinę, pasigaminti maisto iš dilgėlių, balandų, piktžolių, augančių daržuose. Ir kokie nuostabūs patiekalai pavykdavo! Žygiuose dalyvaudavo net nedideli mokinukai skautai. Jokių dejonių. Visi laimingi ir patenkinti grįždavo namo. Neįvyko nė vieno incidento. Kai vieni vyšniukai su skautininku Sauliumi sugrįžo iš žygio, kurio metu nelepino nei gamta, nei maisto perteklius – jie buvo sutikti kaip didvyriai su džiaugsmu ir ašaromis. Iki šiol tą žygį atsimena jau suaugę skautai – vyšniukai. Visi drausmingi, pareigingi, visi atsakingi ir geranoriški. Niekada nebuvo nei apsinuodijimo maistu, nei nelaimingų atsitikimų. Prieš žygius daug patarimų duodavo rajono vyr. veterinarijos gydytojas R. Putrimas, san. epidemijos stoties vyr. gydytojas V. Arasimavičius.

Labai įdomu klausytis skautų Vytautės ir Sauliaus pasakojimo. O kur dabar skautai? „Zibaluose nebeliko šios organizacijos – maži mokinukai ir jų mažai“, – atsakymas. Įrengiant skautų stovyklą, už suteiktą inventorių skautė Vytautė šiandien dėkoja Alvydui Kazlauskui. Dabar ramybė namų aplinkoje. Jei Kvainickai ilgokai keliauja, kaimynai prižiūri jų sodybą, pašeria kates, palaisto daržoves šiltnamiuose. Vienybė ir sutarimas tvyro sodyboje, gal dar sugrįš skautų dvasia…

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite