Angle down Atgal

Širvintų „Gojus“ Švenčionyse

Ne visiems ir ne visada sekmadienis yra laisvadienis. Švenčionių kultūros centro darbuotojams tikrai ne.

Spalio 20 dieną numatytas folkloro sambūris „Prisėdam un zoslano“. Pasėdėti „un zoslano“ buvo pakviesti ir Širvintų „Gojaus“ folkloristai, vadovaujami Nijolės Vitkauskaitės. Širvintiškių armonikininkai Jonas Romaška, Jonas Sakalas ir Raimundas Savickas, smuikininkė Ugnė Savickaitė ne tik grojo savo kūrinius, jie dar akompanavo „Gojaus“ dainininkėms. Pastarosios ne tik dainuoja liaudiškas dainas, jos moka papasakoti įvairius nutikimus, kažkada atsitikusius jų tėvams, kaimynams. O sėdint vakarais „ant zoslano“ ką beveiksi, tik kalbėsi ir pasakosi.

Švenčioniškiai prisikvietė nemažai svečių iš kaimyninių rajonų. Buvo Vilniaus, Ignalinos, Utenos, Zarasų, Molėtų rajonų atstovai, o tolimiausi atvyko iš Širvintų. Gražus, erdvus Švenčionių kultūros centras, didelė žiūrovų salė. Pirmieji, kaip ir priklauso, pasirodė Švenčionių kultūros centro kolektyvas „Kaimynai“, kartu pasikvietę „Bočius“ ir neįgaliųjų atstovus. Švenčionių rajone didelės girios, jose slapstėsi gausios partizanų kovotojų grupės. Tad pirmiausia dainose jie ir buvo pagerbti. „Jei ne jie, šiandien nedainuotume laisvoj Lietuvoj“, – prieš pradedant dainuoti, pasakė „Kaimynų“ vadovas Rimas Angela. O kaip maloniai ausiai skambėjo rytų aukštaičių tarmė. Koncerto vedėja ir jos pagalbininkė Renata vedė renginį be jokios įtampos, nuoširdžiai, tarytum uturiuotų su draugėmis „un zoslano“. „Nemokec giedoc buvo didelė sarmata. Piemenėlis, gulėdamas ant kvepiančio šieno, pro kiaurą stogą žvelgdamas į mėnulį, klausydavosi giesmių, sklindančių iš visų pusių“. „Kas yra namai? Tai ne gryčios, o namų dvasia – tėvas, motina. Tota, totukas, totukėlis, mama, motula, motinėla…“ Taip apie savo kraštą kalbėjo scenoje Švenčionių saviveiklininkai.

Molėtų kaimo kapelos vadovas Kęstutis Kuzmickas (neseniai su savo kapela grojęs Kiaukliuose „Cepelinų baliuje“) atvyko su Dranseikų šeimyna. „Pagrindinis“ šios šeimos muzikantas – septynmetis armonikininkas Visvaldas. Nors vedėjos paklaustas, kaip jis čia atsirado, Visvaldas atsakė, kad jam liepė važiuoti, taip sukėlė plojimų audrą, tačiau prisipažino, kad groti jam patinka. Apie savo šeimą, kurios visi nariai groja, netgi žentas estas muša būgną lietuviškoms melodijoms, papasakojo šeimos galva – Dranseika. Be „Diližablio“, atlikto mažojo Visvaldo, šeimyna sugrojo polką „Barborytė“, pavadintą savo dukters Barboros garbei. Šeima rašė projektą ir jį laimėjo. Tad įsigijo reikiamų muzikos instrumentų ir vokiečių rankų darbo armoniką. Ji kainavo vos ne naują automobilį. Tačiau armonikos puikūs balsai. Dėkinga vokiečiams už instrumentą šeima atliko vokiečių dainą.

Adutiškio jaunimo „Babutės kuparkas“ gražiai nupasakojo, kad „…babutės raci duncys“, kad mergas vadindavo Stasia, Vikcia, Juzia, o jau berniokus tai Staseliu, Juziuku, Viktoriuku… Neliko skolingi ir širvintiškiai. Be dainų ir muzikantų pasirodymo Stasė Pivoriūnienė nuotaikingai papasakojo, kas atsitiko labai pavydžiai, smalsiai Kazei, kai ji per savo nepasitikėjimą, pasibaidžius arkliams, įvirto į kūdrą.

Mielagėnų pasakotojas aiškino, iš kur kilo toks jų vietovės pavadinimas. Buvo jų kaime toks melagių melagis, tačiau dabar toji gyvenvietė vadinama ne Melagėnais, o Mielagėnais, tai reiškia, kad čia gyvena mieli žmonės ir mielai priima atvykstančius svečius. O čia atvykti labai reikia: bažnyčia kaip Vilniaus katedra, ko vertas Paliesės dvaras, kuriame renkasi muzikantai iš viso pasaulio. O gal ir vėl sumelavo atstovas iš Mielagėnų. Reiktų patikrinti.

Judrūs ir smagūs Pabradės vaikai padainavo bei pašoko seną, vaikišką šokį. Algirdas Braidokas iš Kaltanėnų pasakojo, kiek vargo būna, kai žmona tinginė, o pavalgyti neatsisako. Pamokė, jei kam tokia pasitaikytų, kaip galima ją perauklėti.

Visus iki vieno prajuokino Valentina Sinkevič. Pradėjo pasakojimą nuo „…kalchozo razgriuvimo…“ iki šių dienų. O svarbiausias jos personažo Zosės patarimas, jei ryte nubundi blogos nuotaikos. „Pažūrėk į patį didziausį veidrodį. Nu ir ką ten regi? Nusišypsok: vaikai auga, vyras sensta, viena aš gražuolė! Puiki nuotaika visai dienai garantuota!“ – užbaigė Zosė, salėje aidint juokui.

Dusetų „Ežerija“ be gražių, lyrinių dainų davė gerų patarimų: „Žodžiu galvos nepraskelsi, ale užgaut gali.“

Broliukas ir sesutė Pauliukėnai iš Didžiasalio visus žiūrovus sužavėjo nuoširdžiais humoreskų pasakojimais.

„Prisėdam un zoslano“ užbaigė Vilniaus Mokytojų namų „Reketukas“. Kaip sakė „Reketuko“ vadovė: „Toli važiavom, ilgai laukėm pasirodymo, daug prisiklausėm dainų ir įvairių nuotykių, tai mes tik pašoksim“. Po vilniečių trankių šokių visa salė kartu užtraukė „Padainuokime susėdę o jo joj…“. Po to kolektyvų vadovai buvo pakviesti į sceną ir apdovanoti, visi koncerto dalyviai skaniai pavaišinti ir gražiai išlydėti. Ko daugiau benorėti – oras puikus, nuotaika gera, renginys itin patiko. Gal vis dėlto šis sekmadienis nebuvo darbo diena…

Nuotraukos autorės

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite