Tik čia susiduriama su, mano akimis, didžiausia socialine problema - valstybė neturi tiek pinigų, kad mokėtų žmonėms „normalias״ neįgalumo išmokas (aišku, pas kiekvieną žmogų ta „normalumo״ sąvoka yra skirtinga, bet pamąstymui...Ką reikia daryti, kad užtektų kas mėnesį gaunamų 129 eurų?). Atsakymas būtų: eiti dirbti, šitaip tie 129 eurai būtų kaip geras priedas prie algos kas mėnesį. Visai paprasta matematika - pinigų mažai, eik dirbti. Bet man čia ir vėl kliūtis. Kad ir kaip apgailėtinai skambėtų, daugumos darbų aš paprasčiausiai fiziškai nepadirbčiau - krauti dėžes į lentynas parduotuvėje negaliu, klijuoti lipdukų ant dėžių, nors ir atsisėdusi, negaliu (čia reikia greito darbo tempo), dirbti padavėja, kuri visada ant kojų, negaliu, o kur dar naktinis darbas, na, pvz, viešbučio administratorė. Žodžiu, visur, kur reikia daug stovėti arba kažką fiziškai daryti - ne man. Okey...Juk aplink pilna darbų, kur nereikia nei naktimis dirbti, nei sunkiai tampyti, na, taip vadinami protiniai darbai. O čia ir vėl. Daugumos tokių darbų aš nepadirbčiau, nes, nepaisant baigtų ekonomikos studijų, ką tokio aš visai neblogai moku?

Debetus - kreditus skaičiuoti (kaip apskaitoj)? Ne. Įmonės kaštus, veiklumo, naudingumo ir kitokius rodiklius? Ne. Apskritai, nors dalelę firmoje esančių finansų? Tikrai ne. Jei kada gyvenime būčiau su tokiais skaičiavimais susidūrusi, dabar būtų kita kalba, bet, deja, neturiu jokios darbinės patirties. TURĖČIAU TURĖTI sukaupusi nemažą stažą (nes man jau 33), bet realiai esu kaip ta studenčiokė, ką tik baigusi studijas (nors studenčiokei pliusas tas, kad ji neseniai baigė mokslus, tai pas ją nemažas žinių bagažas, o aš, kaip žinia, studijas baigiau jau seniai). Taigi, patirties neturiu ir dirbti kažko tokio svarbaus negaliu, o sveikatos padirbti kokį paprastesnį darbelį, kuriam nereikia nei jokių baigtų studijų, nei, galbūt, patirties, aš negaliu. Taip sakant, „nei į priekį, nei atgal״. Grįžtant į teksto pradžią. Man reiktų gauti, kaip minėjau, normalią neįgalumo išmoką ir valio..Tada kentėčiau tik nuo sėdėjimo namie (nėjimo į darbą ir kolegų neturėjimo), bet tai tektų priprasti. O dabar neriuosi iš kailio, kad tą darbą gaučiau, bet jau kokie 7 metai, kaip nieko neradau.

Va, kitam blog'e rašiau, kaip teko sudalyvauti laaabai trumpame pokalbyje, nes pasakiau, kad nevairuoju, todėl tarė: „Ką gi, netinkate tada״. Pagal jų aiškinimą supratau, kad aš verčiau būčiau su protine negalia (o ne su fizine). Svarbu vairuoti automobilį! O minėti invalidumo pinigai maži dar ir dėl to, kad iki ligos neįgijau jokio stažo. Bet kaip... Savaime suprantama, kodėl. Ir čia jau išeina kaip užburtas ratas, kurio centre, deja, aš.

Beje, labai norėčiau pabendrauti su panašaus likimo žmogumi (na, kam dar paauglystėje buvo atlikta sudėtinga operacija, todėl dabar atrodo kaip sveika(s), ir mokslus baigė, bet negali, niekaip negali susirasti darbo. Ir metų jau ne 18..Ir šeimą turi, ir vaiką turi, bet darbelio niekaip...) Pasak mano vyro (ir aš jam pritariu), negali valstybė mokėti didesnių neįgalumo išmokų, tiesiog, negali. Ir tikrai. Mes juk neatimsime iš kažko, kad neįgalieji gautų daugiau. Nors nesu ekonomistė, bet tai jau matau viziją, kaip viskas būtų, sumažinus šešėlinę ekonomiką. Tada ir žmonių pensijos, ir neįgalumo išmokos būtų didesnės. Tikrai. Bet kol tetos/ dėdės suka galvas, kaip įsidėti sau į kišenes kuo daugiau, tol...