Angle down Atgal

Skaitytojų paštas. Gydymas juodomis tabletėmis mano broliui kainavo gyvybę

Labai skaudu netekti pačių artimiausių, mylimų žmonių. Toks gyvenimas,kaip sako prancūzai. Taip. Taip yra,turi būti. Toks gamtos dėsnis. Sunku, tačiau reikia su tuo susitaikyti. O kaip susitaikyti, jei tai atsitinka dėl kitų kaltės?

„Širviui“ paskambinusi Marija Gaidamovičienė neslėpė pavardės, prisistatė iš karto. Trumpai išdėstė reikalo esmę ir nuo pat pokalbio pradžios pareiškė: „Mes nenorime teismų, nieko nereikalaujame, mes tik norime viešumo ir įspėti rajono gyventojus, kad Širvintų reanimacijos skyriuje gydytis pavojinga“. Marija perdavė tiesiog chronologine tvarka surašytą savo brolio ligos istoriją, kaip pasiligojusį brolį Joną iš Santariškių kardiologijos reanimacijos skyriaus pervežė į Širvintų reanimaciją ir kaip anapilin išlydėjo iš Antakalnio ligoninės:

„Prieš išrašant brolį Joną į Širvintas, skyriaus vedėjas Navickas pasitikslino, ar tikrai mes norime išvežti ligonį į Širvintas, jį galima perkelti į Vidaus ligų skyrių čia, šioje ligoninėje. Vis dėlto pasirinkome Širvintas. Pasitikėjau savais gydytojais, juk mokslus tuos pačius baigę. O dabar labai gailiuosi, kad taip pasielgiau. Gal viskas būtų kitaip.

Priėmęs ligonį Reanimacijos skyriaus vedėjas Bučas, peržiūrėjęs išrašus, primygtinai siūlė Joną po reanimacijos guldyti į Palaikomojo gydymo skyrių. Nesutikau. „Kiek galėjom, mes jį globojom namuose, taip ir toliau darysim, jokių palaikomųjų“, – nesutikau su gydytojo pasiūlymu ir jam atrėžiau. Tada skyriaus vedėjas tiesiai pasakė: „Suprantu, čia pinigėliai“. Kokie pinigai? Jonas negaudavo nė 300 eurų pensijos. Vien sauskelnių per mėnesį tekdavo pirkti po pusantro šimto vienetų. Visa mano šeima mylėjo mano brolį ir niekas neskaičiavo nei laiko, nei išlaidų, kad tik Joneliui būtų geriau. Po insulto jis bijodavo tamsos. Naktimis aš sėdėdavau prie jo galvūgalio, kai kada vidurnaktį mane pakeisdavo duktė.

Po gydymo reanimacijos skyriuje Joną perkėlė į Vidaus ligų skyrių, tačiau jau kitą dieną pasiėmėme jį namo. Ligos išrašų iki šiol neturime. Išrašant brolį namo, jam buvo paskirti vaistai nuo šlapimo takų infekcijos. Mūsų žiniomis, ligoninėje buvo padarytas rentgenas, kuris rodė plaučių uždegimą, bet, deja, vaistai nebuvo paskirti. Namuose brolis stipriai kosėjo, teko kreiptis į gydytoją. Šeimos gydytoja J. Karalienė, įvertinusi ligoninės atliktus tyrimus, diagnozavo jam plaučių uždegimą. Gydytoja paskyrė antibiotikus – savijauta pagerėjo. Kraujo tyrimai buvo atliekami kartą per savaitę, jie ženkliai gerėjo.

Po trijų savaičių Jonui pradėjo „šokinėti“ spaudimas nuo 70 iki 220, pulsas kilo iki 115 tvinksnių per minutę, krito iki 43 tvinksnių per min.. Vėl kvietėme greitąją pagalbą ir vėl patekome į Reanimacijos skyrių. Jonas atrodė baisiai: duso, trūko oro, buvo pamėlęs veidas. Ligoninėje ilgos laukimo minutės. Laukėme gydytojo. Tylėjau sukandusi dantis, vien dėl brolio nenorėjau kelti triukšmo: jis juk viską girdi, viską supranta. Taip išlaukėme apie 20 min. Kur skyriaus gydytojas? Patenkantiems į Reanimacijos skyrių BŪTINA nedelsiant suteikti pagalbą. Tik vėliau paaiškėjo, kad tą dieną Reanimacijoje, Vidaus ligų ir Priėmimo skyriuje dirbo viena gydytoja. Viena per tris skyrius! Tai vadinasi skubi pagalba. O kai eilinį kartą, išleidžiant brolį iš Reanimacijos skyriaus, vedėjas Bučas vėl įkyriai siūlė Palaikomąjį skyrių, teko kreiptis į ligoninės direktorę tam, kad Jonas būtų perkeltas į Vidaus ligų skyrių.

