Skaitytojos patirtis: du metus gyvenau su vyro meiluže to nė neįtardama

Vilnius
Pixabay.com nuotr.
Reporteris Orinta Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Etaplius.lt redakcija sulaukė anoniminio skaitytojos laiško, kuriame jauna moteris dalijasi skaudžia savo gyvenimo istorija. Galbūt ir jūs esate patyrę kažką panašaus? Pasidalinti išgyvenimais galite el. paštu redakcija@etaplius.lt.

„Mano gyvenimo istorija lyg iš niekaip nesibaigiančio meksikietiško serialo, gal skirtumas tik tas, kad laimingos pabaigos prošvaisčių nenusimato. Dalinuosi patirtimi tik todėl, kad noriu apsaugoti kitas moteris nuo panašaus likimo.

Su Deividu (vardas pakeistas - red. past.) susituokėme, kai man buvo 25 metai, jam – 27. Vedybos buvo labai netikėtos ir, kaip dabar pagalvoju, gal labiau „iš reikalo“, nes neplanuotai pastojau.

Kadangi abu jau 3 metus kūrėme bendrą verslą, buvome labai užimti, negalėjau sau leisti ilgam išeiti motinystės atostogų. Nusprendėme, kad geriausia išeitis – pasamdyti vaikui auklę.

Į tai žiūrėjau labai atsakingai, norėjau, kad mano vaiko auklė būtų išsilavinusi, protinga, iniciatyvi, išauklėta, kai reikia, galėtų su vaiku pabūti ir per naktį, žodžiu, ne kokia kaimietė nuo gatvės. Po mėnesio paieškų, pagaliau radau, kaip man atrodė, idealiai tinkantį žmogų.

Tai buvo Austė (vardas pakeistas - red. past.) – pedagoginį išsilavinimą turinti mergina, kuri atitiko visus reikalingus kriterijus. Ji puikiai rūpinosi vaiku, greitai net tapome draugėmis, ja labai pasitikėjau (kaip ironiška dabar rašant tai atrodo...).

Kadangi aš pati esu reklamos specialistė, mūsų palyginus jaunam verslui ieškodavau rėmėjų, partnerių, dažnai keliaudavau į susitikimus, tekdavo vykti ir į užsienį, todėl vyras likdavo namie su vaiku, bet buvau rami, nes šalia buvo Austė, žinojau, kad vaiku bus pasirūpinta, o ir vyras bus pavalgęs. Tuo metu man atrodė, kad vaiko gimimas ir santuoka jau savaime garantuoja, jog mūsų santykiams niekas nebegresia, gi mes jau visam gyvenimui įsipareigoję prieš Dievą. O ir Deividas niekada nerodė kokių nors signalų, dėl kurių man vertėtų sunerimti.

Vis dėlto ilgainiui pastebėjau, kad Austė prie manęs ėmė keistai elgtis, nebenoriai bendraudavo, man apkabinus Deividą ar kitaip jam rodant švelnumą pasišalindavo iš kambario, pats vyro elgesys irgi pradėjo atrodyti keistokas.

Ir vieną dieną viskas paaiškėjo. Vyras buvo darbe, auklei buvo laisvadienis, kieme žaidžiau su vaiku (mes gyvenome nuosavame name). Išgirdau už tvoros šnekant kaimynes:

- Nu man tai nenuostabu, vaiką padrėbė, pati nieko nedaro ir dar jauną, gražią pasamdė, o ir vaiku kaip sugeba pasirūpinti, sakyčiau pati jam po nosimi ją pakišo, kuris nesusidomėtų?

- Man tai vis tiek kažkaip gaila, stengiasi gi ji, dirba, be to, visada mandagi, padori.

- Tai apie ką ir kalbu, tobula darbuotoja, bet tikrai ne žmona ir mama.

Daugiau tiesiog nebesiklausiau, instinktyviai supratau apie ką eina kalba. Minčių buvo visokiausių, tačiau nusiraminau ir pirmiausiai nusprendžiau gauti įrodymų. Pasiėmiau vaiką, nuvažiavau į parduotuvę ir nupirkau porą kamerų. Grįžusi įtaisiau jas name. Juokingiausia, kad tų kamerų ir neprireikė, nes už kelių dienų Deividas pasikvietęs mane į virtuvę viską prisipažino. Pasakė, kad jie kartu jau pusantrų metų, bandė tvardytis su savo jausmais, bet jis ją myli, ji labai moteriška, graži ir t.t.

Sunku apsakyti kaip jaučiausi, tačiau kažkaip, surinkusi paskutinius orumo likučius, suėmiau save į rankas ir neapsiverkiau. Jaučiausi pažeminta kaip moteris ir sutrypta.

Tačiau didžiausias smūgis buvo, kai jis pareiškė, kad leis man ir toliau būti verslo partnere, bet aš turiu išsikelti iš namo. Įsivaizduojate, jis man LEIS. Prie bendro verslo prisidėjau tiek pat kiek ir jis, drįsčiau pasakyti, kad net ir dar daugiau.

Dabar vyksta teisminiai procesai, jis jau siekia atimti ne tik namą, bet ir vaiką. Kiekvieną dieną gyvenu įtampoje. Be to, mano buvusi „draugė“ Austė neduoda ramybės, atakuoja bjauriomis žinutėmis, šmeižia mane prieš kitus. Niekam to nelinkėčiau. Jei kada gyvenime ir samdysiu auklę, ji bus mažiausiai 20 metų už mane vyresnė."