Gegužės 1-ąją aš buvau iš pat ryto pas brolį. Abu pasikalbėjome, nors Jonas valgyti nenorėjo, įkalbinau, papusryčiavo. Per pietus brolis jau vos išjudinamas. Visaip kalbindama, išblaškiau brolio mieguistumą, apskutau, perrengiau, pamaitinau. O vakare ligonis dega – aukšta temperatūra. Niekas iš personalo to nepastebi . Stebiuosi kokia slauga, kai eini tris keturis kartus per dieną ligonį maitinti, paduoti atsigerti – jis juk po insulto to pats nesugeba. Ant Jono spintutės taurelėje baltos tabletės puselė, o šalia padėta juoda tabletė. Kai pasidomėjau, kokie čia vaistai, toji juoda tabletė, ir nuo ko ši tabletė, slaugytoja ją staigiai pasiėmė ir nieko neatsakiusi išėjo.

Mačiau, kad brolio būklė prastėja, teiravausi gydančios gydytojos, gal reikia kokių nors kitokių vaistų, juk akyse nyksta žmogus. Gydytoja atsakė, jog gydymo eigos nekeis. Nuo temperatūros buvo leidžiamas „Diclakas“, o esant širdies ir inkstų nepakankamumui šie vaistai netinka. Prašiau neslopinti brolio vaistais, nes jam atsiranda haliucinacijos, pasidaro neramus, kalba. Vadinasi, vaistai netinka. „Jei naktį be vaistų brolis blaškysis, skambinkit, po kelių minučių aš jau būsiu palatoje“, – prašiau medikų ir personalo. Tokio skambučio nesulaukiau. Vėl brolis atkrito ir vėl reanimacija.

Ketvirtadienį Jonas buvo neramus, susirūpinusi klausiau jau kito gydytojo, tą dieną budėjusio skyriuje, kodėl pakitęs brolio elgesys. Pasirodo, anot gydytojo žodžių, tą dieną jis nebuvo slopinamas vaistais, nes pastebėta, jog slopinamųjų vaistų jau buvo perdozuota. Neilgai trukus, Jono būklė tarytum stabilizavosi ir vakarop nurimusi palikau brolį medikams prižiūrėti.

Penktadienį iš pat ryto Jonas palatoje. Jis jau perkeltas iš Reanimacijos į Vidaus ligų skyrių. Pastebėjau, kad Jono visai prasta savijauta: jam bloga, pamėlę pirštai, skundžiasi krūtinės skausmais. Spaudimas nepamatuojamas. Gydytoja, nieko nepaaiškinusi, išėjo iš palatos. Atliekama kardiograma. Baisinė tachikardija. Pulsas 130. Išsigandau, gal pasikartojo infarktas. Vėl reikia pagalbos šauktis Reanimacijos skyriuje. Išsigandusi kviečiau gydytojus į pagalbą. O gydytojai mano pagalbos šauksmą išgirdo labai negreit. Nežinodami, ko griebtis, matydami beviltišką padėtį, kai ligonis kelis kartus atsisėda ir vėl krenta atgal, pradeda kriokti, praranda sąmonę, patys ėmėme jį gaivinti, daryti dirbtinį širdies masažą. Atskubėjo slaugytoja ir ji pamačiusi, kad padėtis daugiau negu sudėtinga, pati ėmėsi ligonį masažuoti ir daryti dirbtinį kvėpavimą.

Tik po kurio laiko, kai ligonis jau buvo atgaivintas, įlėkė Reanimacijos skyriaus vedėjas ir jam pasakius, kad buvo atliekamas dirbtinis kvėpavimas, širdies masažas, jis pasišaipė iš mūsų išgąsčio ir ėmė aiškinti, jog tik jis gali spręsti, ką daryti su ligoniu, čia jis yra padėties šeimininkas: „Aš spręsiu ar ligonį imti į reanimaciją ar ne“. Stebiuosi – tai juk nėra jo privati ligoninė. Barėsi, kad aš jį įžeidžiau kaip asmenį. Kur? Kaip? Kada? Nesupratau šoko apimta. Prašiau gydytojo nesibarti, nes mūsų ligonis sunkios būsenos, prašiau jį gelbėti – kur gydytojo etika, kur Hipokrato priesaika? Galų gale broliui buvo pajungta lašinė. Gydytojas Bučas vis dėlto nusprendė skambinti į Antakalnio ligoninę, kviesti reanimobilį. Matydama gydytojo delsimą ir vengimą gelbėti Joną, susitvardžiau, nebežinodama ko griebtis, pagalbos nuskubėjau ieškoti pas ligoninės direktorę E. Pečiukaitienę. „Neima žmogaus į Reanimacijos skyrių“, – tik tiek tesugebėjau pasakyti. Direktorė „nuramino“ mane charakterizuodama: „Esi konfliktiška moteris“. Gydančios daktarės klausiau, kokiomis juodomis tabletemis buvo gydomas brolis. Jokiomis pasakė: „Tu nieko neįrodysi“. Bet juk aš jas mačiau, tačiau jos, man atėjus, mistiškai dingo. Tik po kurio laiko, besiblaškydama po skyrių, reikalaudama suteikti nors kokią įmanomą pagalbą, buvo pajungtas deguonies aparatas, paskirtas „Dopominas“ – vaistas širdies veiklai gerinti ir spaudimui pakelti.

Vis besvarstant: „keliam ar ne ligonį į Reanimacijos skyrių“, atvyko reanimobilis iš Vilniaus. Štai kiek laiko užtrunka apsispręsti gydytojui padėti ligoniui ar ne. Visi žinome, koks atstumas iš Vilniaus iki Širvintų, kiek laiko užtrunka kelionė iš Vilniaus iki Širvintų, irgi žinome, tad dabar, žinokite, kiek laiko svarsto Reanimacijos skyriaus vedėjas jus gydyti ar ne, guldyti į Reanimacijos skyrių ar ne, būkite tam pasiruošę ir ateikite į ligoninę iš anksto.

Kas slepiama, kad iki šiol dar negavome ligos išrašų, juk, kai išvyksti iš ligoninė,s visada gauni epikrizę – detaliai surašyta kaip buvo gydomas ligonis. Ar pas mus ligoninėje kitokie įstatymai?

Žinau, kad tikrai skaito mano straipsnį medikai, kurie gydė mano brolį juodomis tabletėmis. Šiandien jūsų ranka ištiesė ir padavė jam tabletę, bet rytoj tokią tabletę kita ranka gali paduoti jūsų artimam žmogui. Skaudu apie tai kalbėti. Likimas grįžta bumerangu.

Neseniai palaidojau brangų brolį. Antakalnio ligoninėje daug bendravome su gydytojais. Ligų daug, situacija ypatingai sunki, kritinė: širdies ir inkstų nepakankamumas, insultas. Ir dar kasos uždegimas. Iš kur ir kodėl, juk uždegimas turėjo kelti didelius skausmus, bet jis juk nesiskundė skausmais. Juk buvo gydomas mūsų ligoninėje. Kyla klausimas: kodėl nebuvo atlikti detalūs tyrimai, šiai ligai nustatyti? Pasak Antakalnio gydytojos: „Tai kaip jis pasiskųs, jei buvo slopinamas psichotropiniais vaistais, juk jis nesuprato savo buklės, jis negalėjo jausti jokių skausmų, jis, liaudiškai tariant, buvo „užglušintas“. Kasos nekrozė galimai įvyko dėl vaistų perdozavimo“, – to neneigia Antakalnio gydytojai. Kasa yra labai vaistams jautrus organas.

Nenoriu niekam keršyti, nenoriu teismų. Noriu ramybės ir atsigauti nuo išgyvenimų, kuriuos patyriau dėl brolio slaugos ligoninėje. Noriu, kad daugiau to nepasikartotų kitiems sergantiems. Te mūsų Jono mirtis pasitarnaus kitų perspėjimui. Taip pat noriu padėkoti nuoširdžioms Reanimacijos skyriaus slaugytojai Nijolei ir slaugei Žydronei. Ir šeimos gydytojai J. Karalienei už nuoširdų gydymą ir supratimą.

Jono sesuo Marija“

„Širvio“ redakcija kreipėsi į VšĮ Širvintų ligoninę ir Sveikatos apsaugos ministeriją prašydama pakomentuoti aprašytą situaciją. Gavę įstaigų komentarus, juos publikuosime.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite